Kas ten stovi ante portas, arba Kodėl politikai neturėtų naudotis istorinėmis analogijomis

 

Prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą kai kurie lietuvių politikai ir visuomenininkai pažėrė nemažai supaprastintų analogijų, susijusių su Hitlerio atėjimu į valdžią 1933 metais, partiniais susitarimais ir prezidento Hindenburgo laikysena. Istorinės analogijos yra mėgstamos politikų, bet sugretinti padėtį šiandieninėje Lietuvoje ir prieškarinėje Vokietijoje būtų visiškai nelogiška. Tad kaipgi viskas buvo iš tikrųjų?

Prieš porą dešimtmečių vokiečių istorikas Joachimas Tauberis skaitė paskaitas Klaipėdos universitete, kartais po konferencijų Liubeke ar Travemiundėje, prie alaus bokalo Miuncheno alinėje „Hofbräuhaus“, kurioje Hitleris sakė politines kalbas, diskutuodavome apie Vokietijos nacizmo iškilimą. Joachimas pasakojo, kad didelėse Miuncheno aludžių salėse Veimaro respublikos laikais vykdavo partijų susirinkimai ir skambėdavo politinės kalbos. Dažniausiai alaus jau pagėrusi publika, visų susirinkusiųjų pasilinksminimui, grubiai ir įžeidžiančiai kalbėdavo apie politinius priešininkus. Tuo metu tai buvo pasilinksminimų, kuriuos bavarai vadina Gaudi, sudėtinė dalis. Hitleris su savo retorika ir demagogija, prisitaikydamas prie publikos, greitai tapo vietine įžymybe – į jokios kitos partijos susirinkimus nesusirinkdavo tiek daug kaip į Hitlerio Gaudi. Jau šitoje Miuncheno fazėje Hitleris suformavo ryškų savo partijos veidą, ypač jai dalyvaujant viešuose renginiuose. Kaukimas aludėje, kai tarpusavyje ginčydavosi politiniai priešininkai, nebuvo kas nors neįprasta.

Atmintyje išlikę diskusijų įspūdžiai, Joachimo paskaitų apmatai, išrašai iš knygų apie politinę Veimaro respublikos istoriją leidžia perteikti skaitytojui menkiau žinomą tų laikų įvykių vaizdą.

 

●

 

1929 metų spalio 24 dieną, Juodąjį ketvirtadienį, Niujorko biržoje akcijų kainos nukrito į bedugnę ir prasidėjo didžiausia XX amžiaus ekonominė krizė, labiausiai ji palietė JAV ir Vokietiją. Vokietija buvo ypač neatspari šiai krizei, nes jos ekonomika dar nebuvo atsigavusi po Pirmojo pasaulinio karo ir 1923 metų hiperinfliacijos, o finansiškai ji buvo labai priklausoma nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Trečiajame dešimtmetyje JAV investicijomis daug prisidėjo stabilizuojant ekonominę ir politinę Veimaro respublikos padėtį, o amerikiečių automobilių gamintojų gigantai atėjo į Vokietijos rinką.

Krizės pasekmės Vokietijos socialinei ir ekonominei struktūrai buvo katastrofiškos. Prasidėję masiniai atleidimai iš stambių pramonės įmonių, vidutinių ir smulkiųjų firmų bankrotai, bankų žlugimai ir investicijų praradimai greitai sukėlė masinį nedarbą. Krizei pasiekus aukščiausią tašką 1932 metais šeši milijonai, t. y. 10 %, vokiečių buvo bedarbiais. Daugeliui žmonių, kaip ir 1923 metais, ėmė rūpėti vien tik savo ir šeimos narių reikalai, išgyvenimas, nes socialinės apsaugos priemonės tuo metu dar buvo menkai išvystytos. Daugelis tiesiogine šio žodžio prasme atsidūrė gatvėje, neturėdami jokios ateities perspektyvos. To laikmečio nuotraukose galima matyti labdaros organizacijų dalijamos sriubos laukiančių žmonių eiles, per miestus keliaujančias minias su plakatais „Priimsiu bet kokio darbo pasiūlymą“. Nusivylusioje visuomenėje greitai išaugo savižudybių ir nusikaltimų skaičius. Net ir tie, kurie dar turėjo darbą, negalėjo žinoti, ar jie patys rytoj neprisidės prie armijos sėdinčiųjų gatvėse. Tokias nuotaikas palaikė atsiminimai apie 1923 metų hiperinfliaciją, o viduriniame sluoksnyje plito baimė dėl nusiritimo į proletariato gretas ir dėl socialinės viskuo nusivylusių žmonių revoliucijos. Pasaulinė ūkio krizė Vokietijoje sukūrė socialinį, dvasinį ir politinį klimatą, kuris skatino radikalius sprendimus.

