Puikus vertėjų miestas

 

Su Ventspilio rašytojų ir vertėjų namų vadove IEVA BALODE kalbasi Laura Laurušaitė

 

– Daug prisiklausiau iš kolegų kūrėjų, koks rojus gyventi Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose Latvijoje. Paviešėjusi pas jus mėnesį galiu tik prisidėti prie šio pagyrų choro. Ventspilis lietuviams žymėtas dar ir todėl, kad čia pasirinko gyventi kiečiausia lietuvių literatūros vertėja į latvių kalbą Dacė Meierė. Kaip supratau, jos sprendimui įsikurti Ventspilyje jūsų rezidencija irgi padarė įtaką?

– Manau, kad mes nedaug turėjom įtakos Dacės pasirinkimui. Greičiau atvirkščiai – kur Dacė, ten ir renginiai! Dacė sukėlė gintaro rinkimo karštinę, ja užsikrėtė visi artimesni ir tolimesni jos sekėjai, ir keistą grybų stebėjimo bei valgymo judėjimą. Šiaip ar taip, visi džiaugiamės Dacės buvimu Ventspily.

Ir tai dar ne viskas! Ventspilio mieste ir rajone gyvena Brenda Lelie iš Olandijos, Rafaelis Martínas Calvo iš Ispanijos ir Ricardo Freitas iš Portugalijos – visi jie latvių literatūros vertėjai.

Taigi pamažu kuriasi puikus vertėjų miestas.

– Papasakok apie pradžią. Kaip pradėjai vadovauti Ventspilio rezidencijai? Dirbi čia jau bene dvidešimt metų, kokia buvo pradinė idėja ir kam ji kilo? Kaip nuo įkūrimo keitėsi ši vieta?

– Idėja įkurti rašytojų ir vertėjų rezidenciją Ventspily priklauso rašytojai Norai Ikstenai, kuri nuolat lankydavosi Baltijos rašytojų ir vertėjų centre Visbyje, Švedijoj, ir suprato tarptautinę tokio sumanymo reikšmę.

Konkretesnius projekto apmatus ši idėja įgavo 2005 m. Andros Konstės dėka, kai Kultūros ministerija, Latvijos literatūros centras ir Ventspilio miesto taryba sutarė įsteigti UAB Tarptautinius rašytojų ir vertėjų namus, perleisdama jiems ir kai kurias valstybines kultūros valdymo funkcijas. Andra pradėjo čia dirbti ir pavertė šią vietą patrauklia autoriams.

Bėgant metams Ventspilio rezidencija tapo ne tik vieta, kur gimsta nauji literatūros kūriniai, bet ir pagrindine Latvijos literatūros organizacija, kuri koordinuoja ir Latvijos literatūros eksporto renginius, teikia Latvijos literatūros metų apdovanojimą, rengia regioninius prozos skaitymus, kartu su Ventspilio miesto taryba vertina ir apdovanoja rezidencijoje sukurtų kūrinių autorius ir kt.

Čia dirbu nuo pat namų atidarymo 2006 m., tačiau vadove tapau tik šiemet, tai atrodė logiška po to, kai Andra Konstė nusprendė išeiti į pensiją.

– Kuo Ventspilio rezidencija skiriasi nuo kitų rezidencijų užsienyje? Esi daug jų aplankiusi edukaciniais tikslais. Kuo ypatingi Ventspilio namai ir jų aplinka? Ar diegiat užsienio patirtį, ar kaip tik stengiatės išsaugoti unikalumą?

– Ventspilio rezidencija stengiasi veikti kaip klasikinė kūrybinė rezidencija, teikianti paramą literatūros kūrėjams, tačiau papildoma namų misija – populiarinti latvių literatūrą. Siekdami šio tikslo, pasirinkome strategiją kviesti profesionalius autorius ir vertėjus iš viso pasaulio teikti paraiškas.

Atvykusiems svečiams siūlome susipažinti su verstine latvių literatūra, daug pasakojam ir rodom apie Latviją edukaciniais tikslais. Dėl to atsitinka neįtikėtinų dalykų, nes daugumai svečių Latvija ir latvių literatūra yra atradimas, jiems labai patinka tai, ką atranda, ir jie nori vis sugrįžti.

