Tatuiruotė
Kas slypi po tatuiruotėmis? Kūnas, nesveikas kūnas, nesveika siela, sutrikusi psichika? Ar tatuiruotės kelia priklausomybę? Ar jas darydamasis užsikrėsi AIDS? Tatuiruotės tikriausiai reiškia, kad sėdėjai kalėjime? Ar tatuiruotės koreliuoja su žiaurumu ar mizoginija? Ir galiausiai ar tatuiruote supykdysiu Dievą, nes išsitatuiruodamas žmogus paniekina Dievo dovanotą / sukurtą kūną?
Tokie nuogąstavimai mirga feisbuke, išnyra per privačius pokalbius ar tiesiog kaip nepermatomas rūko debesis sklando ore ten, kur akys gali užkliudyti tatuiruotės pridengtą kūną. Į kai kuriuos iš šių nuogąstavimų atsakome „taip“, o į kitus – purtydami galvą. Įvedę į interneto paieškos sistemą žodį tattoo, rasime daug paslaugas siūlančių salonų, keleto tatuiruotes darančių meistrų interviu, tatuiruočių piešinių pavyzdžių, tačiau verbalizuotų apmąstymų didžiąją dalį sudaro tie galvos purtymai, jau paminėti rūgštūs klausimai, teiginiai ar argumentacijos.
Vis dėlto santykis su tatuiruotėmis labai keičiasi. Ką tik Vilniuje atidarytas vienintelis Baltijos šalyse tatuiruočių muziejus, o „Go Vilnius“ pasiūlė akciją „Vilnius tattoo: įkūnyk savo meilę“. Čia tatuiruotės asocijuojamos su meile, drąsa, netikėtumu, amžinumu: „Apie meilę Vilniui reikia kalbėti daug ir garsiai! Tapk amžinu Vilniaus ambasadoriumi ir pasipuošk miesto dvasią įkūnijančia… tatuiruote! Lauksime visų, kurie nori amžiams pažymėti meilę mūsų neįtikėtinam miestui – Vilniui!“
Kodėl kyla tiek daug klausimų apie, atrodytų, asmeninį žmogaus pasirinkimą? Visa vizualinė informacija, kad ir kas tai būtų – iš darželio parneštas vaiko piešinys ar iš didžiulės švieslentės šaukianti pirkti ir vartoti reklama, jei tik nors akimirką sutelkiame bent dalelę dėmesio, kelia kokių nors impulsyvių jausminių reakcijų (susijaudinimą, pyktį, nuobodulį, pasigėrėjimą, švelnumą ar pan.). Juo labiau jausmus skatina piešinys ant kūno.
Švari oda byloja apie sąlyginį, bent jau paviršiuje matomą sveikumą – dėl to instinktyviai į švarią, lygią odą reaguojame kaip į vienareikšmiškai pozityvų dalyką. Oda, apvilkta tatuiruotės drabužiu, informacijos apie sveikumą nebeteikia – žmogus su tatuiruote, ypač jei tatuiruotas didelis odos plotas, turi paslaptį, nėra atversta knyga. Kita vertus, tatuiruotė įpaviršina vidujybę. Nuostatų, minčių, vertybių požiūriu švari oda yra neutrali, o tatuiruotė kūną tam tikra prasme padaro informacine lenta, kurioje galima matyti vertybines ar bent estetines nuostatas, kurios kalbina, kartais provokuoja, erzina, pykdo.
Tatuiruotės – labai senas reiškinys, pasak gal ir ne itin patikimo šaltinio Vikipedijos, joms maždaug 40 000 metų. Per šitiek metų, be abejo, santykis su jomis keitėsi, jos sulaukė daug simpatijų ir antipatijų, patyrė interpretacinių lūžių ir šuolių, krito į tabuizavimo bedugnes ir kilo į populiarumo aukštumas. Jomis puošėsi Danijos ir Anglijos karaliai, jos buvo tarsi asmens dokumentai, kurių nepamesi, – tatuiruotė į kūną įrašydavo priklausymą genčiai, giminei, šeimai, šeimininkui, o naujesniais laikais – ir gaujai. Antai ir šiandien Japonijoje einantys į onseną negali turėti tatuiruočių arba, jei turi, privalo jas prisidengti, kad nebūtų matomos. Taip yra dėl Japonijoje vis dar egzistuojančios tiesioginės tatuiruočių asociacijos su jakudza. Tačiau jau iš anksto reikia pasakyti, kad Vakarų kalėjimuose tatuiruotės paplito tik XX a., tad nėra senas reiškinys.
