2 000 puslapių

 

Artėjančiai „Šiaurės Atėnų“ 35 metų sukakčiai skirta prozos ir eseistikos, spausdintos šiame leidinyje, rinktinė. Skamba kaip geriausios lietuviškos dainos, pritaikytos sirtakiui? Ne visai. K. Navakas, E. Frank, V. Morkūnas, R. Gavelis, J. Sasnauskas, T. Vaiseta, J. Kunčinas, E. Maus, V. Dusevičius, V. Grainytė, R. Brundzaitė, D. Kalinauskaitė, J. Baranova, G. Kazlauskaitė, G. Radvilavičiūtė ir kt.

Ko daugiau reikia? Šiek tiek keista, kad į rinktinę įtrauktas poros pastraipų apimties Andriaus Mamontovo apsakymas apie Marso kanjonus ir tik viena atskirą apsakymą turinti atstoti Andriaus Jakučiūno pastraipa iš originalaus teksto „Kosminės ausys“ (nejau A. J. išties nieko daugiau proziškai doro ir nėra publikavęs „Šatėnuose“?).

Tai naujoji lietuviškos prozos biblija su tam tikromis prozos ir eseistikos sakyklomis, klauptais, bet beveik be presbiterijos ar zakristijos, tačiau su aštriais eseistiniais piliastrais ir nuožulniais pilioriais. Labiausiai suerzino dar 1991 metais parašyta  pranašiška Laimanto Jonušio esė apie dirbtinio intelekto mašiną.

 

Audrius Ožalas yra pagarsėjęs kaip alternatyvaus Berlyno tyrinėtojas. Nė kiek neabejočiau, kad apie muzikos plokšteles ir pankus jis galėtų pasakoti visą gyvenimą (su sąlyga, kad rytais ir ne ilgiau nei po 15 min.). Berlynas jam, panašiai kaip Günteriui Grassui, – lyg svogūnas arba amarilinių šeimos augalas – Berlyno televizijos bokštas.

Čia aistringai pasakojama apie devintojo dešimtmečio Vakarų Berlyną, pankus, reiverius. Minimas ir susitikimas su Wimu Wendersu. Laukta knyga, tikras skaitymo malonumas. Šiek tiek nuvylė leidybos sprendimai (knygos atvartai išsilanksto lyg masyvūs lėktuvo sparnai). Siužetas suveržtas labiau nei, tarkim, Lauryno Katkaus knygoje „Nakvynė Berlyne“. Norėjosi gausesnio eksperimentavimo su kalba ir mažiau detalių apie Kroicbergo rajone aplankytus koncertus. Galbūt vertėjo pratęsti esė „Apie blakes viešbutyje“ ar net pateikti šiek tiek daugiau detalių apie šnipus. Nuostabūs pasažai apie vilties epochą, LSD, muzikos subkultūras. Skyrius apie Aleksandro aikštę dėl stiliaus labai priminė Alfredo Döblino tekstus.

 

Neatsivertus šios kulinarinės knygos galima susidaryti įspūdį, kad čia figūruos miltiniai patiekalai. Nebūtų stebėtina ir tai, jei šioje knygoje būtų, tarkim, velnienos dorojimo schema su velnio skerdienos aprašymu (kokiems patiekalams tiktų; galbūt košelienai iš veido, o žarnokus būtų galima patiekti su amerikietiškomis bulvytėmis).

Teisybė tokia, kad Džimis daugiausia valgydavo prašmatniuose indų restoranuose, tačiau ne tik. Ir tai visiškai natūralu. Knygoje išvardinti visi 105 jo mėgstamiausi restoranai, kuriuose buvo valgoma 1951–1971 metais. Visi jie Amerikoje. Taip pat ir firminiai tų restoranų patiekalai, Džimio mėgti užkandžiai (džiovintos triušienos juostelės ar rabarbarai su vanile, kuriais jis dalindavosi su kitomis muzikos legendomis). Geras ir sklandus A. Patiomkino vertimas.

