Pasiklydęs Lietuvos švietimas
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyksta įnirtinga diskusija švietimo sistemos klausimais. „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – viena iš trijų iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ idėjų (dar liko keli mėnesiai šiam tikslui realizuoti). Mėgėjai sudaro nemoksliškus, nieko vertus ir žalą darančius mokyklų reitingus. Verslininkai savo sėkmingo verslo idėjas bando siūlyti „neefektyviam“ viešajam sektoriui ir dalina patarimus. Privačių mokyklų ir korepetitorių firmų lobistai pradeda rodyti dantukus ir kovoti už savo finansinius interesus. Elitinių mokyklų atstovams, dideliame pasaulyje užsidariusiems tarp siaurų keturių sienų, neturintiems jokių atkartojamų strategijų, kenčiantiems nuo atrankos šališkumo (nesusiduriantiems su kitų mokyklų problemomis ir galintiems sau meluoti, kad kai ką daro labai gerai), bet nuoširdžiai tikintiems, kad yra švietimo sistemos viršūnėje, per dešimtmečius susisuka galvelės. Jie įtiki, kad jų darbas – visus mokyti, kritikuoti, ir pradeda įžeidinėti „prastesnėse“ mokyklose besimokančius vaikus. Paprastiems mokytojams tenka streikuoti dėl elementaraus orumo neužtikrinančio atlyginimo, prastėjančių darbo sąlygų ir vis didėjančio krūvio, o žemo socioekonominio statuso vaikai yra išmokomi prastai.
Prieš įsiterpdamas ir bandydamas atkreipti dėmesį į mūsų pamirštų vaikų interesus, buvau nutaręs kantriai palaukti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vykdomo 2022 metų tarptautinio švietimo tyrimo (PISA) rezultatų. Po daugiau kaip metus trukusių skaičiavimų jie pasirodė praeitų metų gruodį. Lietuva, nors rezultatai kiek suprastėjo, išlaikė sau įprastas vidutines pozicijas EBPO šalių atžvilgiu. Panašų ekonominio išsivystymo lygį pasiekusi kaimynė Estija antrą kartą iš eilės parodė lyderės rezultatus.
Pradžioje, prieš pereinant prie rimtesnių akademinių reikalų, reikia priminti elementarius, bet suaugusiųjų pasaulyje kartais pamirštamus dalykus.
Vaikai, liberali demokratija ir rinkos ekonomika
Pasak amerikiečių žurnalistės ir publicistės Elizabeth Bruenig, „vaikams nėra vietos liberalioje demokratijoje“ (The Atlantic, 2022 m. vasario 15 d.). Vyraujančios ideologijos mums vaizduoja pasaulį, kuriame geriausia individus palikti ramybėje ir leisti jiems patiems spręsti savo problemas. Autorė pažymi, kad nepilnamečiai yra kitokie. Juos reikia mokyti – tiesiogine prasme aiškinti, ką ir kaip daryti. Tik mažyliai dėl savo trapios egzistencijos mums dalina įsakymus. Prie jų pasikeičia mūsų elgesys, vartojamas žodynas. Dėl jų mums reikia laukti vėlyvo vakaro norint per televizorių pažiūrėti įdomesnį filmą. Galiausiai vaikai mus verčia verkti ir naktimis nemiegoti, kai įžeisto vyriškumo ir pažeistos „natūralios hierarchijos“ apakintas okupantas pradeda beatodairiškai mėtyti bombas.
Bankų lobistai vis siūlo neoliberalizuoti Lietuvos viešąjį sektorių – paversti jį panašesniu į rinkos ekonomiką. Kuo daugiau paslaugų padaryti mokamų, suteikti galimybę už priemokas gauti papildomų procedūrų. Net skirtingus meniu ligoninėse! Šios idėjos padaro daugiau žalos nei naudos, bet ideologinius principus galima suprasti. Nėra teisinga, kai daugiau vertės sukuriantis verslininkas gauna tokias pačias paslaugas kaip eilinis darbuotojas. Kodėl greitosios medicinos pagalbos brigados turėtų eikvoti ribotus valstybės resursus nieko į biudžetą nesumokėjusiems valkatoms? Tačiau vaikai dar nėra nei pinigų uždirbę, nei labiau nusipelnę Lietuvai, išskyrus itin retas išimtis – sporto genijus. Net vienas kraštutinės dešinės personažas yra pasakęs, kad jo šeimoje vaikams yra komunizmas.