1928 metų gegužę Reichstago rinkimuose Vokietijos socialdemokratų partija pasiekė pergalę, tai įgalino po ilgų ir sunkių derybų su kitomis partijomis sudaryti didžiąją koaliciją, o reicho kancleriu tapo socialdemokratas Hermannas Mülleris. Nuo pat pradžių ši koalicija buvo silpna, nes dalis jos narių, visų pirma sunkiosios pramonės interesams atstovaujanti dešinioji Vokiečių liaudies partija, vis labiau krypo į nacionalistinį kursą. Kai spalį mirė iškiliausia Veimaro respublikos laikotarpio figūra, ilgametis užsienio reikalų ministras ir Vokiečių liaudies partijos pirmininkas Gustavas Stresemannas, palaikęs šios koalicijos gyvavimą ir išlaikęs prognozuojamą partijos kursą, buvo tik laiko klausimas, kada žlugs vyriausybė. Stresemanno mirtis beveik sutapo su Juoduoju ketvirtadieniu ir reiškė vadinamojo Vokietijos auksinio trečiojo dešimtmečio pabaigą.

Krizė atėjo 1930 metų kovą, kilus ginčams dėl verslo organizacijų ir pramonininkų įmokų į bedarbių socialinio draudimo fondą, kuris buvo įsteigtas 1927 metais, padidinimo vienu procentu. Vokiečių liaudies partija, spaudžiama savo rėmėjų pramonininkų, buvo griežtai nusistačiusi prieš įmokų padidinimą, nors tokia priemonė, atsižvelgiant į didėjantį nedarbo lygį šalyje, buvo kad ir priverstinis, bet logiškas socialdemokratų žingsnis. Naujų pokyčių akivaizdoje darbininkams atstovaujanti partija negalėjo atsitraukti nuo savo kurso. Socialdemokratai leido subyrėti koalicijai, dėl to vėliau jiems buvo priekaištaujama, esą dėl įmokų padidinimo vienu procentu jie nuvertė vyriausybę ir tuo atvėrė kelią katastrofai. Naujieji rinkimai į Reichstagą, jeigu didžioji koalicija būtų išsilaikiusi, turėjo įvykti 1932 metų pabaigoje, t. y tuo metu, kai ekonominė krizė jau buvo peržengusi savo aukščiausią tašką. Šie samprotavimai rodo, kad Veimaro respublikos politinėje sistemoje būta ir kitų alternatyvų, o ne vien tik kelias į nacionalsocialistinę diktatūrą ir šios galimybės egzistavo iki pat 1933 metų sausio 30 dienos. Tiesa, reikia pažymėti, kad pasirinkimo laisvė darėsi vis labiau ribota.

