Seserų balnas

 

Lipti liko nebe tiek ir daug. Apeiti šią kalno keterą, peržengti negilų sraunų upokšnį, palypėti įvairiaspalviais akmenimis, ir jau bus iš anksto numatytoje poilsio vietoje. Vandens dar turi, saulė šiandien ne itin kaitina, batai pūslių nepritrynė, tik erzina vienas kitas batan įkritęs smulkus akmenukas, reikėtų stabtelėti išsikratyti… Nuo paskutinio sustojimo jau žengia apie porą valandų, nutilo gausių vaikščiotojų po kalnus klegesys, šiame ruože nebėra jokios šurmuliuojančios kalnų trobelės su joje veikiančia kavine, bet kelias jai aiškus – tikslas stūkso prieš akis kaip viliojanti, bet ir baugi svajonė. Tyras – aukščiausia šio krašto viršukalnė, į kurią ji pasiryžusi įkopti. To čia ir atkeliavo. Pasimokiusi iš ankstesnių kelionių po kalnus, kad bendrakeleiviai dažniausiai tik trukdo siekti savų tikslų, o bendravimo kalnuose nauda labai jau abejotina, šįsyk rūpestingai pasiruošė ir leidosi į kelią visiškai viena. Šitos vietos – ne koks pasaulio užkampis, kalnų turizmas čia išplėtotas, nors ir laukinių gyvūnų – sako, net lokių – pasitaiko. Savigynos tikslais ji pasiėmė degtukų, peilį ir ryškiai šviečiantį prožektorių. Bet to neprireiks, nebent jeigu iki pusiaudienio neprieis tarpukalnės, vadinamos Seserų balnu, tada šiandien nebesiryš šturmuoti viršūnės, ir teks praleisti visą dieną ir naktį kalnuose, kad vos išaušus galėtų kilti toliau.

Stabtelėjusi pasitikrino kryptį, dirstelėjo ir į programėlę telefone, rodančią šios dienos maršrutą. Tikrai norėtųsi nusiauti batus ir pailsinti kojas, bet reikia bent jau apeiti šią keterą, čia labai statu ir nesaugu sustoti. Tačiau galima kilstelėti akis į atsiveriančius vaizdus ir iki soties pasigrožėti. Šio komforto jai taip trūkdavo organizuotuose kalnų žygiuose. Bendrakeleiviai vieni kitus vargindavo buitiškomis šnekomis, ir tas jai užtemdydavo visą grožį. O norisi jo prisisemti, užpildyti juo visą savo vidų. Be to, einant su grupe visada reikėdavo derintis prie kitų tempo, kuris būdavo tai per lėtas, tai per greitas… Per daugelį kartų patyrė, kad organizuotos grupinės kelionės – ne jai. Ilgus metus trūko tik ryžto vienai leistis į kalnus, bet štai – ji jau čia. Atvykusi kelias dienas smagiai pasivaikščiojo lengvesniais takais, pamiklino kojas, pasiruošė rimtajam žygiui. Šiaip ar taip, pusketvirto kilometro – ne visai juokingas aukštis. Bet aukštį ji gerai toleruoja, o šis kalnas, kiek skaitė, nėra sudėtingas, žygeiviui prireikia tik fizinių jėgų, ištvermės ir apdairumo. Dar kartą paglosčiusi žvilgsniu priešais stūksančias snieguotas viršūnes, siauru takeliu, batais nubraukdama žvyrą, atsargiai nužingsniavo palei keterą, už kurios jau turėjo išvysti žemyn krintantį upokšnį. Išties, jau lyg ir girdi jo garsą.

