Tas pats – šauti ar ne
Slovėnų režisierius Jernejus Lorenci, lietuvių publikai jau pažįstamas iš spektaklio „Eichmanas Jeruzalėje“, Nacionaliniame dramos teatre pastatė „Svetimą“ pagal Albert’ą Camus. Vos pradėjusi žiūrėti galvojau, kaip smarkiai esame išlepinti talentingų Koršunovo ir Nekrošiaus darbų. Scenoje puslankiu stovėjo kėdės, aktoriai sėdėjo lyg terapinė grupė, o spektaklis, atrodė, bus viso labo knygos skaitymai. Ką gi, dar kartą perskaityti šį puikų kūrinį, kad ir su aktorių pagalba, nėra labai jau blogai – apsisprendžiau kentėti. Vėliau veiksmas įsivažiavo, nors nuobodulys visiškai neapleido. Iš pat pradžių atrodė, kad nebus jokio rekvizito, spektaklis kuriamas minimalistinėmis priemonėmis – mikrofonais imti imituoti musių garsai, atsirado šiek tiek vandens, juodžemio, vaikiškas pripučiamas ratas-gulbė, peilis ir revolveris, plastikiniai maišeliai įkalčiams, vienkartinės pirštinės. Antroje dalyje eksploatuojama „Senukų“ parduotuvę primenanti estetika – šalti, metaliniai paviršiai, vežimėliai, užrašas SAULĖ (prekybos centro užrašo mastelis), smėlis, gėlių gaivinimo purškikliai – netyčinė aliuzija į „Saulę ir jūrą“, nors vaizduotos tik nusikaltimo aplinkybės, Alžyro karštis.
Irmanto Gelūno nuotrauka
Per spaudos konferenciją režisierius išsakė pagirtiną mintį: nenoriu daug kalbėti apie spektaklį, nes pats spektaklis turi visa tai pasakyti. Vaidinimo metu į akis krito netikėti kūrinio aspektai – pagrindinio veikėjo Aspergerio sindromas, socialinis nesaugumas, rasinė neapykanta arabams – visgi, man rodos, tai ne visai tie aspektai, kurie buvo svarbiausi Albert’ui Camus. Režisūra turi teisę juos išryškinti, kaip ir bet ką kitą šiuolaikiniame teatre. Tik ar tikrai Aspergerio sindromą turintys suaugusieji, jau išmokę laikytis taisyklių ir itin jomis pasikliaujantys, linkę imti ir spontaniškai nužudyti? Kai pirmąkart skaičiau „Svetimą“ – tai galėjo būti kokiais 1997-aisiais, – ir į galvą nešovė, kad veikėjui gali būti būdingas koks nors autizmo spektro sutrikimas; juolab apie juos tuo metu ne ką ir težinojau. Kita vertus, šiandien egzistuoja pavojus nustatyti diagnozę beveik bet kurio literatūros kūrinio veikėjams, nors gal autoriaus sumanymas visai su tuo nesusijęs. Tuomet į užrašų knygelę išsirašiau vienintelę citatą: „Man buvo tas pats, šauti ar ne.“ Bet ji man bylojo ne apie neuroįvairovę, o apie egzistencinį pasaulio absurdo suvokimą, apatiją gyvenimui, nusikaltimo atsitiktinumą. Merso nušovė žmogų, kad prieš mirties bausmę pajustų, ką reiškia gyventi, – maždaug taip tada supratau. Arba buvo paveiktas saulės, sielvarto ir subtropinio Afrikos klimato.