 

●

 

Pirmojo pasaulinio karo feldmaršalo Pauliaus von Hindenburgo (1847–1934) išrinkimas Vokietijos prezidentu dabar įgavo kitokią prasmę. 1925 metais, kai buvo išrinktas, Hindenburgas buvo itin solidaus amžiaus ir veikiamas aplinkos, kuriai priklausė konservatyvus Rytų Elbės žemių elitas, – dabar šis gavo galimybę, pasinaudodamas nukaršusiu reicho prezidentu, daryti lemiamą įtaką formuojant Vokietijos politiką. Kaip rašo istorikas Peteris Gay’us, „Hindenburgas buvo išrinktas per apsiskaičiavimą ir dėl sektantiškai savanaudiškų politinių grupių trumparegystės – socialistų bailumo, komunistų obstrukcionizmo ir buržuazijai atstovavusių politikų begalinio kvailumo. Bet tai – ir simboliška pergalė. Iš tiesų Hindenburgui nepavyko gauti rinkiminės daugumos, tačiau 14,5 milijono žmonių balsavo už „Tannenbergo didvyrį“, lyg susitarę pamiršti, kad 1918 m. pabaigoje jis maldavo paliaubų, o atsakomybę už taikos sutartį paliko kitiems“ (Peter Gay, Weimaro kultūra. Autsaiderių Vokietija, 1918–1933, iš anglų kalbos vertė Valdas Papievis, Vilnius: Amžius, 1994, p. 131).

Reicho prezidento sūnus Oskaras von Hindenburgas tapo tarpininku tarp dešiniųjų partijų politikų ir prezidento ir įgijo didelę įtaką. Kaip pažymėjo vienas vokiečių istorikas, Veimaro konstitucijoje reicho prezidento sūnaus postas nebuvo numatytas. Įtaką Hindenburgui darė ir reichsvero vadovybė, nes natūralu, kad senasis feldmaršalas domėjosi viskuo, kas tik buvo susiję su kariniais reikalais. Tiesioginiai kontaktai tarp Reichsvero ministerijos ir prezidento rūmų buvo palaikomi per įtakingą intrigantą, inteligentišką ir žavų generolą Kurtą von Schleicherį. Būtent jis ir vadovavo visai užkulisinei Vokietijos politikai iki 1933 metų. Schleicheriui ir generolams rūpėjo paversti armiją veiksmingu ir efektyviu instrumentu. Įkaitusi socialinė padėtis šalies viduje generolams reiškė grėsmę naujos revoliucijos, kuri galėjo išsprogdinti taip saugomą vokiečių visuomenės stabilumą. Tad Vokietijos generalitetas buvo už nedemokratines valdymo formas ir siekė veiksmų laisvės naikinant Versalio sutarties armijai uždėtus pančius. Reichsvero apginklavimo planai buvo parengti jau 1928 metais, tačiau juos buvo sunku įgyvendinti per priklausančios nuo Reichstago vyriausybės sprendimus. Reichsveras, ypač jo ilgamečio vado generolo Hanso von Seeckto dėka, jau buvo tapęs savotiška valstybe valstybėje. 100 000 vyrų kariuomenė buvo sudaryta iš profesionalių kareivių, kurių etika reikalavo tarnauti valstybei, bet nebūtinai demokratinei. Profesionali kariuomenė nuo pat pradžių buvo kuriama tai dienai, kada bus galima išsivaduoti iš „Versalio pančių“ ir atkurti armiją karinės prievolės pagrindu. Dėl to Hitleriui 4-ajame dešimtmetyje pavyko beveik iš nieko sukurti vermachtą.

Kaip rodo to meto dokumentai, Hindenburgo aplinkoje dar nesubyrėjus didžiajai koalicijai 1929 metų pabaigoje buvo kuriami planai suformuoti „antimarksistinę“ ir „antiparlamentinę“ vyriausybę. 1930 metų kovo 27-oji, diena, kai Mülleris įteikė Hindenburgui atsistatydinimo prašymą, laikytina demokratinės Vokietijos mirties diena. Istorikai teigia, kad parlamentinė demokratija Vokietijoje buvo sugriauta reicho prezidento ir už jo stovėjusių asmenų, kurie troško kitokios valdymo formos.