Užauginusi vaikus – sūnų ir dukrą, kurie jau keletą metų gyveno užsienyje, vasaros atostogas ji leisdavo kaip panorėjusi. Kartais nuvykdavo aplankyti vaikų, reguliariai ir šie pas ją parvykdavo, bet moteris rasdavo laiko ir didžiausiai savo aistrai – kalnams. Nesuko sau galvos, kodėl jie ją taip traukia, užteko, kad čia jausdavosi kvėpuojanti visais plaučiais, įdarbindavo savo dar neseną kūną, galvoje ir širdyje tapdavo aišku ir šviesu. Kai vaikai buvo dar paaugliai, ir juos pasiimdavo į tokias keliones. Mielai ir dabar su jais keliautų, bet, žinoma, jie turi savo draugų, reikalų ir pramogų, dukra – jau ir būsimą vyrą… Jie keliauja savais keliais, kurie kartais susikerta su jos taku, ir tada visi drauge pasidžiaugia vieni kitais iki naujo išsiskyrimo.

Pasitaisė kuprinę, kuri ėmė kiek spausti pečius. Taip, krioklio šniokštimas vis geriau girdėti. Štai ir jis! Abipus krioklio stačiai kilo raudoni, juosvai dryžuoti akmenys. Vis dėlto jie matėsi nelabai ryškiai, nes lomą gaubė rūko draiskanos. Tai privertė ją nusistebėti, nes ryto miglos jau buvo išsisklaidžiusios, danguje švietė, tegu ir blausoka, saulė. Tačiau jai teks leistis į šią lomą, nes toliau takas kerta krioklį ir kyla aukštyn. Jeigu sutrumpins poilsio laiką, tai turi šansų nevėluodama pasiekti Seserų balną.

Laviruodama tarp dviejų pragarmių, artėjo prie krioklio, kuriame tikėjosi pasipildyti vandens atsargas. Besileisdama dešinėje išvydo ramiai gulinčią didžiulių avių, panašių į stambius galvijus, bandą. Rūkas jas slėpė, ir tik kartais prasižiojęs plyšys atidengdavo kurio nors gyvūno šoną ar snukį. Pakėlusi akis, netikėtai kairėje pusėje nuo krioklio, maždaug ties jo viduriu, pastebėjo kažką panašaus į namelį. Keista. Maršrute nepažymėta, kad čia yra kalnų trobelė. Jų nebeturėtų būti iki pat viršūnės, o ir paskui, leidžiantis kita kalno puse, iki jų dar gerokai reiks pažygiuoti. Gal čia anksčiau būta trobelės, bet dabar ji uždaryta? O gal ir bus galima užeiti į vidų? Šiaip ar taip, vis tiek ketino čia sustoti poilsio, o dabar jau aišku, kad būtinai reikia patikrinti tą trobelę.

Prieš keldamasi per krioklį, kuris lomoje tekėjo veržlia srove, nusiavė batus, nuo pečių nusiėmė kuprinę, apsiprausė. Prisisėmė pilną gertuvę, o tada perbrido upokšnį, kurio vanduo jai siekė iki kelių. Atsigaivinusi ėmė kilti raudonaisiais akmenimis. Kai kurie iš jų žvilgėjo nuo užtykštančio vandens purslų, o juodi dryžiai blizgėjo kaip kokie magnetai. Artėdama prie trobelės, suprato, kad joje tylu, o lauko durys nevarstomos. Pamėgins užeiti į vidų.

Pasibeldė, nors galėjo to ir nedaryti. Aišku, kad namelis tuščias. Užėjusi pamatė švarią virtuvę, ant grindų patiestą iš audinių atraižų nupintą namudinį kilimėlį, židinį su paruošta malkų kauge, ant stalo – pluoštą laikraščių. Laikraščių? Kas ir kada juos čia padėjo? Suklususi stabtelėjo: jai pasirodė, kad iš namelio gilumos ataidi kažkokie balsai. Ūmiai per koridorių į virtuvę kažkas atitapsėjo, ir ji pamatė kokių septynerių metų berniuką. Šis, ją išvydęs, kažkam džiugiai šūktelėjo:

– Atėjo! – ir nusijuokęs nustraksėjo atgal.