Ypač skatinam atvykti jaunuosius autorius ir vertėjus, dar tik pradedančius dirbti literatūros lauke. Jiems ypač svarbus palaikymas, suteikiamas tokios gyvenamosios aplinkos, kurioje yra ir patyrusių, ir jaunų talentų iš viso pasaulio.

– Ar sunku administruoti šią įstaigą?

– Svarbu, kad nuo pat namų atidarymo mes čia dirbom keturiese – Andra Konstė, aš, finansininkė Iveta Līberga ir ūkio vedėja Zeltītė Freiberga. Tai, kad visos darbavomės surėmusios pečius ir kiekviena atskirai gerai atlikome savo darbą, užtikrina, kad viskas sklandžiai veikia iki pat šiol. Šį projektą pavyksta administruoti, nes čia dirba puikūs žmonės.

Dabar mums į talką atėjo ir literatūros vertėja iš Olandijos Brenda Lelie, jos užduotis – pritraukti naujų vertėjų, kurie ateityje galėtų versti latvių literatūrą.

– Visada aktualus klausimas kultūros įstaigos atstovams – ar pakanka lėšų? Ar jūsų įstaigą remia valstybė? Kaip verčiatės?

– Ventspilio rezidenciją įsteigė Kultūros ministerija, todėl kasmet gauname ir valstybės finansavimą, kuris be galo svarbus, kad galėtume planuoti ilgalaikius rezidentų srautus ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Taip pat mus remia savivaldybė, kuri mums patikėjo svarbų istorinį Ventspilio pastatą – buvusią rotušę, esančią pačiame senamiesčio centre ir su nedideliu sodu kuriančią labai malonią aurą.

– Iš kurių šalių sulaukiat daugiausia paraiškų? Ar daug pareiškėjų, didelė konkurencija? Pagal ką atsirenkat rezidentus?

– Daugiausia pareiškėjų būna iš Europos, tačiau nemažai atvyksta ir iš Amerikos bei kitų šalių. Prašymų skaičius svyruoja, anksčiau jų buvo daugiau, paskui sutrukdė kovidas ir karas, kurį laiką buvo nedidelė pauzė, bet dabar jaučiam, kad kiekvienam išvykstančiam tenka du trys norintys, kurie kreipiasi prisiklausę gerų atsiliepimų. Taigi, žinia sklinda iš lūpų į lūpas.

Konkurencija vis didėja, tačiau neatmetame paraiškų vien dėl to, kad jų daug. Kokybiški projektai patvirtinami, bet susidaro laukiančiųjų sąrašas, ir nebelieka galimybės padirbėti rezidencijoje kasmet kaip anksčiau, tik kas antrus trečius metus. Dabar dėliojame 2026 m. tvarkaraštį.

Rezidentus atrenka nepriklausoma 5 skirtingų literatūros sričių ekspertų komisija: peržiūri visas paraiškas ir nusprendžia, ar remti rezidentą stipendija. Šiuo metu stipendijos dydis 4 savaitėms yra 320 eurų, ji mokama Valstybės kultūros kapitalo fondo, šiuo metu turime ir du „Nordic“ projektus, kurių lėšomis galim finansuoti rezidentus iš Ukrainos ir Šiaurės šalių.

– Atvyksta nemažai kūrėjų ir iš Lietuvos. Ar jie kuo nors skiriasi nuo tarptautinės publikos?

– Lietuviai mums labai brangūs. Tarp pirmųjų namų gyventojų buvo Vladas Braziūnas, Laimantas Jonušys, Jurgis Banevičius, Marius Burokas, Diana Bučiūtė, Andrius Jakučiūnas, Vytautas Dekšnys, Gabrielė Labanauskaitė, Herkus Kunčius, Medeinė Tribinevičiūtė, Arvydas Juozaitis ir kiti. Atvažiuoja ir šie senbuviai, ir naujų lankytojų, bet mes visus prisimename ir visų laukiame. Suprantame ir tai, kad šio regiono autoriams įdomiau vykti į Skandinavijos ar Vakarų Europos šalis nei reziduoti čia pat kaimynystėj.

– Turit ir vieną nuolatinį gyventoją – katiną Vatsoną. Ar jis visus įkvepia? Ką daryti tiems, kurie alergiški katėms?

