Trumpas ekskursas į Pasakų parko ištakas
Laudacija Jaunojo jotvingio premijos laureatui Simonui Bernotui
Kelionės laiku, ypač į praeitį, yra pavojingas reikalas. Štai, pavyzdžiui, nusikėlę į mudviejų su Simonu pažinties pradžią, išvystume tokį vaizdą: 2012-ieji. Balandis. Maždaug vienuolikta valanda ryto. Pasvalys. Jaunųjų filologų konkursas. Trys menkai pažįstami aštuoniolikmečiai literatai iš Vilniaus suvienija jėgas bendram tikslui: trūks plyš iš kur nors gauti angliarūgštės prisotinto, Šiaurės Lietuvoje nuo seniausių laikų gaminamo eliksyro, užtikrintai ir veiksmingai ištirpinsiančio bet kokius introvertizmo barjerus ir įtvirtinsiančio draugystę, kuri, tikėtina, truks ne vieną ilgą dešimtmetį. Pirmoji trijulės stotelė – vos 20 metrų nuo miestelio mokyklos veikiantis, greičiausiai nelegalus, vietinis baras „Pas Čėsę“. Atrodo, jog būtent čia pradėjo bręsti „Pasakų parkas“ – kai Trys jauni literatai iš Vilniaus staiga įžengė į tikrą požemių pasaulį, kur nuo ankstyvo ryto susėdę troliai ir žmogėdros tuštino riebaluotomis rankomis nučiupinėtus bokalus. Pasiteiravus, kur galėtų įsigyti minėtojo eliksyro, vienas iš trolių pakėlė apsunkusią galvą ir, pirštu bedęs į priekį, kimtelėjusiu gomuriniu balsu atsakė: „Prie altoriaus!“ Omenyje jis turėjo baro prekystalį. Pakėlę akis, virš altoriaus mūsų herojai išvydo tai, ko mažiausiai tikėjosi, – vąšeliu nertą da Vinci „Monos Lizos“ reprodukciją. Mikliai susižvalgę, bendražygiai nusprendė trolių urve neužsibūti. Perspektyva apakti nuo žmogėdrų bizalo ir pirma laiko tapti Šiaurės Atėnų homerais Trijų jaunų literatų per daug neviliojo. Kas vyko toliau – ilga istorija, menanti ir šiuos laikus, ir beišnykstančius reiverius, ir baziliskus. Užteks pažymėti, kad pasakos protagonistai iki šiol yra sveiki ir gyvi.
O aš tuo tarpu norėčiau trumpam sugrįžti prie tosios paslaptingos ir neiššifruojamos padelkinės Džokondos šypsenos. Turiu pagrindo manyti, kad tai buvo ne kas kita kaip įspėjimas atokiau laikytis nuo beskonybės, kičo ir lengviausio, jau gerokai praminto, kelio. Šiandien, po kiek daugiau nei dvylikos metų, vienas iš tų Trijų jaunų literatų stovi priešais jus, pasirengęs priimti Jaunojo jotvingio titulą; kitas, įsitaisęs „Dainavos“ tribūnoje, skaito laudaciją Jaunajam jotvingiui, na, o trečiasis, pasukęs kiek kita kryptimi, dabar gina rašytojų intelektinę nuosavybę teisiniame fronte. Atrodo, jog šis žaismingas likimo pagrasymas kiču Trims jauniems literatams išėjo į naudą.
apie draugus sužinai iš jų eilėraščių – tokia eilute prasideda Simono Bernoto knyga „Pasakų parkas“. Eilutė taikli ir teisinga – Simono tekstai atskleidžia santūrų, kiek uždarą, tylenį poetą gyvenant polifonišką ir netgi įelektrintą vidinį gyvenimą. Tikiu, jog ne vienas skaitytojas bent keletą kartų baimingai stvėrėsi už galvos, kadangi nė neįpusėjus knygos tampa akivaizdu – Pasakų parke siautėja intertekstualus ir kaukėtas maniakas. Jo eilėraščių aukos nesulaukia pasigailėjimo: doras ir tvarkingas pilietis-veidrodis, neiškentęs socialinių taisyklių teroro, galop grįžęs namo pasikabina ant sienos; net patys žodžiai šiame makabriškame parke kraujuoja, netenka galūnių, žūsta ir mylimiausia jų artimoji – prasmė.
Tiesa, Lazdynų rajono gyventojai gali ramiau atsikvėpti – Simono Bernoto Pasakų parkas, nors, autoriaus tvirtinimu, ir susijęs su to paties pavadinimo parku Vilniuje, yra fiktyvi lokacija. Simono Bernoto Pasakų parkas, kaip vyksmo vieta, – laimei ar nelaimei – yra nepalyginamai įdomesnis už to paties pavadinimo parką sostinėje. Galiniame knygos viršelyje esanti teksto ištrauka, iki kaulų smegenų žinomo Henriko Radausko eilėraščio parafrazė, Nebetikiu pasaka / Pasauliu tikiu, skelbia, kad autorius pasakos nelaiko pabėgimo ar išsigelbėjimo būdu. Pasaka Simonui – priemonė nurengti pasaulį, demaskuoti nejaukias ir ne vieno tyčia ignoruojamas realybės ertmes, parodyti, kad herojai dažnai apdovanojami bergždžiomis supergaliomis – jie moka visas pasaulio kalbas, bet lieka nebyliais, gali žudyti žvilgsniu, bet neatsimerkia, ir, žinoma, čiaudi aukso dulkėmis. Pasirinkti pasaulį – tai atsimerkti ir įsivelti. Vis dėlto Simono pasaulis turi gal ir ne pačią laimingiausią, bet įkvepiančią pabaigą – nes žodis, nors netekęs tiek galūnių, tiek prasmės, čia miršta paskutinis. Literatūra nėra visiškai bejėgė.
Norisi paminėti, jog Simonas iš bendresnio poetų rato taip pat išsiskiria tuo, kad domisi ne vien poezija, rašymas jam nėra vien išsisakymas, bet ir rebusas, mąstymo iššūkis. Jo platus interesų spektras apsaugo nuo dulkėto knygiškumo ir ne vienam šiuo metu būdingo polinkio mirkti vidujybės sultyse. Simonas Bernotas taip pat yra vertėjas. O tai reiškia, kad jis turi visraktį, atrakinantį duris į daugelį ispanakalbės literatūros rūmų ir pašiūrių. Vertėjas – ne šiaip įsilaužėlis: įsmukęs vidun stengiasi nieko nevogti, nieko neliesti, nepalikti nė vieno piršto atspaudo. Ir vis tiek sugrįžta nešinas įspūdingu, kibirkščiuojančiu intertekstiniu arsenalu. Neabejoju, kad šis visraktis buvo naudingas Simonui atkeliant vartus ir į jotvingių kraštą, su kuo aš jį nuoširdžiai sveikinu.
