Kovent Gardeno akmenys
Vakar
Eina gatve didelės moterys
Galvos, ilgi kaklai, ant lieknų pečių
Plakasi marškiniai
Tyla įsikimba nagais į odą
Lyg nuskintos gėlės spygliais
į mano stalą
Trys baltos rožės
Tai buvo vakar
Netobulas būdvardis
Netobulas buvo būdvardis
Gatvė neturi pavadinimų
Aprašymai telpa ant delno
Juda ir niekada nesibaigia
Aš spėju pamatyti mažą
Šešėlį, akių ratą
Kur skrenda jis, nežinosiu
Tyla pavirsiu dar kartą
Beginklis
Beginklis prieš tylą ir vėją
Nepaliečiamus daiktus, stiklinius atvaizdus
Atiduotus į žmonių rankas
Beginklis prieš prašymus
Šokį lėtą, kino filmą
Jį ištrina ryte trimitininkas
Jam nesvarbu
Beginklis prieš tiesą ir meilę
Sudėtą iš nematomų stiklų
Spinduliuojančią saulę mano
Visą paliktą man
Paskutinis sargybinis
Baltos rankos renka
Vakaro draiskalus, jie bus plunksnos
Feniksų paukščiams
Dažo kojas žaliai, lūpas įstato
Į raudonas burnas
Geriančias vakaro tamsą
Plonos rankos būgnus
Šimtais laikrodžių muša
Į šaligatvių tuštumą
Kai ji plaukia pro šalį
Karu griausdama Barbakano kube
Mažos rankos surenka
Mane iš neįmanomų kaulų
Skaudžiai duriančių, kai einu
per minią
Paskutinis sargybinis
Garuoja rugpjūtis šalčiu
Garuoja rugpjūtis šalčiu
Raudonom akim tvoskia
Paryčiu atidaro vartus
Priima žmones, šunis ir medžius
Visi reikalingi
Gyvenime be taisyklių
Sakiniai neturi prasmės, jie pilni
Jos atsiradimo
Inkrustuoti į platformas
Traukiniai
O atrodo, jiems nesvarbu
Žodžiai sustingę burnoj
Šaudantys, sproginėjantys
pabudę iš miego
Norintys tik tavęs
Piano
Mes grojame piano dviem rankom
Judesiai svaigina protą
Skaldo jausmų junginius
Atsitrenkia į fortepijono kraštą
Mes grojame piano nežinodami
Partitūros
Nematydami klavišų
Sekame garsus – jie skrenda
Mes grojame piano taip tyliai
Paralelinėse visatose girdėti
Ir aš esu ten, negaliu grįžti
Negaliu pasilikt
Troškimų pasaulis
Pasislepia katė kampe
Kambario vidury kontūrai nekalba
Rankos palietimas trokšta tęsinio
Žodžiai desperatiškai nori gyventi
Perrašo mano sapnus
Pramuša ledą
Troškimų pasaulį
Į traukinius, dvelkiančius jaunyste
Į laisvę, sutelpančią į žodį
Į tai, ką kalbėjau tik sau
Šventai tikėdamas – visi girdi
Daivos Kairevičiūtės nuotrauka
Liūdesys
Buvo aplankęs mane liūdesys
Pasodino į kampą, purtė pečius
Iškrito, vartėsi saldžiausios šypsenos
Moterys ant šaligatvių
Rodė į beribį
gaudžiantį liūdesį
garsą
Vibruojantį kaulais baltais
Kovent Gardeno akmenys
Žingsniai pramuša Kovent Gardeno akmenis
Rugpjūtį didelis dangus
Paskendau
Grįšiu, kai lietus atšaldys akis
Kai lūpos nevirpės
Atsiliepdamos į gatvės šviesas
Kai atšals vaizdai, atjungs deginančią
saulės šviesą
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Būsiu vienišas
Būsiu vienišas
Ledines pamokas
Skelbia garsiakalbiai
Nuosprendį švelniems žingsniams
Einantiems ratu
Būsiu vienišas. Akys pastebi
svetimą
Praleidžia eiti visomis kryptimis
Jis nežino, kas pasikeitė
Būsiu vienišas – protas ir jausmai
Sudėti į švarko kišenes
tvarkingai užsagstyti
Peizažas paskęs
Į fantastišką degančią jūrą
Pasiimdamas dalį manęs
Beveik viską
Eina žmonės
Eina žmonės pro šalį nematydami
Naujos mintys rengiasi nuogomis
fantazijomis
Pavargę kareiviai pasvirę ant šono
Balti marškiniai ant kaulų
Trūksta žingsnio vidury šuolio
Pasivijo mane be meilės
Visi nori žinoti kryptį
Rytą vakarą šiaurę
Apledėję nelankomi buvo
Aš save suradau ant pianino dangčio
Nepasakomais žodžiais vibruojantį
Jungia kvantinės būsenos kūnus
Į žemėlapių tuščią erdvę