Čia yra priežastys, kodėl mes vaikams iki pilnametystės iškovojame laisvę nuo laisvosios rinkos ir kitų pasaulio negandų ir didžiąją dalį jų reikalų, dažnai besipykdami tarpusavyje, sprendžiame per valstybės mechanizmus.
Apie svarbiausius mokinius
Kalifornijos universiteto viešosios politikos profesorius ir buvęs JAV darbo departamento vyriausiasis ekonomistas Jesse’is Rothsteinas nusprendė pabūti aktyvistu ir pareiškė: „Mums reikia atsikratyti idėjos, kad universitetų tikslas yra priimti studentus, kuriems seksis puikiai. Universitetų tikslas turėtų būti padėti studentams, kuriems be jų pagalbos būtų sunku.“ Aukštasis mokslas turi žiūrėti, kur jis gali suteikti daugiau naudos. Mokslininkas socialinio tinklo paskyroje papildė, kad, anot šiuolaikinės mokslinės literatūros (kol kas dar kuklios), aukšto socioekonominio statuso studentams geresnis universitetas nėra labai svarbus (tai nedaro įtakos per gyvenimą uždirbtų pinigų kiekiui – ten kiti mechanizmai gerbūviu pasirūpina) ir yra daug svarbesnis nepalankesnėje situacijoje esantiems jaunuoliams.
Gal dar anksti universitetiniam išsilavinimui siūlyti tokias efektyvias, bet šventvagiškas idėjas? Nepilnamečiams dėl anksčiau išvardintų priežasčių šie dėsniai turėtų galioti visuomet. Skurdesnėje aplinkoje augantiems vaikams daug svarbesnės kokybiškesnės paslaugos mokyklose ir darželiuose. Jie užaugę neturės teisės gyvenime klysti, per jį teks eiti siūlant savo darbą ir sukauptas žinias. Tiems vaikams galima tiek daug duoti ir pakeisti būsimą gyvenimą: pasirūpinti jų visaverte vaikyste, praplėsti skurdų socialinį ratą, atverti kuo daugiau durų, įgalinti ir padėti atrasti savo talentus. Be to, tai yra amžius, kai galima daugiausia įtakos padaryti – o skirtumą matysime ištisus penkis dešimtmečius! Toje imtyje sprendžiama dėl šalies ugdymo kokybės ir didžiausio galimo tarptautinių tyrimų rezultatų skirtumo.
Priešingame poliuje švietimas yra nykstanti investicija. Nėra absoliučiai jokio skirtumo, kuo mes ten užsiimsime: mokysime verslumo ar empatijos, auginsime „savarankiškai mąstančias asmenybes“ ar lavinsime ypatingas sėdėjimo ant kėdučių technikas. Galima daug įvairiausių nesąmonių prisigalvoti ir vis tiek nesugebėti sugadinti sveikų, besistiebiančių ir dėl stipraus užnugario galinčių plačiai į pasaulį šakotis ir daug klysti vaikų gyvenimo. Tokias paslaugas siūlančios įstaigos viso labo sukuria socialines hierarchijas. Šiems dalykams vaikų pasaulyje vietos neturėtų būti.
Suomija, anot ne vieno eksperto, pastaruosius dešimtmečius turi (ar jau turėjo) vieną geriausių švietimo sistemų. Jos paslaptis yra ne skandinaviška metodika ar egzaminų (išskyrus baigiamąjį) nebuvimas, o pats egalitarizmo principas. Visos mokyklos yra vienodos – siekia tų pačių nacionalinių tikslų, jose dėsto universitetų išugdyti mokytojai ir nesivaiko beverčių reitingų. Jose mokiniai neskirstomi pagal lygį ir neatstumiami dėl menkniekių, o kruopščiai su visais dirbama. Skirtingą skaitymo lygį pasiekę vaikai ateina į tą pačią ugdymo įstaigą. Mokytojai gali daugiau laiko skirti atsiliekantiems mažyliams ir ilgainiui visi išmokomi padoriai skaityti ir rašyti. Be to, buvo nemažai dosniai finansuojamų „pozityvios diskriminacijos“ išmokų specialistams papildomai dirbti su imigrantų atžalomis. Dėl to išsilavinimui svarbiausioje imtyje savaime suteikiamos padorios, o kartais net karališkos paslaugos ir dėmesys. Kam tuomet tie testai? Mokytojai mėgsta minėti, kad jiems nėra svarbūs reitingai ir PISA rezultatai, nors nuolat EBPO tyrime rodo aukštus rezultatus.