 

●

 

Veimaro konstitucija reicho prezidentui teikė pakankamai galių. Naujuoju Vokietijos kancleriu tapo Katalikų centro frakcijos deputatas Heinrichas Brüningas, fronte kariavęs Pirmojo pasaulinio karo karininkas – tai buvo labai svarbu Hindenburgui. Brüningas gavo Hindenburgo garantijas, kad jo įstatymų reformos bus paremtos, o jeigu Reichstagas joms nepritars, bus įvesta nepaprastoji padėtis. Nepaprastosios padėties įvedimo teisė buvo įtvirtinta Vokietijos konstitucijos 48-ajame straipsnyje, nors tam dar reikėjo Reichstago pritarimo. Iš pradžių Brüningas pabandė gauti parlamento pritarimą fiskaliniams įstatymams. Tai, ką buvo sumanęs kancleris, norėdamas įveikti ekonominę krizę, buvo griežta fiskalinė defliacijos politika, t. y. turėjo būti subalansuotas biudžetas, kuriame valstybės išlaidos, visų pirma socialinėje srityje, turėjo būti smarkiai apkarpytos. Galbūt ekonominiu požiūriu toks žingsnis buvo logiškas, tačiau politiškai jis reiškė katastrofą, nes socialinių išmokų sumažinimas dar labiau padidino vokiečių kančias, dėl to Brüningas buvo pramintas „bado kancleriu“. Imtis tokių priemonių kanclerį galėjo paskatinti ir užsienio politikos specifika – pasitelkdamas defliacijos politiką, jis tikėjosi išspręsti Vokietijai nustatytų reparacijų klausimą.

Reichstago dauguma nebuvo pasiruošusi pritarti Brüningo parengtiems įstatymams, todėl juos buvo pabandyta priimti paskelbus nepaprastosios padėties įsakus. Kai Reichstagas atmetė šiuos įsakus, Hindenburgas pasinaudojo konstituciniais įgaliojimais paleisti Reichstagą. Kadangi ir vėlesni ministrų kabinetai neturėjo Reichstago pasitikėjimo, o naudojosi tik nusenusio reicho prezidento palankumu, istorikai susiformavusią sistemą apibūdina kaip prezidentinį režimą. Bet konstitucija taip pat reikalavo per 90 dienų surengti naujus parlamento rinkimus. Jie ir įvyko 1930 metų rugsėjo 14 dieną ir demokratijai baigėsi katastrofiškai – Hitlerio nacionalsocialistų partija, 1928 metų rinkimuose gavusi tik 2,6 % rinkėjų balsų, dabar surinko 18,3 %, tapo antra pagal dydį po socialdemokratų (24,3 %) ir pasiuntė net 107 savo narius į parlamentą. Toks nacionalsocialistų iškilimas, išryškėjęs jau landtagų rinkimų metu 1929 metais, parodė, kad nacių atėjimas į parlamentą nebuvo netikėtumas. Paleidus Reichstagą senoji politinė sistema sutrupėjo, kanclerio Brüningo apskaičiavimai, kurių tikslas buvo turėti paklusnų parlamentą, žlugo, o Hitleris ir jo šalininkai įgijo politinę tribūną.

 

●

 