Pirmykštėse bendruomenėse tatuiruotėmis buvo išreiškiama santykio vertikalė – parodomas žmogaus priklausymas dievybei, tuo pačiu gestu šioji dievybė buvo įpareigojama rūpintis žmogumi ar bent jau jam nekenkti, nekeršyti, jo nebausti.
Gal dar svarbesnį vaidmenį tatuiruotės atliko horizontalių santykių plotmėje. Pirmykštėse bendruomenėse tatuiruotė buvo apdovanojimas už nuopelnus, skirtas vadams, stipriausiems kariams ir medžiotojams, žyniams ir dvasiniams vadovams. Jos buvo ir aiškus, matomas ir įpareigojantis ženklas kitiems tų nuopelnų stokojantiems bendruomenės nariams, nurodantis, kas bendruomenėje turi autoritetą ir galią, kas yra dvasininkas, o kas karys, kas vyresnysis, o kas tik pavaldinys. Kitaip tariant, tatuiruotės buvo priemonė suteikti bendruomenei tam tikros tvarkos – išoriniu ženklu ar ženklais nurodyti ir patvirtinti vietą bendruomenės struktūroje, kitiems paaiškinti bendruomenės hierarchiją ir vaidmenis, taigi struktūruoti ir konsoliduoti bendruomenę.
Tad galima sakyti, kad tatuiruotės turi ne seną biografiją, o ilgą CV, kuriame surašytos ir vis pildomos jų funkcijos ir gebos. Teiginys, kad tatuiruotė yra neintencionali, be tikslo, matyt, niekada nebus teisingas, – tatuiruotės niekada nėra „šiaip sau“, jomis yra kas nors sakoma, ir sakoma tai, kas yra svarbu. Kūną turime vieną, oda, nors ir didžiausias organas, neprilygsta nei knygai, nei netgi laikraščiui, nes yra mažos apimties ir teikia palyginti menkas galimybes sutalpinti ilgesnį tekstą (pavyzdžiui, papasakoti visą gyvenimą). Dėl to odoje daromi įrašai ar piešiniai paprastai atspindi tik svarbius momentus, lūžio taškus, pasakoja apie aktualiai svarbiausius žmones, gyvūnus, santykius, mintis – čia ne vieta visokiems buvusiesiems ar buvusiosioms, kalbant ir apie asmenis, ir apie idėjas. Vietos apribojimas, ankštumas lemia, kad renkamasi vaizduoti simboliais, ženklais, o žodiniai įrašai dažnai deklaratyvūs ir dėl trumpumo kartais gan tiesmuki – tarsi reklaminiai šūkiai. Galbūt tatuiruočių populiarumą lemia ir tai, kad šios raiškos priemonės labai patrauklios ir priimtinos prie reklamų pripratusiam XXI a. vakariečiui.
Nuo maždaug XX a. septintojo dešimtmečio tatuiruotės vėl ėmė sparčiai populiarėti Vakarų visuomenėse. Pagal apytikrę statistiką konservatyvioje Šveicarijoje tatuiruočių turi truputį daugiau negu 6 proc. populiacijos. Jungtinėje Karalystėje skaičiai didesni. Čia truputį daugiau negu ketvirtadalis gyventojų turi tatuiruočių, dažnai ne po vieną, beveik pusė jų – matomose vietose. Šie skaičiai įvairuotų, jei imtume skirtingo amžiaus grupes ar lygintume kaimo ir miesto gyventojus. Antai beveik pusė 26–40 metų amerikiečių turi tatuiruočių. Tiesa, vaikštant netgi konservatyviosios Šveicarijos miestuose vasarą susidaro įspūdis, kad tatuiruočių turi didžioji dalis gyventojų – senų ir jaunų. Bet čia gal nutinka taip kaip su grafičiais: praeiname dešimt pilkų sienų ir jų nepastebime, bet jei vienuolikta bus išmarginta grafičiais, prisiminsime tik ją ir dar išsinešime įspūdį, kad visos miesto sienos apipaišytos.
