Ante litteram
Eugenijus Antanas Cukermanas. Pelkė. 2023
Rugsėjo 20 d. šiuolaikinio meno galerijoje „The Room“ atverta menininko abstrakcionisto Eugenijaus Antano Cukermano paroda „Foto“. Autorius, nuo pat ankstyvųjų kūrinių išsiskyręs avangardiškumu, debiutuoja fotografijos srityje.
Suformuotoje ekspozicijoje demonstruojamos dvi nespalvotų fotografijų serijos, atliepiančios universalią gamtos ir kultūros priešpriešą: kairėje išdėstyta „Pelkė“, dešinėje – „Fabrikas“. Nors kadruose užfiksuotos vietos nėra tiksliai įvardijamos, parodos erdvėje esantys užrašai teigia, kad matoma pelkė egzistuoja „kažkur Lietuvoje“, o fabrikas – „kažkur Čekijoje“. Nuorodos į dvi valstybes, į dvi organizuotas politines bendruomenes kreipia dėmesį į tai, kas nuotraukose tiesiogiai nepasirodo, – į žmogų, kurio kūriniuose aptinkami nebent tik pėdsakai, pavyzdžiui, liūne plūduriuojantis stiklinis butelis. Taigi iš vienos pusės žiūrovui pateikiami natūralios ekosistemos vaizdiniai, iš kitos – apleistos industrinės architektūros griaučiai ragina svarstyti apie žmogaus ir visuomenės santykį su aplinka.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad pelkių ir architektūros gretinimas Lietuvos kultūriniame kontekste pasirodo ne pirmą kartą – 16-ojoje Venecijos architektūros bienalėje Nomeda ir Gediminas Urbonai pristatė „Pelkių paviljoną“, tačiau šiame projekte, paremtame meniniu tyrimu, pelkė svarbi kaip biotopas ir metafora, per kurią žvelgiama į pasaulį ir kuri atveria diskusijas tarp skirtingų disciplinų apie klimato kaitą, architektūrą ir žmonijos ateitį, o Cukermano fotografijų atspirties taškas yra kitoniškas nei naujoji aplinkodaira (new environmentalism).
Dailėtyrininkas Vidas Poškus parodos anotacijoje teigia, kad apie pristatomų kūrinių teminį pobūdį kiekvienas gali spręsti individualiai: „Gal tai laiko ir jo kaitos, meilės ir neapykantos, prievartos ir abejingumo, vilties ir grožio apmąstymai? O gal tai tiesiog visas pilkų (diapazone nuo visiškai juodos iki akinančiai baltos) medžiagų pasiskirstymas ant šviesai jautraus popieriaus, prieš tai menininko akies ir jos tęsinių, nuo šviesos jutiklių matricos iki kitų techninių priemonių, dėka spontaniškai suteikiant pastovias struktūras?“ Cukermano atsisakymas išsamiai komentuoti parodos reikšmę suponuoja siekį išlaikyti abstraktų mąstymą, nepaisant pasirenkamos meninės raiškos, šiuo atveju labai intensyviai kreipiančios dėmesį į daiktų pavidalus (juk fotografija yra realybės atspaudas), todėl siekiant apčiuopti autoriaus užmojį verta prisiminti jo pasakymą: „Ne formų gausa ar jų išorinė ekspresija yra savaime reikšmingi, bet jų išdėstymas ir tarpusavio ryšiai (dažnai ambivalentiški). Svarbu ne leksika, o sintaksė.“
Turint omenyje parodą sudarančių dėmenų (fotografijų ir grafinių elementų) tarpusavio ryšių reikšmingumą, galima dėmesį kreipti nuo pelkės ar fabriko identifikavimo aspekto prie pačios parodos išdėstymo. Šis remiasi opozicine sąranga: kairėje pusėje pelkių nuotraukos pateikiamos lyg koordinačių sistema (x ašyje išdėstytos pozityvinės fotografijos, y ašyje negatyvų gausa), o dešinėje pusėje esančios fabriko nuotraukos sukomponuotos horizontalioje tiesėje, kurioje išsiskiria trys mažesnių formatų fotokoliažai. Atsižvelgiant į parodos pavadinimą, graikų kalboje reiškiantį šviesą, formuojamame koncepte ryškėja fotografijos istorijos matmuo: ankstyvosios technikos, pavyzdžiui, dagerotipo, vaizdas buvo suvokiamas kaip pačios gamtos kūrinys, o 1839 m. pasiūlytas fotografijos pavadinimas (gr. „rašymas šviesa“) nurodo svaresnį fotografuojančio žmogaus indėlį, nes jis ne tik, pasitelkdamas šviesą, atkuria realybės vaizdus, bet ir juos kuria – iš negatyvų galima padaryti pozityvinius atspaudus (gamtos kopija gali pati tapti kopijavimo objektu), taip pat šiais dauginamais atvaizdais galima manipuliuoti, juos perkonstruoti, kaip ir pateikiamų koliažų atveju – kurti naujus turinius, kultivuoti kultūrą. Taigi parodos tekste skleidžiasi pačios fotomedijos metakomentaras, tačiau juo neapsiribojama – kūrinių išdėstymas įveda skirtingas laiko dimensijas.
Klampi pelkė, amžiams užkonservuojanti pasiglemžiamus kūnus ir medžiagas, savo esme vienu ypu aprėpia dabartį, praeitį ir ateitį, ji nuolat persikuria, keičiasi ir šiame cikliškame kisme išlaiko savo pastovumą, įkūnydama mitologinio laiko sąrangą. O fabrikas, būdamas modernybės ženklu, perteikia pasaulio suvokimą per linijas, kaip istorinį procesą, kurį privalome sekti, jei norime suprasti. Parodoje įkūnijamas šių dviejų skirtingų erdvėlaikių koegzistavimas perteikia gamtos būvį ir joje saugų prieglobstį susikurti bandančio žmogaus trapią būtį. Nenuostabu, kad siekiant kreipti dėmesį nuo reprezentacijų į esmę, esančią už jų, nutylimas pasakojimas, kad šis „kažkur Čekijoje“ užfiksuotas fabrikas yra buvęs Schindlerio fabrikas (to paties Oskaro Schindlerio, apie kurį filmą pastatė Stevenas Spielbergas): Cukermanui rūpimos temos vis dar yra „ne horizontalėje Žmogus – Žmogus ar Žmogus – Visuomenė, bet vertikalėje Žmogus – Visata“.
Eugenijaus Antano Cukermano fotografijų paroda „Foto“ galerijoje „The Room“ (Polocko g. 17, Vilnius) veikia iki lapkričio 16 d.
