Ne tik žydų reikalas: apie „naująjį antisemitizmą“ ir antikolonializmą

Spalio 2-ąją žydų pasaulyje prasidėjo Roš Hašanos šventė, kai Dievas priima sprendimą dėl kiekvieno žmogaus likimo. Teisuoliai bus įrašyti į Gyvenimo, blogieji į Mirties knygą, o sprendimas dėl visų kitų atidedamas iki šventės atomazgos – Jom Kipuro. Permaldavimo, rimties ir susikaupimo metas yra temdomas nenutrūkstamų karo veiksmų Šventojoje Žemėje.

Prieš metus žydų pasaulis buvo šokiruotas „Hamas“ grupuotės išpuolio, per kurį nužudyta daugiau kaip 1 200 žmonių ir pagrobta per 200 įkaitų. Praėjus metams apie 60 gyvų įkaitų ir 35 kūnai tebelaikomi Gazos tuneliuose. Praėjus metams konfliktas, į kurį įsitraukė Libano „Hezbollah“, Jemeno hučiai, Vakarų Kranto gyventojai ir Artimųjų Rytų regiono šalys, intensyvėja ir niekas negali pasakyti, kada jis pasibaigs. Nevilties ir pesimizmo apimtame pasaulyje reikia daug drąsos puoselėjant viltį.

Konfliktai Artimuosiuose Rytuose vykdavo nuolatos. Tai jau istorija, bet kaip man pasakė vienas Hebrajų universiteto profesorius – pralaimėk vieną karą ir pats tapsi istorija. Šalutiniai šio karo produktai yra Vakarų Europos ir JAV dėmesio (ir karinės paramos) tarp karo Izraelyje ir karo Ukrainoje pasidalijimas, sustiprėjusios antiamerikietiškos nuotaikos arabų pasaulyje ir antisemitizmo (antijudaizmo ar antisionizmo) plitimas Vakaruose. 2023 m. gruodžio 22 d. „Šiaurės Atėnuose“ jau esu rašęs, kad, anot kai kurių žydų, susijusių su beatodairiškai Izraelio politiką palaikančiomis jėgomis, antisemitizmas, Amerikoje buvęs marginaliu reiškiniu, įsitvirtina elitiniuose universitetuose, o Amerika gali virsti pavojinga vieta žydams.

●

Dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų antisemitizmas grasina užbaigti precedento neturintį žydų kilmės amerikiečių saugumo ir klestėjimo laikotarpį ir sugriauti liberalią Amerikos santvarką, kurią jie padėjo sukurti, teigia žydų kilmės amerikiečių rašytojas ir leidėjas Franklinas Foeris. Atvirai sakant, nejaučiau konflikto JAV elitiniuose universitetuose ir ginčų dėl Izraelio vykdomos politikos gelmių, kol pats neapsilankiau Yale’io universitete Niu Heivene. Buvo karšto birželio vidurys. Yale’io studentų miestelis po diplomų įteikimo ištuštėjo, tačiau mieste ant pastatų sienų ir tiltų konstrukcijų kabėjo subraižyti popieriaus lapai su užrašais, kaltinančiais Izraelį arba priešingai – arabus. Per antiizraelietiškas ir propalestinietiškas demonstracijas šį pavasarį Yale’io universiteto administracija paprašė Niu Heiveno mero įvesti policijos pajėgas, o per susidūrimus buvo suimti 48 studentai. Nematytas įvykis universitete nuo Vietnamo karo laikų.