Kodėl tatuiruočių, atrodytų, tokio archajiško būdo perteikti informaciją, populiarumas auga? Kai kurie žmonės tatuiruojasi, norėdami paslėpti kūno defektus, odos nelygumus, randus ar negalavimus, kai kurie nori išreikšti savo pasaulėjautą, menines aspiracijas, individualumą, jau minėtą ir, matyt, visais laikais aktualų savęs priskyrimą grupei pagal jausmus ir įsitikinimus, simpatijas ar kokių nors idėjų palaikymą. Būtent taip – priskirdami save grupei ar veikiau grupėms (pavyzdžiui, kad ir AC/DC ar Kandinskio, Van Damme’o ar Iksmenų gerbėjams), o nuo kai kurių atsiribodami – žengiame pirmuosius žingsnius suvokdami savo tapatybę. Tapatybėje visada yra bent keletas dėmenų – individualumo ir išskirtinumo, sąsajos, priklausymo ir atsiribojimo. Šie dėmenys susipina, koreliuoja įvairiomis proporcijomis ir kombinacijomis, tačiau visi jie būtini, nes suvokti, kas esame, visiškoje vienatvėje, socialiniame vakuume neįmanoma.
Tatuiruotė šią unikalią individualumo ir socialinio priklausomumo sampyną fiksuoja ir ištransliuoja akivaizdžiai, garsiai, kartais įžūliai. Užrašas ant odos – ne užrašas ant marškinėlių, kuriuos ryt pakeisime kitais, jis kalba apie didesnį įsipareigojimą, angažavimąsi, susitapatinimą su tatuiruotės transliuojama informacija. Susidaro įspūdis, kad tatuiruotės savininkas ar savininkė labiau įsipareigoja ant odos įženklintos informacijos pastovumui, amžinybei, kad ši informacija turėtų autentiškiau išreikšti asmens tapatybę, kalbėti apie nekintamas, jam amžinas vertybes.
Nauja tatuiruotė ant kūno dažnai išreiškia naują tvarką, naują santykį su buvusiu autoritetu, priklausymo vienai ar kitai socialinei grupei pasikeitimus. Dėl to nestebina, kad tatuiruotėmis labiau mėgsta puoštis jaunimas, dažnai turintis ką pasakyti apie egzistuojančią tvarką ir ją sukūrusius autoritetus. Tatuiruoti kūną – jį pakeisti, perrengti. Tas perrengimas tarsi karnavalas sumaišo, perkeičia ar ištrina socialinius skirtumus, kasdienės hierarchijos tvarką. Kai kuriais atvejais kūnas keičiamas tam, kad būtų išjudintas autoritetas, tačiau esama ir skaudesnių priežasčių, kai kūną reikia keisti tam, kad jo savininkas ar savininkė jį atgautų, priimtų, jame apsigyventų vėl – po traumos, skriaudos, toksiškų santykių, kūno išniekinimo, prievartos ar patirto smurto. Suvokus tokią priežasčių ir motyvų kompoziciją, nebestebins tai, kad gal dėl stigmos atsiradusią tatuiruotę stigmatizuoti bus linkę tie, kuriuos palies šie autoriteto perstumdymai („nejau savo vaikui negaliu uždrausti darytis tatuiruotę?“, „į mūsų mokyklą su tatuiruotėmis nepriimam“, „aptarnaujantis personalas turi pridengti tatuiruotes, kad nešokiruotų klientų“ ir t. t.).