Trūkinėjant sąmonei, lyg būtų kvėpavusi jau išretėjusiu oru, ji pasuko paskui jį, mintydama, ką gi tas vaikas jai priminė. Per koridorių pateko į erdvią svetainę, joje prie apskrito stalo sėdėjo jos vaikystės draugės šeima: seneliai, tėvai ir abu broliai. Pačios draugės nesimatė.

– Labas! – kaip visada maloniai pasisveikino draugės mama. – Ar užeisi? Darutė tuojau sugrįš. Ji taip tavęs laukė.

Tylėdama apsidairė svetainėje. Čia viskas buvo taip pat kaip tada, kai paauglė lankydavosi pas draugę, su kuria anuomet praleisdavo kone visą įmanomą laiką. Didžiulė lentyna su gausybe vaikiškų knygų – kai kurias iš jų buvo parašiusi draugės močiutė; didelis apskritas tamsaus medžio stalas, prie kurio susėsdavo visa šeima, jaukus ilgas minkštasuolis, dideli foteliai. Iš kito kambario sklido šviesa ir tyli muzika – draugės vyresnysis brolis buvo prisiekęs melomanas. Šeima vakarojo, ir kokie mieli jie jai pasirodė – kaip ir anuomet. Auginama tik darboholikės mamos, ji neturėjo tokios didelės ir gerai sutariančios šeimos, stokojo šitokio namų jausmo, todėl kiekvienas apsilankymas draugės namuose jai būdavo tikra šventė.

Bet bėgantys metai jiedvi išskyrė – nors Mirta vis padvejodavo, ar tikrai bėgantys metai. Mokykloje buvusios neišskiriamos, studijuodamos nutolo, – tiesa, Mirta dar dalyvavo draugės vestuvėse, bet paskui vis rečiau susitikdavo. Kartą po daugelio metų, pamačiusi draugę mieste, norėjo šūktelėti, bet susilaikė. Paskui pati apie tai susimąstė, susigėdo, bet suprato, kad taip jau nutinka. Kažkas tarp jųdviejų buvo nutrūkę, bet Mirta iki šiol nesuprato kas. Tiesiog nutolo, tapo svetimos, tačiau kartkartėmis dėl to vis dar sugeldavo širdį. Sugaudavo save manant, kad draugei ji tiesiog nusibodo, tapo nebeįdomi.

– Mirtute, gal arbatos? Vietinė, kalnų čiobrelių, paragauk. O gal iškepti kiaušinienės su šonine? – pasiūlė draugės močiutė ir kumštelėjo linksmąjį senelį, šis išskubėjo kaisti virdulio.

– Kaip dabar gyveni, Mirta? Papasakok apie save, – paprašė Dorotėjos mama.

– Ateik, parodysiu, kokį namą pastačiau iš kaladėlių! – už rankos ją ėmė tempti mažasis draugės brolis.

– Sulošim durnių? – pasiūlė vyresnėlis, o jo tėtis šelmiškai mirktelėjo.

– Jeigu norėsi, galėsi ir pernakvoti, – pasiūlė Dorotėjos mama. – Tau dar tolimas kelias, reikia pailsėti.

Nepasakytum, kad šitiek metų nesimatę. Visi atrodė jos pasiilgę, jos laukę, tik Mirta negalėjo suprasti, kodėl pačios draugės tarp jų nėra.

Dorotėjos šeima savo namelyje Mirtai skyrė kambarį, jame buvo krosnis, lova ir nedidelis stalelis – ko daugiau bereikia? Pro langą ji matė statų kalno šlaitą. Namuose visi tykiai krutėjo, seneliai gamino valgyti, motina rūpinosi mažuoju draugės broliuku, o vyresnysis brolis su tėvu kartais išeidavo į kalnus, bet iki tamsos visada sugrįždavo. Nuolatos girdėjosi krioklio šniokštimas, ir lomos nė akimirkos nepaliko tirštas, tik kartais kiek prasisklaidantis rūkas.

Vieną dieną iš slėnio atėjo Mirtos sūnus, kuris, pasirodo, slėnyje buvo apsistojęs su savo tėvu.