– O, taip, istorijos apie katinus yra didelė tema. Šiuo metu namuose gyvena katinas Vatsonas, kuris garbingai perėmė pareigas iš daugeliui pažįstamo katino Rudžio. Vatsonas yra nepaprastai dosnus – jei tik atversite jam duris, neatsisakys jus apdovanoti savo draugija!

Žinoma, stengiamės visus informuoti, jog namuose esama katino, tačiau patyrėme, kad namas pakankamai didelis ir katino artumas nesukelia problemų net alergiškiems žmonėms.

Rezidencijoje su Vatsonu sugyveno ir katės, ir šunys, kuriuos ypatingomis aplinkybėmis su savim buvo pasiėmę svečiai.

– Su kokiais netikėčiausiais gyventojais teko susidurti? Visi lankytojai, šiaip ar taip, yra menininkai, kūrybingos asmenybės. Kokie įpročiai jus, kaip namų šeimininkę, žavėjo ar kėlė siaubą?

– Mums patinka absoliučiai visi gyventojai. Žinoma, šiltesnius jausmus puoselėjam tiems, kurie lankosi reguliariai jau 18 metų ir kuriuos laikome šeimos dalimi, bet kiekvienas naujas rezidentas yra ypatingas, nes atneša naujų įdomių istorijų ir nuotykių.

Bet jei reikėtų minėti konkrečius žmones, čia susipažinau su savo vyru, rašytoju Andriu Akmentiniu. Čia praleidau nepamirštamą gyvenimo etapą su poete Maira Asare. Ypatinga istorija ir labai artima draugystė mane sieja su prancūzų rašytoju ir vertėju Claude’u Dunetonu ir Aliaskos rašytoja bei banginių tyrinėtoja Ieva Saulītis, ir dar daugybe kitų. Kiekviena istorija turi savo džiugesio ir liūdesio, nes Maira, Ieva ir Claude’as jau mirę, tačiau esu dėkinga šiam darbui už suteiktą galimybę juos pažinti.

Be abejo, būna ir įvairių mūsų kasdienybės „siaubo istorijų“, kai ant elektrinės viryklės pastatytas elektrinis virdulys pamažu išsilydo ir įsijungia priešgaisrinė signalizacija, nuolat atsiranda gudručių, kurie sumano išskalbti drabužius skalbinių džiovyklėje arba pripila į indaplovę „Fairy“, ir priputoja pusė virtuvės, yra buvę pasiklydusių Rotušės aikštėje ir nerandančių kelio namo. Bet galiausiai kaip tik tokius rezidentus visi ir prisimename (šypsosi).

– Jau užsiminei, kad jūsų žinioje yra ir platforma „Latvian Literature“, kuri remia latvių literatūros vertimus ir užtikrina jų matomumą pasaulyje. Turite biblioteką, kurioje galima skaityti latvių literatūros kūrinių įvairiomis kalbomis. Taip pat mačiau lietuvių stendą su daugybe kolegų išverstų kūrinių – gana reprezentatyvi kolekcija. Ar jūsų gyventojai tik rašo, ar ir skaito?

– Taip! Biblioteka yra svarbus rezidencijos komponentas, į mūsų biblioteką atkeliauja visos naujausios verstinės latvių literatūros knygos. Tai labai svarbus resursas, padedantis pristatyti mūsų literatūrą pasauliui.

Tačiau ypatingą žodį reikia tarti apie Latvijos literatūros eksporto merginas – jos labai kūrybingos, o jų nuveikto darbo apimtys milžiniškos. Bendradarbiaujame nuo 2016 m., kai Latvija kartu su Lietuva ir Estija ruošėsi dalyvauti Londono knygų mugėje viešnių teisėmis. Nuo to laiko mums pavyko sukurti aiškią valstybės paramos vertimams sistemą, vertėjų duomenų bazę, partnerių ir literatūros agentų tinklą, todėl verstinės literatūros apimtys kasmet nuolat auga.

Ir labai džiugu, kad Lietuvoje atsirado tiek daug latvių literatūros vertėjų, kurie apsilanko ir čia, ir tiek daug naujų išverstų knygų.

