Iš vidaus
MO muziejuje spalio 12-ąją atidarytoje parodoje daugiausia jauni lankytojų veidai. Parodos rengėjai kviečia patirti meną „iš vidaus“, taip pat skamba ir parodos pavadinimas. Nors interaktyvus meno kūrinių pateikimas man svetimas, kylantį skepsį užgniaužiu – spėju, paroda, nors oficialiai neskelbiama, orientuota į jaunesnį žmogų. Jos rengėjai pabrėžia meno ir emocinės sveikatos santykį, o naujausi tyrimai liudija: muziejų lankymas – vienatvę mažinanti ir laimę teikianti veikla. Imu ausines, jungiu audiogidą. Kuratorės (Aldona Dapkutė, Brigita Kaleckaitė ir Deima Žuklytė-Gasperaitienė) „Iš vidaus“ koncepciją pateikia per Carlo Gustavo Jungo filosofiją. Siekiama supažindinti su Jungo idėjomis ar jas priminti, prie jų derinant, o vietomis ir pritempiant eksponuojamus meno kūrinius, aprašant juos labai paprastai ir suprantamai, vietomis net balansuojant ant banalumo ribos.
Jurga Marcinauskaitė. Minčių debesis. 2024. Ryčio Šeškaičio / MO muziejaus nuotrauka
Vis dėlto keliaujant salių labirintu skepsis pamažėl vadėjasi. Visų pirma dėl skrupulingai pasirinktų kūrinių ir jų įvairovės – tiek tematikos, žanro, tiek laikmečio (nuo XX a. penktojo dešimtmečio iki šių dienų) atžvilgiu, – detalių̃ aprašų ir, sakyčiau, kruopščiai, su meile pateiktos ekspozicijos. Maloniai nustebina pasirinkimas įtraukti Elvyros Kairiūkštytės piešinius – jie prie „Pragaro“ potemės. Apsidžiaugiu radusi ir Danutę Jonkaitytę, Audronę Petrašiūnaitę, Patriciją Jurkšaitytę, Eglę Gineitytę, Rūtą Katiliūtę, Algimantą Švėgždą, Vygantą Paukštę. Su malonumu peržiūriu Aurelijos Maknytės videoinstaliaciją „Narcizo studija“ (2002), šalimais švilpčiojant Jurgos Barilaitės „Švilpaujančiai bambai“ (2017). Labai organiškai ekspozicijoje įkomponuotos ir Antano Mončio „Skeletų“ (1977–1979) skulptūros.
Vienoje paskutinių salių – architektės Jurgos Marcinauskaitės suprojektuotas ir apipavidalintas meditacijos kampas „Minčių debesis“ (2024). Prie lubų pritvirtintos trapios ažūrinės dekoro konstrukcijos, o po jomis sustatyti minkštais debesiškais plaušais apvelti pufai turbūt galėtų būti šiuolaikinių psichoterapinių erdvių pavyzdžiu; kur sėdint ant metaforiškų debesų ir fone skambant ambient muzikai galima maloniai medituoti meną. Šiuo atveju – Gyčio Skudžinsko fotografijų seriją „Tyla“ (2008–2011) arba Rūtos Katiliūtės tapytą „Arką“ (2008).
Vienas iš man naujų ir įsimintinesnių kūrinių – „Paribio portretai“ (2002–2019). Tai dailininkės Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, savanoriavusios psichiatrijos ligoninėje, tapyti pacientų veidai, eliminuojant jų bruožus ir paliekant vien emociją, o tiksliau – ją perteikiant potėpiais ir atspalvių gama.
Taip pat Elenos Kairytės videoinstaliacija „Įtampos linija“ (2024). Filme – grafiškai pavaizduota savižudžių minčių ir poelgių eiga. Tokias schemas naudoja gydytojai, todėl visą įvykių seką galima matyti kaip vientisą paveikslą iki mėginimo nusižudyti. Kartu girdime ir tuo pačiu balsu įskaitytus savižudžių artimųjų liudijimus, tarsi jau įgavusius distanciją nuo to, kas įvyko. Tokios mažos tykios mišios meno apsupty, jų sukeltą nuotaiką išsinešu.
Parodą „Iš vidaus“ lydi ir renginiai – diskusijos, filmų peržiūros, susitikimai su menininkais ir psichoterapeutais.
●
Kažkada dar praeitame amžiuje, pačioje Nepriklausomybės pradžioje, viena mergina, be penkių minučių abiturientė, paryčiais užkopė į Vilniaus mikrorajono dvylikaaukščio laiptinės balkoną ir atsisėdo ant jo atbrailos.
Prieš mėnesį penkiolikmetis paryčiais pasuko prie upės ir, perėjęs tiltu iki jo vidurio, pasidėjo kuprinę.
„Tie, kas galvoja apie savižudybę, nesiryžta prabilti. Tie, kam ji rūpi, nesiryžta paklausti“, – rašoma prie Elenos Kairytės videoinstaliacijos. Menininkė savo filme suveda šiuos žmones į vieną erdvę išsikalbėti.
Abiejų istorijų pabaigas žinau. Vienoje jų vilko valanda – tamsiausias metas tarp tamsos ir aušros – užsitęsė per ilgai. Kita galėtų skambėti taip: buvo pavasaris, aušo anksti. Vienas po kito savo rečitalius pradėjo suokti paukščiai, o į porėtą tamsos šydą ėmė smelktis įkypos saulėtekio strėlės. Mergina apsisuko ir nulipo nuo balkono atbrailos. Dvylikto aukšto bendro balkono duryse vėliau atsirado užraktas – gal tam, kad daugiau niekas nerizikuotų būti išgelbėtas saulėtekio banalybės.
Taip, nieko nėra kebliau, kaip aprašyti aušros ar saulėtekio didybę ir jėgą – kad tai neatrodytų banalu. Panašiai kaip aprašyti gydomąjį meno poveikį. Tiesa ta, kad kartais tai išgelbsti gyvybę.
Paroda „Iš vidaus“ MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veikia iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