Izraelio veiksmai Gazos Ruože ir Vakarų Krante pačiame Izraelyje yra vertinami nevienodai, ką ir kalbėti apie kitas šalis. Pokalbiai su Amerikos profesoriais ir vieni kitiems oponuojančių Izraelio bei Amerikos žydų intelektualų argumentai tik patvirtina, kad visos tos šnekos apie „pasaulinę žydų vienybę“ yra antisemitinis stereotipas. Jokioje kitoje tautoje vertinant savos valstybės istoriją, ateities perspektyvas ir politinius įvykius nesurasi tokių kraštutinių pozicijų – nuo Izraelio valstybės kaip „fašistinės“, vykdančios kolonijinę politiką, valdomos korumpuotos gaujos, kuri niekina ir parodijuoja teisę ir pilietinę moralę, iki Izraelio tautos, Dievo valia turinčios teisę į Judėją ir Samariją, t. y. biblinį arba „Didįjį Izraelį“, kur privalo būti žydų valdžia ir galioti tik žydų įstatymai. Izraelio nacionalinio saugumo ministro, partijos „Žydų jėga“ lyderio Itamaro Ben-Gviro pasisakymai palestiniečių atžvilgiu gali būti laikomi ne tik ekstremistiniais, bet ir „fašistiniais“, kaip rašo liberalioji žydų spauda.

●

Franklinas Foeris prognozuoja, kad žydų „aukso amžiui“ Amerikoje, šalyje, į kurios mokslą, kultūrą, švietimą, filantropiją, politiką žydai įnešė didžiulį įnašą ir kurioje jie buvo liberalių vertybių skleidėjai, ateina pabaiga. Neapykantos žydams protrūkį jis siejo su Donaldo Trumpo ir šio sekėjų retorika (nors pats Trumpas būdamas JAV prezidentu nepakeitė proizraelietiškos JAV pozicijos) ir tikėjosi, kad ši linija pasibaigs jam nuėjus nuo politinės scenos, o Amerika vėl bus saugiausia ir patogiausia vieta žydų diasporai. Tačiau antisemitizmas, anot Foerio, išplito tarp kairiųjų ir liberaliųjų jėgų ir persimetė į universitetus, kuriuose iki šiol buvo tik marginalus reiškinys.

Nuo karo Gazoje pradžios žydų organizacijos kaltina studentų miestelių administracijas, kad šios Palestiną remiančių mitingų metu toleruoja antisemitinį priekabiavimą, bauginimą ir neapykantos kurstymą žydų tautybės studentų atžvilgiu. Kovos su šmeižtu lygos atstovas Jonathanas Greenblattas knygoje „Tai gali atsitikti čia“ teigia, kad „naujasis antisemitizmas“, kuris pasireiškia sionizmo ir Izraelio vykdomos politikos kritika, veši universitetų miesteliuose, o studentų protestai yra ne tik siejami su parama arabų terorizmui, bet ir įvardijami kaip platesnė grėsmė Amerikos visuomenei ir demokratinei ateičiai. O kritikai teigia, kad visuomenėje skleidžiama „naujojo antisemitizmo“ koncepcija atbaido žmones remti Palestinos reikalus ir kritikuoti Izraelio politiką Vakarų Krante ar perteklinį jėgos naudojimą, nes jie paprasčiausiai gali būti apkaltinti antisemitizmu. Išeitų, kad tie, kurie, remdamiesi istoriniais antirasistinių ir antikolonijinių judėjimų pavyzdžiais, reikalauja teisių palestiniečiams, tampa „grėsme“ dabartinei liberaliajai demokratinei tvarkai.

●

Diskusijos dėl antikolonializmo vertinimo ir jo pritaikymo Palestinos ir Izraelio įvykių kontekste JAV universitetuose, kuriuose antikolonijinės ir postkolonijinės studijos pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išpopuliarėjo, o palestiniečių kilmės filosofo Edwardo Saido knygos tapo vadovėliais, įgyja naujų reikšmių, kurios gali būti vertinamos kaip Holokausto unikalumo Vakarų kultūroje peržiūra.