Politiškai Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP) mažai kuo skyrėsi nuo kitų dešiniųjų radikalų grupuočių. Kova prieš Versalio sistemos „uždėtus pančius vokiečių tautai“ ir „žydų Respubliką“ buvo pagrindiniai tokių partijų tikslai. Lig šiol politologai ir istorikai negali pasakyti, kas buvo tie NSDAP rinkėjai. Jau amžininkai kalbėjo, kad nacių partija buvo vidurinio sluoksnio panikos rezultatas, t. y. smulkieji tarnautojai ir amatininkai perbėgo po plevėsuojančiomis nacių vėliavomis. Sociologų tyrimai rodo, kad šiai partijai priklausė įvairių sluoksnių žmonės. Ilgai trunkanti liberaliųjų jėgų krizė, pasirodžius naciams, virto katastrofa Vokietijos demokratų ir Vokiečių liaudies partijoms atsižvelgiant į gautų balsų skaičių. Nuo 1930 metų jos virto smulkiomis partijomis, nes didesnioji jų rinkėjų dalis nuėjo pas Hitlerį. Taip pat ir klasikinė konservatorių partija – Vokiečių nacionalinė liaudies partija – prarado daug rinkėjų balsų naujos dešinės partijos naudai. Darbininkija, radikalizuojantis ekstremistinėms partijoms, ėmė labiau linkti į Vokietijos komunistų partijos pusę, nes ir kairieji ėmė gauti daugiau rinkėjų balsų. Tačiau ir darbininkai nebuvo jau tokie neimlūs NSDAP idėjoms, o ypač tai taikytina bedarbiams. Yra nemažai pavyzdžių, kai iš Komunistų partijos gretų būdavo pereinama į NSDAP. Krinta į akis protestantizmo palankumas nacionalsocializmui. Katalikiškuose kraštuose iki pat 1933 metų nacistų partija turėjo problemų, o tose šalies dalyse, kur dominavo protestantai, pavyko pasiekti didelių laimėjimų. Būtų galima pasakyti, kad nacionalsocialistų rinkėjai buvo protestantai, gyvenantys kaime ar mažo miestelio gerame kvartale. NSDAP buvo jaunimo partija ir atrodo, kad tie, kurie 1930 metais pirmąkart atėjo į rinkimus, atidavė savo balsus Hitleriui.

Gerbti valdžią įpratusiems vokiečiams Sturmabteilung (SA, Šturmo būrių) karinė tvarka ir inscenizuoti ir dinamiški Hitlerio pasirodymai darė įspūdį. Be to, būdama nauja partija, ji nebuvo susijusi su tuometine partine politika, todėl su ja buvo siejamos daugelio vokiečių viltys. Tuo galima paaiškinti, kodėl už ją balsavo tiek daug nebalsavusiųjų anksčiau ir jaunimo. Hitleris jiems atrodė paskutinė galimybė, juo labiau kad visi tie stačiokiški SA pasirodymai atrodė labai jau „tautiškai“. Biurokratai ir smulkūs tarnautojai, kurie niekados net nesusimąstė rinkti komunistus, atiduodavo savo balsus už ekstremistus iš dešinės. Vokiečių sociologai apibūdina NSDAP kaip pirmąją modernią tautos partiją, t. y. kitos Veimaro partijos buvo sudarytos socialiniu (komunistai, socialdemokratai) ar konfesiniu (Centro partijos katalikai) pagrindu, o NSDAP pavyko įsibrauti beveik į visus visuomenės sluoksnius. Partijos iškilimas 1930 metų rugsėjo rinkimuose patvirtino Hitlerio po 1923 metų nepavykusio pučo suformuotą idėją – ateiti į valdžią pasinaudojant egzistuojančia sistema, per rinkimus, kad paskui būtų galima likviduoti nekenčiamą parlamentinę sistemą. Tačiau 1930 metais jis dar buvo toli nuo tikslo.

Nacių partijos iškilimas iš pradžių klimatą šalies viduje padarė brutalesnį. SA ir komunistinė Rotfront organizacija vis dažniau susikaudavo gatvių mūšiuose, kuriuose nebuvo išvengiama susišaudymų ir žudynių. Politika buvo daroma gatvėse. Socialdemokratų vadovybė gerai suprato iš Hitlerio partijos kylantį pavojų, tad nusprendė toleruoti Brüningo vyriausybę, t. y balsuojant už nepaprastosios padėties įsakus nebalsuoti, kad Reichstage nesudarytų šiems įsakams įvesti reikiamos daugumos. Antraip Reichstagas vėl būtų paleistas, o kuri partija laimėtų rinkimus, buvo aišku. Tad 1931 metais toliau valdė Brüningo vyriausybė, o socialdemokratų toleruojamas kancleris pergyveno daugybę opozicijos bandymų pareikšti jam nepasitikėjimą Reichstage. Bedarbių skaičius, kuris 1930 metų pabaigoje pasiekė 4 milijonus, 1931 metų pabaigoje išaugo iki 5,5 milijono. Nauji NSDAP laimėjimai landtagų rinkimuose sulaukė dėmesio iš Hindenburgo aplinkos. Dešiniųjų stovyklai per visą Veimaro respublikos laikotarpį nesisekė įgyti valdžią parlamente, nes vokiečių nacionalizmas neturėjo masinės partijos, kuri vienytų savo gretose ne vien konservatyvius Vokiečių nacionalinės liaudies partijos gerbėjus. Dabar tokia partija atsirado, bet senojo nacionalizmo atžvilgiu laikėsi priešiškai. Dešiniesiems atrodė, kad atsirado galimybė panaudoti NSDAP saviems tikslams ir su Hitlerio parama užbaigti sugrįžimą nuo parlamentinės respublikos į prezidentinį valdymą. Tokio Hitlerio instrumentalizavimo siekė ir reichsveras, matęs potencialą stipriuose SA, kurie tuomet turėjo pusę milijono vyrų.