Kita vertus, nenuostabu, kad kai kurie žmonės gailisi pasidarę vienokias ar kitokias tatuiruotes, antai 25 proc. tatuiruotes turinčių amerikiečių gailisi dėl jų. Skaičius nemažas, tačiau neturime jo absoliutinti, mat vieni apgailestauja dėl apskritai tatuiruotės ant savo kūno, kiti – dėl konkretaus piešinio, užrašo turinio, kokybės, formos, spalvos ir t. t. Kai kurie norėtų tatuiruočių atsisakyti, kiti – pakeisti turimas tatuiruotes kitomis. Mes visi iš savo biografijų ar prisiminimų, o kartais ir kūnų mielai ištrintume kai kuriuos randus ar vardus, pakeistume juos kitais, naujesniais, labiau atitinkančiais mūsų dabartį ir ateities viltis, o kai kurie naiviai norėtume turėti pirmykštiškai, galima sakyti, rojiškai skaistų kūną ir skaistų gyvenimą be jame įrašytos ligų, randų, sužeidimų, netekčių, niekšybių istorijos. Tačiau tik tada, kai galime priimti visą savo istoriją ir netgi iš praeities tarsi vaiduoklius atsekančius mūsų nebrandos ženklus kaip integralius, kaip tuos, kurie kuria šiandieninį vienintelį ir unikalų mane, esame bent kiek brandesni.
Gailėjimasis dėl kokių nors pasirinkimų praeityje nereiškia, kad tie pasirinkimai buvo blogi, o tik tai, kad šiandien esame jau kitokie.
Kai kuriems žmonėms, ypač turintiems ambicijų būti religingiems arba bent būti tokiais laikomiems, pirmasis argumentas prieš tatuiruotes – žmogaus sukurtumas iš Dievo meilės. Tatuiruoti kūną, sako jie, – tai įžeisti Kūrėją, Jo mintį apie žmogų, tobulai iš meilės sukurtą visumą, kurioje visa dera. Jiems tatuiruotė ant kieno nors kūno – tai kažkokio perdėto, pasipūtėliško individualumo siekis, kuris galiausiai atsigręžia prieš patį siekėją. Taigi, ar tatuiruotė savaime, nepriklausomai nuo jos turinio, vien savo buvimo faktu reiškia bedievystę, maištą prieš religiją, prieš krikščionybę, prieš autoritetą, prieš Dievą? Pažodžiui skaitant Bibliją, konkrečiau – Kunigų knygos 19 skyriaus 28 eilutę, kuri sako: „Savo kūno nežeisite įsipjovimais mirusiųjų labui, savo odos netatuiruosite jokiais ženklais: aš esu VIEŠPATS“, – galima susidaryti įspūdį, kad Jahvė pritaria nuomonei, jog tatuiruotės Jį įžeidžia, tačiau toks įspūdis, manding, klaidingas ir neatsižvelgiantis į kontekstą, kad žydai atkeliauja ir kuriasi naujame krašte, kur jų tyko stabmeldystės pavojai. Ir Dievas draudžia ne pačias tatuiruotes, o anuo metu tatuiruotėmis ir kūno pjaustymu bei žalojimu reikštą stabmeldišką Kanaano dievybių garbinimą.
Kita vertus, jei šį Kunigų knygos draudimą priimame pažodžiui (nors tikrai nemažai čia išsakytų draudimų seniai ignoruojame), kaip tada su visa plastine chirurgija, ką ten plastine – bet kokiomis, kad ir širdies, smegenų ar bent jau apendikso, operacijomis, – įpjovimais, grožio verslu, kosmetika ar net… drabužiais? Juk Dievas išlydėdamas iš prarasto rojaus žmones aprengė. Pirmasis dizaineris, ne tik pasirūpinęs, kad žmonėms būtų šilta, bet ir suteikęs papildomo originalumo ir individualumo, buvo Dievas. Pirmiausia Jis sudizainino akių ir odos spalvą, prie jų priderino plaukų ir kūno plaukelių atspalvius ir struktūrą, paskui padovanojo drabužius. Nesmerkdamas nei mūsų, nei mūsų kūno silpnumo ir neatsparumo šalčiui ar karščiui, nei mūsų psichikos, ambicijų išsiskirti ir būti unikaliems.