Nežinau, kodėl į Džimio Hendrikso receptų knygą įtrauktos nuotraukos, kuriose jis užfiksuotas grojantis prie Meksikos sienos. Gal tai turi kažką bendro su kūriniu „Gvakamolė“.

 

„Apie meilę ir kitus šachmatus“ – ši knyga drąsiai galėjo pasirodyti ir tokiu pavadinimu. Trijų draugų, kuriuos vienija šachmatai ir pokalbiai apie buvusias meiles, apsakymai. Šioje, pavadinkim, bendros kūrybos kompiliacijoje yra nemažai asmeniškų dalykų. Meistriškai pavadinimuose užkoduota pirmoji žmogaus pergalė prieš kompiuterį („Purple is a color“, 1955). Neįtikėtina tai, kad Marijus tik į 40 puslapių sutalpina jūrą. Aibę jūros ir vieną rudenį…

Kai kurie knygos riterių, kurie ne kartą buvo susipykę, o dabar tik retkarčiais susitinka „Lidle“, literatūriniai keliai susikryžiuoja. Tačiau šachmatų žirgais ir rikiais jojama drąsiai (nepaisant kažkuriuo momentu pasibaidžiusio dulkių spalvos arklio). Dar trumpai apie šachmatų arklius – čia jie griežtai juodi arba tik griežtai balti.

Kai kuriuose apsakymuose (susidariau įspūdį, kad autoriai specialiai suvienodino skirtingus moterų vardus) figūruoja mįslingoji Violeta („Ji kaip degantis krūmas dega ir niekada, arba tik sekmadieniais, užsiliepsnoja“). Visiškai nesutvarkyta tam tikrų skyrių stilistika (nebuvo redaktorės?), išsiskliautę plačiai gausybė skliaustelių („Ji pasitikdavo mane prie savo durų (kurios buvo rudos) ir (bijodama savo kaimynų) atvėrusi jas vietoj šypsenos beveik šnypšdavo: „KO, MIELAS, TAU IŠ MANĘS REIKIA?“).

Šiaip keista skaityti banalokus, išpažintinius D. Preišegalavičiaus tekstus apie jo pirmąją knygą, tikri kniaukimai, arba niekur kitur nespausdintus S. Vasiliausko tekstus apie nutikimus chore. Turbūt niekada daugiau ir nebepasirodys bendra šių autorių rinktinė. Siužetą verta supleškinti ar užspausti puslapiais lyg drugį, smulkią arba stambią meilę ar kosulį.

 

Tai nėra poezijos rinktinė, kurioje, randant analogijų, sugretinami skirtingais dešimtmečiais rašę poetai (Veiknys ir Martinaitis, Vaičiūnaitė ir Kazlauskaitė, Nastaravičius ir Marcinkevičius, Stankus ir Bleizgys ir pan.). Jaučiama ilgalaikė literatūros lauko stebėsena ir tam tikras diletantiškumas. Rašymo stilius toks, tarsi į diktofoną būtų įrašyta V. Daujotytės ir A. Sheshi diskusija, o jų individuali kalbėsena būtų susintezuota. Sunku vienareikšmiškai įvardinti šios knygos žanrą. Negelbsti ir paantraštė „Poezijos perlų gaudymo paslaptys“.

Autorius nežinomas. Turbūt todėl kai kurie poezijos perlų gaudymo būdai pernelyg banalūs ir nešiuolaikiški, net jei visuotinai paplitę (drąsiai kompiliuokite su kompiuteriu skirtingus jus įkvėpusios minties variantus). Galutiniam variantui pasirinkti – būtinai patildykite šiuo metu fone grojančią dainą. Arba – „trankykite per sužvejotą poezijos lobį su meškere“. Dėl ko, kam, kodėl, su kuo? Kuo čia dėta kompiliacija (kai kuriose vietose šis žodis rašomas lenkiškai – kompilacja).