Kaimynės Švedijos švietimas seniau irgi buvo puikiai įvertintas. Prieš tris dešimtmečius ji įvykdė keletą neoliberalių reformų. Taikant mokinio krepšelio sistemą pradėtos finansuoti nevalstybinės mokyklos ir tėvams sudaryta galimybė jas rinktis. Priemokų, kertančių neturtingiesiems per kišenę, nebuvo, bet atsiradusia galimybe daugiau pasinaudojo labiau į savo vaikų ateitį investuojantys aukštesnio kultūrinio ir finansinio sluoksnio tėveliai. Didesnis dėmesio ir darbo reikalaujančių mokinių skaičius susidarė kitose mokyklose ir joms darėsi vis sunkiau tai kompensuoti. Dėl apkrovos atsirado net sunkiai funkcionuojančių švietimo įstaigų. Ėmė prastėti žemo socioekonominio statuso mokinių rezultatai. Švietimo sistemoje pradėjo augti nelygybė ir blogėti tarptautinių tyrimų rezultatai.
Tamsūs -izmai atsėlina po neoliberalių reformų (diržų veržimosi, piliečių vertės nustatinėjimų, taiklių socialinių paslaugų). Imigrantai ir jų vaikai sudaro procentiškai didesnę dalį vargingesnės visuomenės dalies. Jiems gyvenimą be pažinčių ir su kišenėse švilpaujančiais vėjais svetimoje šalyje tenka pradėti nuo nulio. Jie labiausiai nukenčia nuo panašių reformų ir būtent jie yra apkaltinami dėl suprastėjusių rodiklių ir byrančio viešojo sektoriaus. Kontroversiška žiniasklaidos priemonė „The Economist“ ir ne vienas politikas sugebėjo apkaltinti imigraciją dėl kritusių Švedijos mokyklų rezultatų. 2017 metais šalyje atliktas tyrimas parodė, kad nelygybė tarp vietinių ir svetur gimusių mokinių išaugo po reformų ir skirtumas tarp rezultatų beveik išnyksta, kai yra įvertinami socioekonominiai ir rajonų veiksniai. Lietuvoje skaidant švietimo sistemą irgi tik laiko klausimas, kada koks žurnalistas atkreips dėmesį, kad vienokie ar kitokie vaikai eina į vienokias ar kitokias mokyklas ir kad „minčių kyla įvairių“.
Kokia situacija Lietuvos švietimo sistemoje, 2020 metais kuo puikiausiai apibūdino tuometinė prezidento vyriausioji patarėja švietimo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė: „Mokinių pasiekimai yra ypatingai maži, žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio konteksto vaikuose. [...] Dažniausiai tokie vaikai neturi lėšų nei korepetitoriams, nei būreliams, nei neformaliam vaikų švietimui“ („Prezidento patarėja Šulcė: mokyklų pertvarka turi būti ne dėl pertvarkos, o dėl kokybės siekio“, www.lrt.lt).
Apie valstybės teikiamų paslaugų kokybę
„Privatus verslas verčia pasitempti valstybinį sektorių“, „nėra socialiai teisinga, kai valstybė teikia paslaugas turtingiesiems“ – visi esame girdėję šias dogmas. Jos aritmetiškai teisingos ir neprieštarauja sveikam protui. Tačiau valstybė nėra verslas, o visuomenė neveikia pagal buhalteriją. Valstybės teikiamos paslaugos būna kokybiškiausios, kai jomis naudojasi kuo daugiau piliečių, pageidautina, yra universalios. Miesto centre visų piliečių džiaugsmui augančius medžius visuomet yra lengviau puoselėti ir apginti. Visi lygiomis teisėmis naudojamės viešosiomis gėrybėmis, o pageidautinas socialinis teisingumas yra užtikrinamas kitoje dimensijoje – mokesčių sistemoje per progresinius mokesčius. Sistemos skaidymai ir atsirandantys prieinamumo ribojimai neveda prie didesnio efektyvumo, o išbalansuoja sistemą. Palaipsniui ima silpnėti tie veiksniai, nuo kurių priklauso valstybinio sektoriaus kokybė, – demokratiniais procesais išreikšti lūkesčiai, nuolatinis ir erzinantis, bet kryptingas piliečių zirzimas ir nepasitenkinimas valstybės teikiamomis paslaugomis. Išskaidžius gėrybes piliečiai pradeda stumti vežimą į skirtingas puses, mokytojams, kai dalis pradeda dirbti privačiose įstaigose, pasidaro sunkiau organizuotis ir vieningai reikalauti geresnių sąlygų sau ir vaikams, ir nereikia bijoti paminėti, kad atsiranda veikėjų, kurie turi finansinių paskatų nustekenti valstybės teikiamas paslaugas ir ta kryptimi dirba.