Taigi, ar tatuiruočių populiarumas gali reikšti religijos nuvertėjimą ir netgi pabaigą? Veikiau priešingai. Tai, kad taip atkakliai, beveik svaiginamai saldžiai laukiame kažko didelio – pasaulio, epistemos, religijos – pabaigos, yra dar vienas ženklas, kaip krikščionybė, ypač įtikinamai ir kartais paguodžiamai kalbanti apie Pabaigą, įsišaknijusi mumyse, mūsų mąstyme ir mūsų kultūroje.
Klausimai apie tatuiruočių įžeidumą, Dievo paniekinimą, asocialumą, estetiškumą, puošnumą arba išskirtinumą kyla vėliau kaip mūsų pirminio impulso racionalizacija, kuria pirmiausia patys sau stengiamės paaiškinti, kas gi sukėlė tą trumpą emocijos blykstelėjimą. Tačiau pirmiausia, ką parodo ši racionalizacija, yra tai, kokia ta emocija buvo: maloni, džiugi, atstumianti, erzinanti ir t. t. Taigi, tai, į kurią pusę krypsta racionalizacija, daugiausia pasako apie mus pačius. Kitaip tariant, ne noras kūną puošti ar bausti tatuiruotėmis, o įprotis ar polinkis ką nors smerkti ir teisti yra patirties ir vaizduotės, empatijos ir nuolankumo trūkumo ir tiesiog nebrandos ženklas.
Šią vasarą išgirdau mintį, kad nemandagu, net neetiška klausti žmogaus apie jo „laimingą, nerūpestingą vaikystę“, taip tarsi iš anksto jam primetant laimingos vaikystės scenarijų ir teigiant, kad kitokios vaikystės nebūna – tik laiminga. O jei paklaustojo vaikystė buvo siaubinga? Jei savo klausimu pastatome jį kryžkelėj, kur galima rinktis: meluoti, pasakoti savo vaikystės potyrius tam ar tai, kam gal visai nenori pasakoti, nemandagiai tylėti ar griežtai nubrėžti ribą, kad apie tai nekalbu? Panašiai ir su tatuiruotėmis – klausimas „O ką reiškia tavo tatuiruotė?“ gali statyti į tokią pat keblią padėtį.
Žinoma, tatuiruotės nebūtinai turi turėti asmeninės istorijos prieskonį, kai ant kūno tarsi šventųjų litanijoje surašomi mylimųjų vardai, jos neabejotinai gali išreikšti ir kultūrinę dimensiją, būti politiškos, patriotiškos, mizoginiškos, filosofiškos, poetiškos ar dar kokios nors.
Pastaraisiais dešimtmečiais požiūris į tatuiruotes keitėsi ir, be abejo, keisis dar. Jos mažiau tabuizuojamos, nes vakarietiškoje visuomenėje vis rečiau instinktyviai siejamos su kalėjimais, nusikalstamumu, gaujomis. Tatuiruočių populiarumas nereiškia ir kokios nors radikalios autoriteto griūties. Manau, kad laikui bėgant jos sulauks daugiau simpatijų, galbūt vyks jų parodos, semiotiniai skaitymai ar tiesiog skaitymai. Šiuo metu galbūt paprasčiausia ir adekvačiausia į tatuiruotes žiūrėti kaip į meną ant odos.
Kita vertus, beveik neberašome laiškų, nebeskaitome knygų, nepajėgiame žiūrėti vieno televizijos kanalo – reikia visus žiūrėti tuo pat metu, socialiniai tinklai virto reklamų kapinynu ir įdomūs tik politikams prieš rinkimus. Kokių dar galimybių turime pasiųsti žinią kitiems, kad esame, kas esame, kaip esame? Gal tik įvairiais būdais ir įvairiomis priemonėmis, tarp jų – ir tatuiruotėmis, grįždami prie savo kūno, priliesdami jo paviršių, iš naujo atrasime jo vidų, nes, kaip kažkada rašė Neringa Abrutytė, „siela rūpi“. Gal tik kūnu įsipareigodami tam kūniškam, bet lengvai nenutrinamam „amžinai“, kurį transliuoja ir tatuiruotė, galime pasakyti, kad esame.