Romano siužeto nuosekliai laikomasi tik pirmojoje spektaklio dalyje. Natūralioji Mari (akt. Vaidilė Juozaitytė) gerai vaidina koketę, maudynes, seksualinį susidomėjimą ir savinimąsi. Vienas iš Merso kaimynų, Salamanas, muša šunį, kitas, Reimonas, – meilužę ir jos brolį. Šiuolaikinei akiai tai smurtas, bet nubraukus bent 80 metų – Alžyro kasdienybė. Merso tarsi ir nebūdingas jėgos demonstravimas, bet nebūdingas ir jautrumas. Miela, kad spektaklyje, kuriame svarbiausias įvykis yra šūviai, neišgirstame jų garso – tik apšvietimo pasikeitimą. Nuostabus finalinis motinos (akt. Diana Anevičiūtė) monologas, tiksliau, knygos pabaigos skaitymas – stipriausia dalis. Pokalbyje su Daiva Šabasevičiene režisierius sako: „Aš tikiu bendruomene. Viskas, ką (svarbaus) turime, – tai kiti.“ Humaniška, bet visiškai priešinga Sartre’o pozicijai „Pragaras – tai kiti“; ganėtinai svetima ir Camus filosofijai. Dievo klausimas spektaklyje interpretuojamas vulgarokai, kapeliono vaidmens iš viso nėra. Paradoksalu, nors parašytas iš ateistinės perspektyvos, paauglystėje „Svetimas“ man sužadino Dievo alkį, veikė kone religiškai.
Komisija (akt. Dainius Gavenonis, Birutė Mar, Augustė Pociūtė) su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes, nes kitaip ir būti negali. Uoli ir daili sekretorė-robotė (akt. Augustė Pociūtė) neurotiškai prižiūri komfortą – nešioja šiaudelius, įkalčius ir kitaip palaiko tvarką. Komisija įtvirtina interpretacijos konfliktą – jie primeta nusikaltėliui ir liudininkams savo išankstinį žinojimą, pasiremdami išmokta morale, bet nesuabejodami jos pavidalais. Merso spektaklyje kažkodėl vaizduojamas kaip kone neįgalus – į visus klausimus atsakinėja tik „taip“, „ne“ ir „nežinau“ (galioja prielaida, kad tai – autizmo požymiai). Liudininkams asistentas verčia į anglų kalbą, turbūt išreiškiant funkcionierišką apdairumą, bet visiškai nematant žmogaus. Kaltinamasis ir liudininkai nuolat apipurškiami vandeniu – gėlių gaivikliu, tarsi turėtų tik augalo sąmonę. Smėlis su juodžemiu sudaro kontrastą – kaip ir blizgantys konfeti su mirtimi, balta ir juoda.
Albert’o Camus kalboje, pasakytoje atsiimant Nobelio literatūros premiją, yra tokios eilutės: „Ir dažnai tas, kuris pasirinko menininko likimą, nes jautėsi esąs kitoks, netrukus supranta, kad negali išsaugoti nei savo meno, nei savo kitoniškumo, jei nepripažįsta, kad yra toks pats kaip kiti. Menininkas glaudžiasi prie kitų – tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendruomenės, nuo kurios negali atsiplėšti. Štai kodėl tikri menininkai nieko nesigėdija: jie privalo suprasti, o ne teisti. Ir jei šiame pasaulyje jie turi stoti į vieną ar kitą pusę, jie galbūt gali stoti tik į tos visuomenės pusę, kurioje, pasak išmintingų Nietzschės žodžių, valdys ne teisėjas, o kūrėjas, nesvarbu, ar jis būtų darbininkas, ar intelektualas.“ (Citata pateikiama programėlėje, o visa kalba – 1991 m. „Svetimo“ leidime, vertė Laima Rapšytė.) Guodžiantys žodžiai, ypač šiandien, kai toji visažinė komisija diktuoja gyvenimo standartus ir gėdina už tai, kad slapta mintyse įsivaizdavai artimojo mirtį. Kai teisiančiųjų itin daug, o aktyvizmas veikia destruktyviai. Menininką tai gali švelniai stumtelėti prie bendruomenės. Citata teikia vilties ir prieš rinkimus, kad ir koks absurdo ar „Šėpos“ teatras jie atrodytų.