Į Seimą patekusi Laisvės partija pasiūlė nemokėti vaiko pinigų pasiturintiems šalies gyventojams: „Peržiūrėti „vaiko pinigų“ paramos taiklumą, konsoliduojant finansinę pagalbą tik toms šeimoms su vaikais, kurios yra prastoje finansinėje padėtyje.“ Neoliberalūs ekonomistai pritaria šioms idėjoms. Elementaru: valstybė turi ribotą kiekį resursų ir neefektyvu mokesčių mokėtojų pinigus duoti tiems, kurie gali susimokėti patys. Vargšams lieka daugiau pinigų, sumažėja ligonių eilės. Bėda ta, kad turtingiausiųjų klasė turi didžiausius lobistinius pajėgumus (ypač nelygiose visuomenėse) ir kartu gali daryti įtaką valstybės teikiamų paslaugų kokybei. Lietuvoje keliai juk yra gražiausi ir lygiausi ten, kur važinėja rimti dėdės – nuo Seimo, per pagrindines gatves, kuriomis keliauja visi, iki Skvernelio vienkiemio! Jokiu būdu nereiškia, kad mes, gudročiai, ką nors sutaupome, kai šis sluoksnis nustoja naudotis valstybės funkcijomis. Priešingai, dažniausiai tai reiškia, kad po kelerių metų tų paslaugų ar išmokų negaus niekas arba jų kokybė smarkiai suprastės. Neturėtų būti sunku suprasti, kad Seimo ir savivaldybių nariai naktimis nemiegos mažiau, galvodami apie mūsų mokyklas, kai nei politikų, nei įtakingų žurnalistų, nei verslininkų vaikai į biudžetines įstaigas neis. Čia yra priežastys, kodėl jau dabar naujuose didmiesčių rajonuose nėra valstybinių mokyklų ir darželių, o viso labo privatūs ir mažiau pasiturintiems tėveliams tenka rytais dirbti taksistais vežiojant atžalas į centrą. Ar privačios mokyklos su savo lobistais jau iškovojo galimybę turėti mažiau mokinių klasėse, o su vis didesniu krūviu (lieka procentiškai daugiau vaikų, su kuriais reikia labiau dirbti) turinčiose dorotis biudžetinėse ši galimybė dar nebuvo iškovota.
Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos prezidentė, privačios gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė 2020 metais pasiūlė savivaldybėms labiau finansuoti privačių mokyklų klientus ir suteikti galimybę vidurinės klasės tėvams su palikuonių gyvenimais pažaisti rinkos ekonomiką ir už papildomus 50–100 eurų leisti atžalas į įvertinus socioekonominius veiksnius absoliučiai nieko neįrodžiusias nebiudžetines mokyklas (Marija Vyšniauskaitė, „Privačios mokyklos – tik turtingųjų privilegija? Pasiūlė, kaip padaryti jas prieinamas kiekvienam“, www.lrytas.lt). Tarptautinių tyrimų duomenimis, Lietuvos aukšto socioekonominio statuso vaikai (dažniausi privačių mokyklų klientai) nerodo stebuklingų rezultatų ir atsilieka nuo Estijos valstybinių mokyklų mokinių. O kas atsitinka su valstybės teikiamomis gėrybėmis, kai jos skirtos tik vargšams? Kuo puikiausiai galime pamatyti gausybėje advokatų gyvenimą vaizduojančių amerikiečių serialų (JAV suteikia advokato paslaugas negalintiems pasisamdyti privačiai). Juose matome klientais apkrautus, pavargusius ir mažiausių karjeros galimybių kitur ieškančius valstybės samdomus gynėjus. Jei valstybinėje švietimo sistemoje bus palikti tik vargšų palikuonys – tai mūsų pažeidžiamiausiems vaikams Lietuvos mokyklose liktų pamiršta, nefinansuojama ir vos veikianti terpė. Jau dabar yra mokytojų, kurie išdidžiai pareiškia, kad į valstybinę įstaigą tikrai negrįš. Kas tuomet kurs Lietuvos švietimo vertę? Gal atsiras kokia geležinių nervų ir auksinės širdies ugdytoja, kuri perskaičiusi „Rugiuose prie bedugnės“ nuspręs gelbėti nuo bedugnės Lietuvos vaikus? Neapdainuoti herojai ir jokių apdovanojimų nelaimintys (neturtingi vaikai ir jų tėveliai prizų nedalina) pedagogai laikys ant savo pečių mūsų švietimą? Net ir pasistengus vargu ar būtų galima sugalvoti žalingesnių pasiūlymų Lietuvai.
Koks Lietuvos politikas (-ė) kartais pažymi, kad Estijoje, kurioje pagal taikomą PISA metodiką esama Europoje mažiausios rezultatų atskirties (parity index) tarp turtingų ir neturtingų vaikų, yra geros valstybinės mokyklos ir todėl nėra poreikio privačioms. Šie žmonės painioja priežastį su pasekme.
Epilogas. Aklavietė?
2021 metais Lietuvoje buvo sudaryta komisija švietimo klausimams spręsti. Į ją buvo pakviesti įvairūs išoriniai ekspertai. Joje buvo mokyklos, į kurią galima patekti tik pagal konkursą, vadovas. Kaip Lietuvai jau įprasta, visiškai nepaisant galimų viešųjų ir privačių interesų painiojimo, privačios švietimo įstaigos įkūrėjas. Be to, dar vienas neoliberalizmui būdingas reiškinys – komisijoje buvo jokios patirties srityje neturintis ir demokratinio proceso neperėjęs verslininkas, vos ne iš geros valios pasiruošęs iš viršaus spręsti valstybės problemas. „Tai taip fundamentaliai ir akivaizdžiai neteisinga, kad net kvapą gniaužia. Šis labai turtingas, labai ribotas žmogus gali nuolatos kankinti vaikus, kartu apsimesdamas, kad daro pasaulį geresne vieta“, – taip JAV nacionalinės švietimo politikos centro direktorius Alexas Molnaras apibūdino didžiojo filantropo Billo Gateso nuolatinį ir kupiną praeities klaidų eksperimentavimą su neturtingiausių mokinių švietimu.
Ko minėtoje komisijoje trūko? Joje nebuvo jokios organizacijos, atstovaujančios pažeidžiamiausių ir švietimui svarbiausių vaikų interesams, atstovo. Pasigesta atstovo iš prasto rajono mokyklos, kuri galbūt rodo visai padorius rezultatus ir galėtų mus visus ko nors išmokyti. Kviestinis EBPO mokslininkas irgi būtų pravertęs. Gal ir gerai, kad tokio nebuvo, antraip prabilęs būtų privertęs nepatogiai pasijusti ne vieną mūsų vietinį „ekspertą“.
Nereikia pamiršti, kad žemo socioekonominio statuso mokiniai neturi ne tik tėvelių, kurie jiems nupirktų korepetitorius ir vietas privačiose įstaigose, bet ir jokio balso viešojoje erdvėje. Kitaip nei pensinio amžiaus piliečiai, jie negali išreikšti savo nepasitenkinimo prie balsavimo urnų. Žiniasklaida nekviečia tų vaikų į pokalbius televizijos laidose. Nepilnamečiai dar net nesupranta, kaip juos smarkiai skriaudžia paikos tetos oligarchės.
Vienas pilietinių teisių radikalas yra pareiškęs: „Vaikai visuomet yra mūsų, visi iki vieno, visame pasaulyje; ir aš įtariu, kad tie, kurie nepajėgūs to suprasti, nėra pajėgūs moralei.“ Ne vien tik baltieji! Mums, suaugusiesiems, reikia suvokti, kad visi Lietuvos vaikai yra mūsų atsakomybė. Mes turime pareigą už juos kovoti ir sukaupti politinės valios atitinkamiems sprendimams priimti.