Galutiniam variantui kai kurie poezijos perlų gaudymo būdai yra visuotinai paplitę, trankykite per sužvejotą meškerę su lobiu, tuomet rašymo stilius tikrai primins poezijos perlų sengirėje gaudymą, būtinai išjunkite mėgstamą dainą ir jus iškvėpusios minties variantus, nors kai kurie poezijos perlų gaudymo būdai…

Garsūs poetai Sylvia Plath ir Tedas Hughesas susituokė praėjus tik 4 mėnesiams po jų pažinties pradžios. Nežinau, kodėl Sylvia Plath šioje knygoje figūruoja vyro pavarde. Kaip ir to, ar ji nėra pradėta rašyti jiems drauge išvykus į povestuvinę kelionę. Internetiniuose šabakštynuose galima aptikti įdomių jos prozos vertinimų. Štai, pvz., Ray’aus Bradbury: „Esu pagalvojęs, kad „Pienių vyną“ rašiau specialiai „Kosminei puotai“.“

Tačiau ar galėtų pasaka, primenanti poezijos rinkinį, būti parašyta persivalgius kokioje nors all included kelionėje? Nežinau.

„Vyre mano, turėjau tave nunuodyti / Mūsų pirmąją naktį, medumi ir marcipanais / Broveis į mano virtuvę kasdien. / Tu primityvi statula, galiu laužyti tave dviem / Pirštais, angele mano, tu visas iš paprikos.“

„Kaip senas lagaminas be rankenos: ir išmesti gaila, ir panaudot negali.“ Šis knygos epigrafas gal labiau būtų tinkamas Marguerite Duras bet kuriai knygai, bet ne Matto Kristelseno debiutiniam romanui.

Atrodo, lyg M. Kristelsenas, begyvendamas kokioje nors Naručio gatvėje, kažkada pasižymėjo kažkieno ištartą frazę ir panaudojo ją knygos pavadinimui. Frazė, kuri nieko bendro su turiniu ir neturi. Gal tik garsą (VUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUUuuuuuu…).

„Neturėjo jiedu dulkių siurblio, neturėjo. Tas kitas jis, atplaukęs tyliai kaip žuvis, viską pagrobė.“

 

Po didelio susidomėjimo sulaukusio detektyvinio romano „Rapyra“ pagaliau pasirodė jo tęsinys. „Rapyroje“ buvo nemažai politikos, o pagrindinis veikėjas tikrai grakščiai mosavo iš vieno Prancūzijos antikvariato parsivežta rapyra, taip pat net pjaustydavo ja kamamberą. Šiek tiek stebina, kad „Pistolete“ žymiai mažiau fokusuojamasi į siužetą, tačiau dėmesys skiriamas bioenergetinėms atakoms ir apsaugai nuo jų. Čia, panašiai kaip Herkaus Kunčiaus romane „Litbelas“, pagrindinio veikėjo vaizdinius inspiruoja grybai.

Pagrindinis romano „Pistoletas“ veikėjas yra žilstelėjęs buhalteris Vilius. Rūsyje esančiose dirbtuvėse jis netikėtai padaro tam tikrą geosensorinį atradimą ir išgarsėja. Neapsikentęs šlovės, išsikrausto prie ežero ir leidžia vakarus žvejodamas lašišas bei retkarčiais šaudydamas į taikinius, kuriuose nupieštos milžiniškos meškos. Kaip ir „Rapyroje“, detektyvinė linija čia kuriama išties meistriškai.

Kai kur atsiranda ir animalistinių motyvų, kurie leidžia kūrinį pavadinti bent jau švelniai siurrealistiniu („Aš jį spaudžiu, spaudžiu, tačiau jis užsikerta. Meška prie manęs vis artėja ir artėja. Gaidukas vis dar užsikirtęs, o meška priėjusi jau visai arti prie manęs. Aš užsimerkiu, o ji sako: aš žinau, kad vakar pardavinėjai turguje medų…“).