1932 metais laukė ir reicho prezidento rinkimai. Hindenburgas tikėjosi, kad su savo statytinio kanclerio Brüningo pagalba derybose su partijomis, o visų pirma su Hitleriu pasieks, kad būtų pakeista konstitucija ir prezidentavimo laikas būtų pratęstas. Tokiam sprendimui būtinai reikėjo nacių partijos Reichstage pritarimo. Hitleris atmetė tokį pasiūlymą ir kiek palaukęs pats iškėlė savo kandidatūrą prieš Hindenburgą. Susidarė keista situacija, kai Vokietijos socialdemokratų ir kitos liberalios partijos pasisakė už Hindenburgo perrinkimą. Pirmajame rinkimų ture Hindenburgui pritrūko visai nedaug iki išrinkimo, bet jam teko dalyvauti pakartotiniuose rinkimuose kartu su Hitleriu ir Vokietijos komunistų partijos vadovu Ernstu Thälmannu. Šiuose rinkimuose feldmaršalas nugalėjo ryškia persvara (53,5 %), nors 36,8 % rinkėjų savo balsus atidavė Hitleriui.

Rinkimų rezultatu tapo ir Brüningo atstatydinimas, kadangi Hindenburgas buvo nepatenkintas, nes rinkimuose jam reikėjo dalyvauti prieš komunistą ir „Bohemijos jefreitorių“, kaip jis vadino Hitlerį. Naujai išrinktas reicho prezidentas laikė gėdingu dalyku, kad už savo perrinkimą jis turėjo būti dėkingas socialdemokratams, ką ir prikišo Brüningui. Tuo pasinaudoję intrigantai su generolu Schleicheriu priešakyje įkalbėjo Hindenburgą atleisti Brüningą. Norėdamas išsiaiškinti nacių požiūrį į galimą jų dalyvavimą vyriausybėje, Schleicheris užmezgė kontaktus su Hitleriu, o naujuoju kancleriu pasirinko labiau nuo jo priklausantį žmogų. Iš Vestfalijos kilęs aristokratas Franzas von Papenas (anot Peterio Gay’aus, „pilkas, išdžiūvęs, visų stumdomas reakcionierius centristas“ (p. 174) sudarė vyriausybę iš aristokratų ir politikų, kurie buvo už konservatyvią dešinę politiką, o gynybos ministru tapo Schleicheris. Vokiečių reakcija, išskyrus patį Hindenburgą, kuris buvo patenkintas tokia vyriausybės sudėtimi, buvo tarp nusivylimo ir pašaipos. „Baronų kabinetas“, kaip jį praminė tauta, skubėjo įvykdyti savo pažadus. Papenas Hindenburgo vardu paleido Reichstagą, o paskui prasidėjusi rinkimų kova vyko politinės prievartos apimtose Vokietijos gatvėse. NSDAP, gavusi 37,3 % balsų, tapo stipriausia partija ir pasiuntė į naująjį Reichstagą 230 deputatų. Nacionalsocialistai manė jau turintys valdžią, tačiau viskas, ką siūlė Papenas ir Schleicheris, tebuvo vicekanclerio postas Papeno vyriausybėje, o tai Hitleriui atrodė esą nepriimtina. Jokių rezultatų nedavė ir pokalbis su Hindenburgu, kurio asmeninė antipatija „Bohemijos jefreitoriui“ buvo gerai žinoma. Hindenburgui tiesiai paklausus Hitlerį, ar jis yra pasiruošęs tapti vicekancleriu Papeno vadovaujamoje vyriausybėje, o šiam atsisakius, Hindenburgas pareikalavo iš nacių lyderio elgtis „riteriškai“ jam būnant opozicijoje, kartu aiškiai perspėjo Hitlerį, jeigu jis puoselėtų kokius pučo planus: „Ponas Hitleri, aš leisiu šaudyti.“