Pirma, reikia atlikti patį nuostabiausią dalyką ir, nepaisant gresiančių krokodilo ašarų, kuo greičiau atsisakyti mokyklų, į kurias patenkama pagal konkursą arba tėvams pasiimant mokinio krepšelį ir papildomai primokant už vietą (tarp šių dalykų menkas skirtumas). Savivaldybės esant poreikiui gali konkurso ar kitokiu būdu pirkti reikiamą vietų skaičių iš privačių paslaugos teikėjų ir savo nuožiūra (pagal teritoriją) į jas leisti vaikus. Taip sutaupytume tėvelių pinigų, kuriuos nevalstybinės įstaigos išleidžia reklamai ir užsakomosioms laidoms, ir būtent tuomet bus galima įvertinti, kiek iš tiesų yra verta kokia UAB „Viduržemio jūros makaronų kabinimai“ mokykla.
Lietuvos mokyklos šiais mokslo metais bandys įtraukti specialių poreikių vaikus. Tikriausiai klausimas būtų retorinis: kiek tų vaikų priglaus elitinės ir privačios mokyklos? Kiek jose mokosi namus ir tėčius fronte praradusių traumuotų Ukrainos našlaičių? Krūviu turi dalintis visi! Nereikia užmiršti, kad mūsų visuomenė susidurs su įvairiomis netikėtomis problemomis, jei jos piliečiai nuo mažų dienų laiką leis tik tarp savo socialinės grupės narių. Užpuolus priešui gal nenorės vienas už kitą kovoti?
Antra, ištaisyti klaidą ir kaip Skandinavijoje, Estijoje ir Kinijos regionuose įvesti visuotinį nemokamą maitinimą. Šis reiškinys, pasak mokslinės literatūros, gerina rezultatus ir duoda nemažai naudos. Vaikai švietimo įstaigose pagal poreikius nemokamai naudojasi kompiuterių klasėmis, sporto salėmis ir mokytojų dėmesiu. Kodėl valgyklose jie turi traukti iš kišenės piniginę?
Galiausiai, mokytojai, dirbantys su įvairiomis moksleivių grupėmis, turi formuoti bendrą švietimo sistemą. Būtent šie žmonės su mokslininkų, susipažinusių su šiuolaikine moksline literatūra, pagalba turi tvarkyti mūsų palikuonių ugdymą. Pedagogai, kurie per savo karjerą nėra padėję niekam nerūpinčiam ir netoli iškritimo iš mokyklos buvusiam mokiniui įstoti į universitetą, neturi nei moralinės teisės, nei jokios patirties spręsti dabartines valstybės švietimo problemas.
Žinoma, galima ir kitų gerų dalykų sugalvoti: privalomas ikimokyklinis švietimas, universali išmoka vienam būreliui, korepetitorių poreikio mažinimas. Apibendrinant: Lietuvos švietimo ateitis priklauso nuo to, kiek mes sugebėsime įveikti savo baimes, savanaudiškumą ir trumparegiškumą ir kiek sugebėsime duoti būtent žemo socioekonominio statuso vaikams. Individualiai gelbėdamiesi švietimo nepataisysime.
Vaikų ateitis didžiąja dalimi priklauso ne nuo pažymių, geriau išlaikytų egzaminų, o nuo socialinės aplinkos, tėvų piniginės, ryšių. Ko vertas šalies švietimas, jei šiuo atžvilgiu nuskriaustiems mažyliams mokyklose nelabai ką galime pasiūlyti?
Atlikus išvardintus žingsnius neturėtų būti sunku vytis Estiją, kopti į viršų ir stebinti pasaulį. Antraip, einant dabartiniu skaidymo keliu, net vidutiniai rezultatai už dešimtmečio atrodys kaip tolimas miražas. Šiuo metu mes panėšime į valstybę, kuri sveikatos apsaugos sistemoje nusprendė investuoti į plastines operacijas (nes jauni ir sveiki žmonės turi daugiau pinigų), o paskui stebisi dideliu mirtingumu ir prastais sveikatos rodikliais.
