Vėlinių vakarą

 

 

Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių. Prisimeni:

 

Baltos kapų gėlės,

Išbalau ir aš.

Baltą ramunėlę

Mirus kas atneš?

 

Tik nevadink manęs dėde, juk žinai, kad nemėgstu. Turiu savo pavardę ir vardą. Esmu Untanas Pakalnis. Gimiau labai gražioj vietoj, prie Kernadėto ežero. Ne tik mano, bet ir tavo numylėto, nes grečium ir tu gimei, tik po pusšimčio. Kalėjimų „universitetuose“, kai ilgėdavaus artimų žmonių ir savo krašto, kai širdį labai sopėdavo, mintys vis skrisdavo ir skrisdavo gimtinėn. Regėdavau:

 

Ežeras už kluono sidabru čion tviska.

Juodalksniais apstotas vilnim teliuskuoja,

Naktį jame mėnuo, kai nutyla viskas,

Veidą savo prausia ir žvaigždes bučiuoja.

 

Žvaigždės jame supas, gaudo viena kitą

Po apverstą dangų pernakt iki ryto.

Ant lapų plačiųjų suklaupę lelijos,

Vandeny jų žiedai kaip baltos žarijos.

 

Aš ne poetas. Koks galiu būti poetas, aš bemokslis valstietis, žemę ariau, šieną pjoviau. Gal ir žemdirbys buvau prastas, nes skubindavau darbus nudirbt, kad knygom laiko liktų. Užsiskaičius šieną sulydavo, nes šitie darbai tik kūnui pasotint, o mano dvasia buvo alkana. Už viską, ką žinau, ką moku, koks aš pats esu, – tai knygoms dėkui. Libri – amici, libri – magistri... Knygos mano gyvenimo alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Prie knygos devyniasdešimt antrais savo metais gyvenimą pabaigiau. Su knyga savo gyvenimą pradėjau, kai lietuviška spauda buvo draudžiama. Skaityt besimokydamas slapsčiau su tėvu knygas, dar vaikas būdamas. Tik netikėjau ir sapnuot nesapnavau, kad istorija kartosis. Keturiasdešimt spaudos laisvės metų. O paskui ateis laikas, kai vėl knygas slapstyt reiks. Daug ką galėjau pakišt po šiaudais, po balkiais. Nežinojau, nepramačiau. Nešė glėbiais mano knygas, vertė kieme ir degino…

– Ką jūs čia darot? Šitoj lentynoj buvo Daukantas, – šaukiau. – Negi nežinot, kas yra Daukantas?!

Susimildami palaukit, Lietuvos istorijos nesudeginkit!

Tik tie inkvizitoriai manęs negirdėjo, jų veidai buvo abejingi, šalti, akys tuščios. Jie daužė ir pylė keptuvėn kiaušinius, rūpinosi, kad kol ugnies daug, išsikeptų kiaušinienę. Šokau prie laužo ir ištraukiau jau pradėjusius gruzdėti Kudirkos raštus. Jie išplėšė iš mano rankų knygas, surišo virve rankas.

Keturiasdešimt metų viską rinkau, ką tik gaudavau, savo rankom įrišau. Dabar žiūrėjau, kaip dega lietuviški laikraščiai, pirmieji mūsų rašytojų raštai, su meile ir pagarba mano atversti, glostyti ir skaityti. Ką aš jaučiau? Ką aš galėjau jausti tą valandą? Sopulį galugerklėj. Didelį sopulį. Kad nepradėčiau vėl šaukt, kartojau ir kartojau pašnibždom: „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro. Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro…“

Po trijų dešimtmečių tu rašei apie mane žurnale, bibliofilu vadinai, senienų rinkėju. Kas iš tavo rašymo, jei apie inkvizicijos laužą nutylėjai ir kad aš už kunigo Stasiaus Būdavo 1943 metais išleistus „Vidurnakčio svečius“ kalėjimų „universitetus“ ėjau, nepasakei. Kieta tai knyga. Sovietams ji buvo už bombą baisesnė. Bet tu apie ją nutylėjai. Tik senais leidiniais ir mano surinktom drožinėtom verpstelėm džiaugeisi. Suprantu, sovietmečiu kitaip ir negalėjai. Grįžęs iš „universitetų“, aš vėl rinkau. Juokdavosi iš manęs kaimo žmonės: „Ot suvaikėjįs sanis! Ažu dvi apdriskusias knygas bekaniokų atadave.“ Ne tik bekaniokus ir pensiją atiduodavau. Nedaug ko man senam bereikėjo, tik knygų. Libri – amici, libri – magistri… Sermo est imago animi… „Tai nusanėja Pakalnis! Su katėm latyniškai šneka…“ – juokdavosi kaimynai.

Vėjas žvakę užpūtė. Vėl tamsu, šalta. Ačiū, kad uždegei. Aš dar tiek daug nepasakiau.

Nepatiko man tavo mokytojai, Mildut, kurie mokė netikėt Simonu Daukantu, niekindami jį vadino idealistu. Be meilės ir supratimo negalima parašyt savo tautos istorijos. Daukantas šventas mum žmogus, nes jam dūšią dėl Lietuvos sopėjo. Ar tu skaitei visus jo raštus? Ne? Tai paskaityk ir savo protu gyvenk.

 

Tas neišmintingas, kurs senovę peikia.

Jinai daugel davė, tik dėkoti reikia.

 

Žvakė vėl supleveno, bijau, kad neužpūstų. Prisimeni, kartą juokais aš paklausiau jūsų, jaunų, kas yra laikas. Nė vienas nežinojot. Dabar aš tau pasakysiu. Laikas – tai žmogaus jausmai ir mintys, išsaugotos knygose, skriejančios erdve iš vieno amžiaus į kitą. Ne kosmine, o žmogaus dvasios erdve. Svarbu, kad atsirastų tokie žmonės, kurie prikelia jas, nusijoja pelus nuo grūdų, sudaigina ir pasėja. O šituos žiemkenčius pjaus jau kiti. Svarbu, kad būtų sėjėjų…

Žvakė jau baigia degt. Aš dar noriu tavęs, Mildut, paklaust: tie, kurie skaitys mano išsaugotas knygas, ar jie pagalvos apie mane – mažą žmogelį, katras jas rinko ir saugojo, kad pelenais nevirstų? O gal ir nepagalvos, gal ir apie knygų inkvizicijos laužą nieko nežinos. Nueis į praeitį, užsimirš lyg ūkana, liks, kaip rašiau eilėraštyje:

 

Čion kapai senelių būrin susirinkę,

Apjuosti kerpėta akmenine siena.

Nedaug kas bežino, kas kape kur guli,

Kurs ką mylėjo, kaip sviete gyveno.

Gal siaurą takelį, gal kelią didžiulį

Nuėjo gyvendams, kelionėj paseno.

Gal verkė? Gal virkdė? Gal vis maža buvo,

Kol pagaliau viskas – lyg nieko nebuvo…

 

Ne poetas aš. Rašiau tik kai dūšią gėlė. Girdžiu, kaip ūžauja rudens vėjas. Bangos dabar Kernadėtu ritas. Geltoni beržų lapeliai ežero vandeny supas…

Mano uždegta žvakė baigė degt, užgeso. Tamsoj ir balsas nutilo.