„Baronų kabinetas“ įėjo į istoriją ir tuo, kad 1932 metų rugsėjo 12 dieną Reichstagas 512 balsų „už“ ir 42 balsais „prieš“ pareiškė vyriausybei nepasitikėjimą. Tai buvo toks smūgis, kokio jokiai kitai vyriausybei vokiečių parlamentas nei prieš tai, nei po to nebuvo sudavęs. Ir visa tai tapo galima todėl, kad parlamento pirmininkas Hermannas Göringas Papenui, kuris buvo atėjęs į parlamentą su Reichstago paleidimo įsaku, nedavė žodžio ir įžūliai pradėjo balsavimo procedūrą. Aiškiau ir negalėjo būti parodyta, nuo kieno malonės yra priklausoma ši vyriausybė. Naujajame Reichstage, išrinktame po jau tapusių įprastinių kruvinų rinkiminių kovų, naciai neteko dviejų milijonų balsų ir dėl to kai kurie stebėtojai manė, kad vokiškasis fašizmas jau pergyveno savo pakilimą. Tačiau politika buvo daroma jau ne Reichstage, o reicho prezidento aplinkoje, ir čia ėmė megztis tie mazgai, kurie turėjo atvesti Hitlerį į valdžią.

 

●

 

Papenas galutinai atsiribojo nuo savo globėjo Schleicherio ir norėjo dėl tos negražios scenos, kurią jo vyriausybei iškėlė parlamentas, nesušaukti naujojo Reichstago. Tokie veiksmai galėjo sukelti pilietinį karą, todėl dabar jau pats Schleicheris suorganizavo Papeno nuvertimą suprasdamas, kad reichsveras pilietinio karo atveju negali vienu metu garantuoti tvarkos šalies viduje kovodamas ir prieš komunistus ir nacionalsocialistus. Nors ir nenorom, Hindenburgas atleido savąjį favoritą, o kadangi trūko kitų rimtų kandidatų, Schleicheris turėjo palikti užkulisius ir 1932 metų gruodžio 2 dieną buvo paskirtas reicho kancleriu. Bet tuomet jau Papenas pradėjo slaptas derybas su Hitleriu, į jas buvo įtrauktas ir Oskaras von Hindenburgas. Atkakliose derybose buvo susitarta dėl Hitlerio paskyrimo kancleriu, tačiau į Ministrų kabinetą turėjo įeiti tik trys naciai, o Papenui buvo skirtas vicekanclerio postas. Papenas sutiko įkalbėti nukaršusį reicho prezidentą, šis spyriojosi, bet galų gale sutiko su tokiu pasiūlymu. Iš tikrųjų konservatyvioji aplinka tikėjosi pasiekusi savo tikslą – pajungti Hitlerį savo tikslams ir taip apriboti jo veiksmų laisvę. Schleicheriui ši intriga buvo visiškas netikėtumas. 1933 metų sausio 30 dieną Hindenburgas prisaikdino Adolfą Hitlerį kaip Vokietijos reicho kanclerį. Po ceremonijos vienas iš Ministrų kabineto narių draugų ratelyje pareiškė: „Mes prispausime Hitlerį prie sienos taip, kad jis žviegs.“