– Ar rezidentai sėdi ir dirba izoliuotai, ar keliauja po apylinkes, susipažįsta su latvių kultūra? Ar buvo tokių, kurie po viešnagės Latvijoje taip susižavėjo šalimi, kad pradėjo mokytis latvių kalbos?

– Viena iš sėkmės istorijų, kurią galiu pateikti kaip pavyzdį, yra vertėja iš Italijos Margherita Carbonaro. Margherita vertė iš vokiečių ir kinų kalbų į italų kalbą. Vieną dieną ji pateikė prašymą atvykti į rezidenciją, kad aplankytų savo motinos gimtąją šalį, nes jos motina per karą paliko Latviją ir visą gyvenimą praleido Italijoje. Atvykusi į Latviją, nemokėdama latvių kalbos, Margherita įsimylėjo ir kalbą, ir Latviją, ir literatūrą, ir štai turime nuostabią ir labai produktyvią latvių literatūros vertėją į italų kalbą.

– Ar užsienio rašytojai ir vertėjai dalijasi savo patirtimi, šviečia vietos bendruomenę, galbūt skaitydami paskaitas, rengdami seminarus, rašymo dirbtuves ar panašiai?

– Stengiamės, kad čia atvykęs rašytojas ar vertėjas galėtų susitelkti į kūrybą, todėl neįpareigojame jų dalyvauti privalomuose skaitymuose ar seminaruose. Tačiau suprantam ir tai, kad į Ventspilį atvyksta itin talentingų autorių, studijavusių kūrybinį rašymą ar vertimą, todėl atsižvelgdami į autoriaus ir publikos interesus retkarčiais suorganizuojame vieną kitą susitikimą su skirtingomis auditorijomis – moksleiviais, studentais, skaitytojais.

– Kiek žinau, vyksta ir bendros vakarienės, gastropoetinis bendradarbiavimas, kuris tikriausiai taip pat telpa į kūrybiškumo paradigmą, nors ir neverbalinę. Kokie įdomiausi patiekalai, gastronominiai nuotykiai?

– Tai apskritai turėtų būti pagrindinis klausimas, nes jei manęs klausia, kaip sukurti gerą rezidenciją, paslaptis yra virtuvėje ir valgomajame. Jei turite vietą, kur galima susiburti prie bendro stalo, net niekada negaminantys žmonės ką nors sutaiso, ir būtent virtuvėje kuriasi namų magija. Esame patyrę daugybę įvairių gastronominių nuotykių – aišku, pamatus padėjo Andra, kuri mielai ruošdavo sriubas ir kitus gardėsius bei skatino kitus gyventojus gaminti.

Yra buvusi nuostabi japoniškos žaliosios arbatos popietė su poete Mari Kono, pasipuošusia tradiciniu kimono, žinoma, ypatingos emocijos apima, kai ukrainiečiai gamina barščius. Buvo metas, kai pas mus viešėjo rašytojas ir medžiotojas Andris Kolbergas, ir virtuvė būdavo pilna šviežiai sumedžiotų laukinių žvėrių mėsos. Užsieniečius stebina ir kai kurie latviški patiekalai, pavyzdžiui, duonos sriuba, manų putėsiai ir saldūs virtiniai. 

– Po viešnagės svečiai prašomi užpildyti ataskaitą, kurioje yra klausimas apie rezidencijos patirtis. Kokie atsiliepimai iš tų, kurie buvo apsistoję? Kokių smagiausių ar blogiausių dalykų jie yra prirašę?

– Nepaprastai malonu skaityti gyventojų ataskaitas, nes dauguma labai gerai atsiliepia apie namus, darbuotojus ir, žinoma, katinus. Tačiau taip pat vertiname, kai jie parašo kritiškų pastabų – tokių irgi pasitaiko, pavyzdžiui, kad žiemos mėnesiais apima liūdesys ir vienatvė, jei nėra pašėlusios kompanijos, kažkam lova per kieta ar per minkšta, kažkam lempa per žemai ar per aukštai. Bet visa tai gerai, mes atsižvelgiam ir kasmet stengiamės ką nors patobulinti. Naujausias patobulinimas – atliekų rūšiavimas, ir jis puikiai sekasi. Na, plauti indus sekasi ne taip gerai! (Šypsosi)