Kairiųjų pažiūrų atstovai teigia, kad Europos žydų istorijos ir Holokaustui skirtų kursų dominavimas kelia naujus klausimus. Kodėl Holokausto istorija yra dėstoma be šiuolaikinės aktualizacijos, nors jos pamokos kartojasi šiandieniame pasaulyje? Kokiu būdu žydų tautos patirtis tampa primestu kanonu, tačiau šių įvykių nenorima susieti su kitomis persekiojamų grupių ir genocidų istorijomis? Tokia pozicija revizuotų įsitvirtinusį unikalios Holokausto prigimties kanoną. Pasak kai kurių autorių, Holokaustas yra dirbtinai išskirtas iš kolonijinės istorijos diskurso, nors jis buvo tęstinis kolonijinės ekspansijos ir kolonijinio genocido prieš vietinius procesas, kurį Europa vykdė užjūrių kolonijose, o baltoji Amerika vietinių Amerikos gyventojų atžvilgiu. Holokaustas, anot jų, buvo išskirtinis tik tiek, kiek naciai „pritaikė Europai kolonijines procedūras, kurios iki tol buvo skirtos tik kitų kraštų nebaltiesiems gyventojams“ (https://jewishcurrents.org/more-truth).

2023 m. išleistoje knygoje Doppelganger: A Trip into the Mirror World filmų kūrėja ir rašytoja Naomi Klein teigia, kad nacistai savo žygį į Rytus – žydų naikinimą ir slavų bei kitų tautų pavergimą – suprato kaip Amerikos ekspansijos į Vakarus ir vietinių gyventojų genocido veidrodinį atkartojimą ir kad mokymas apie Holokaustą Vakarų kultūroje pateikiamas dekontekstualizuotai. Anot jos, toks Holokausto pateikimas leidžia Vakarų gyventojams akcentuoti pergalę prieš blogį, o kartu nesiimti veiksmų susidūrus su tokio projekto tęstinumu. Kaip rašo Klein, tarp daugelio sionistų lyderių dominavo įsitikinimas, kad žydai užsitarnavo teisę į išimtį dekolonizacijos, kuri suteikė jiems teisę praktikuoti „kolonializmą… kaip kompensaciją už genocidą“, istorijoje. „Mes įsiveršime į Transjordaniją, subombarduosime Amaną ir sunaikinsime jų armiją; paskui kris Sirija, ir jeigu Egiptas vis dar kariaus, mes subombarduosime Port Saidą, Aleksandriją ir Kairą, – rašė pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas 1948 m., kai kilo karas. – Tai bus kerštas už tai, ką jie [...] padarė mūsų protėviams bibliniais laikais“ (James Barr, „Why is the Israel-Gaza dispute so intractable?“, FT Weekend, 2023 m. spalio 12 d.).

Radikalieji žydai įsitikinę, kad Toroje Izraelio žemę žydų tautai davė Dievas, o jeigu jie netiki Tora, tai etninis buvimas žydu nieko nereiškia. O štai Didžiosios Britanijos intelektualas, rabinas Jonathanas Sacksas (1948–2020) teigė, kad „Dievas sudarė sandorą su izraelitais, todėl Izraelis priklauso Jam. Būtent todėl Jis Kunigų knygoje teigia, kad negalima žemės perduoti visam laikui, nes žemė yra Jo, o žmonės yra ateiviai, tapę įnamiais“ (Donatas Puslys, „Rabinas J. Sacksas: Dievas visada išklauso, kai meldžiamės vardan kitų“, bernardinai.lt, 2016 m. kovo 14 d.).

●

Paplitęs manichėjiškas požiūris į ilgalaikį konfliktą Judėjoje ir Samarijoje nepaaiškina visų šio konflikto, turinčio religines šaknis, niuansų. Karinė Izraelio pergalė niekada nepasieks ilgalaikės taikos. Sunkiai tikėtina palestiniečių ir jų rėmėjų pergalė bei valstybė „nuo upės iki jūros“ reikštų, kad žydams tokioje valstybėje vietos nebėra. Ilgalaikė taika reikalauja politinio sprendimo, bet šiuo metu atrodo, kad tokios taikos perspektyvos yra kaip niekada nutolusios.