– Mama, kada tu grįši? – paklausė jis Mirtos, nors ji ir neprisiminė, kad kada nors jie visi kartu būtų gyvenę slėnyje.

– Tik sulauksiu draugės, sūneli, ji netrukus turėtų pareiti, – sumelavo Mirta, nes iš tiesų jau nebesitikėjo jos sulaukti. – Lik su manim, – pakvietė ji sūnų.

– Aš negaliu. Man reikia namo. Bet aš ateidinėsiu, – pažadėjo jis.

Kitą dieną su trenksmu atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė jos šaunioji dukra:

– Maaam, ko tu čia taip ilgai? Visai užstrigai? Tiesiog imk ir įlipk į tą kalną, nėra taip sunku. Aš ką tik iš ten.

Gal pusvalandį pasisukinėjusi po namelį, išbarusi mamą, kad tokia lėta ir neryžtinga, kad taip ir neįlips niekur, jeigu čia sėdės, kad ta draugė gal ir visai išgalvota, jeigu taip ilgai negrįžta, pakštelėjo mamai į skruostą ir išdūmė savais keliais.

– Nu, mam, susiimk. Tu gali. Bet tikrai neįlipsi, jeigu dar bent vieną dieną pramiegosi šitam rūke.

Dukters sugėdinta, kas rytą pakirdusi su gaidžiais ji sukrusdavo išeiti, bet kaskart Dorotėjos mama ją sulaikydavo: esą rūkas per tirštas, tądien pranešę prastą orą, viršūnės ji tikrai nepasieksianti. Bet vieną rytą rado virtuvėje sukrautą kuprinę.

– Įdėjau tau maisto, turėtų užtekti iki viršūnės ir nusileidimui. Dorotėja tavęs lauks ant Seserų balno, – pranešė draugės mama.

Atsisveikinusi ji sparčiu žingsniu kilo į šlaitą. Be jokio poilsio ir sustojimų kilo vis aukštyn ir aukštyn, kartais visai neatsargiai statydama kojas, sykį kryptelėjo pėdą – gerai, kad čiurną išgelbėjo patikimo bato aulas. Ropšdamasi į Seserų balną, pamanė, kad dabar ne pro šalį būtų koks bendrakeleivis – iš vienumos į galvą ėmė lįsti niūriausios mintys, o bandant jas nuvyti ėmė spengti ausyse. Stabtelėjusi gurkštelėjo kavos iš termoso. Matė, kad tvenkiasi debesys, o tai nieko gero nežadėjo – lietus kalnuose yra pavojingas. Kai šiaip ne taip, iš paskutiniųjų gaudydama orą, jau spėjusi suabejoti savo jėgomis, supykti ant savęs, kam šitaip kvailai ir vėjavaikiškai elgiasi, pasiekė Seserų balną, nebe lijo, o snigo, tad ji suskubo išsitraukti šiltą kepurę. Tarp dviejų akmenų suradusi užuovėją, susimąstė, kad gryno lipimo sparčiu žingsniu jai liko tik kiek daugiau nei valanda, gal dvi, bet tokiu oru niekaip negalima tęsti žygio. Įdubose čia šen bei ten bolavo sniegas, o kai jis dar krinta ir iš viršaus, tai viskas susilieja ir galima lengvai prarasti orientaciją. Vienam tokiomis sąlygomis eiti nepatartų joks kalnų žygių vadovas.

Perėjoje buvo pristatyta daugybė akmeninių turų – jais žmonės pažymi, kad čia lankėsi, palieka ženklą kitiems keliautojams, juos stato išėjusių artimųjų atminimui. Liūdnai mintydama, kad žmogui negerai visaip – ir drauge su įkyriais, neįdomiais bendrakeleiviais, ir visiškai vienam, staiga pajuto į save įsmeigtą atkaklų žvilgsnį. Pakėlusi akis, pamatė į vieną turą atremtą lėlę – tikrą lėlę, su kokiom žaisdavo vaikystėje. Ne Barbę, ne skudurinę Onutę, o gražią žmogišką lėlę žaliomis akimis, raudonomis lūpomis ir dailia suknele, tiesiog jos vaikystės simbolį. Kelis kartus sumirksėjo, bet lėlė nepranyko. Priėjusi paėmė ją ir laikydama drebančiomis iš nuovargio rankomis apžiūrėjo. Buvo rusvų garbanotų plaukų, susegtų žydru segtuku, apvilkta melsvai balta suknute, turėjo ir pasijonį. Nebuvo kiaurai peršlapusi, mat vienas ant kito sukrauti turo akmenys lėlę šiek tiek dengė nuo kritulių. Visu kūnu uždengusi ją nuo krintančio sniego, nejučiom timptelėjo apykaklaitę ties nugara ir vidinėje suknutės pusėje pamatė etiketę. Perskaičiusi lėlės vardą, krūptelėjo, vos nepaleisdama jos iš rankų: „Dorotėja“. Atidžiau įsižiūrėjo į radinį. Lygiai tokias pat arba labai panašias lėles jiedviem su drauge buvo padovanojusi Dorotėjos mama, kai abiem sukako po penkiolika. Viena, šviesiaplaukė, buvo panašesnė į Mirtutę, kita, rudaplaukė, – į Darutę, todėl taip jas ir pavadino. Tokio amžiaus panelės jau nebežaidė su lėlėmis, todėl pasisodino jas ant lentynų, vieną Mirtos, kitą – Dorotėjos namuose. Prisimena, kad kartais kalbėdamosi jas šukuodavo, jomis apsikeisdavo ir galiausiai, rodos, kiekviena pasiliko savo pačios vardu pavadintą lėlę. Tačiau po daugelio metų Mirta su tuomet dar maža savo dukrele apsilankė pas motiną, kur vaikystės kambaryje ant lentynos tebesėdėjo lėlė. Kažkas padavė lėlę mažylei pažaisti, ir ši netyčia nulaužė jos kojas – o gal jos tiesiog netvirtai laikėsi? Kur paskui Mirtos mama padėjo bekoję lėlę, moteris nežinojo, nelabai ir rūpinosi. Prisiminimas apie draugę, jųdviejų nutrūkusį ryšį kurį laiką ją žeisdavo, o paskui tiesiog dingo iš atminties. Ir štai kaip dabar ją prisivijo.

Keliauninkė instinktyviai pajudino lėlės kojas. Šios tvirtai laikėsi. Lėlė atrodė mačiusi gyvenimo: suknelė buvo nebe tokia nauja, skruostas suteptas, per jį tekėjo lašas lyg ašara, veide tarytum įžvelgė kelias ankstyvas raukšleles.

– Labas, – tarė Mirta lėlei. – Sveika, Dorotėja. Štai ir susitikom… po daugelio metų.

Ji paglostė rusvus lėlės plaukus, pataisė segtuką, suklostė suknelę. Pasitraukė su ja į akmenų užuoglaudą ir ten sėdėjo, be žodžių kalbėdamasi, kol dangus išsigiedrijo ir vėl ėmė šviesti saulė. Atsistojusi pasvarstė, gal pasiimti lėlę su savimi. Klausiamai į ją pažvelgė.

– Keliauk viena, tai tavo viršūnė, – akimis padrąsino ją artima draugė. – Turi pasiekti ją pati.

Mirta paliko savo draugę ten, kur rado, atrėmusi į akmeninį turą. Kiek paėjusi grįžo, nusirišo nuo kaklo ploną, bet šiltą šalikėlį ir jaukiai apgaubė juo Dorotėją. Lėlė liko sėdėti, iš po akmens krūsnies lyg stogo žaliomis akimis stebėdama pasaulį, nulydėdama Mirtą žvilgsniu. O Mirta leidosi kopti į Tyro smailę. Nuo jos, apačioje palikus mažytį savo gyvenimą, jai jau vėrėsi visa praeitis ir ateitis. Lengva ir permatoma, ji pasklido viršum jų, tapo oru, kuriame neįmanoma užstrigti.