Literatūra, vaizduotė ir modernybės paradoksai

Gana banali tiesa, kad literatūra visada yra vaizduotės pratybos, galimų pasaulių kūrimas. Visiškai atvirai tokius pasaulius kaip ateities modelius mums siūlo fantastinė literatūra, utopijos ar distopijos, kurių pasaulio literatūroje, taip pat ir mažyčiam jos segmente, lietuvių literatūroje, pastaruoju metu labai padaugėjo. Mat dabartinė mūsų tikrovė, socialinės, politinės grėsmės ir, žinoma, technologijų plėtra labai palankios distopinei vaizduotei. Kita vertus, ir nepalankios: pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad tokio tipo vaizduotė neretai tiesiog pralaimi tikrovei ir praranda ateities projektavimo potencialą, kuris yra tokio tipo literatūros raison d’être. Ir atvirkščiai: apie ateitį mums prabyla knygos, kurios to tarsi net nesiekia. Vaizduotės orientacijos paradoksas: kalbančios iš savo laiko ar net iš praeities, knygos kartais įgyja stulbinančią numatymo galią, tikslesnę nei literatūrinės utopijos ar distopijos griežtąja šio žodžio prasme.

Tokie, mano supratimu, yra trys lietuvių autorių romanai, išversti ir į prancūzų kalbą: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989; Vilnius Poker, į prancūzų k. vertė Margarita Le Borgne, 2015), Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ (2020; La bibliothèque du beau et du mal, į prancūzų k. vertė Margarita Le Borgne, 2024) ir Valdo Papievio „Ėko“ (2021; Ėko, į prancūzų k. vertė Caroline Paliulis, 2023).

Gavelio romanas buvo pastebėtas Prancūzijoje, jo „haliucinuojanti, paranojinė vaizduotė“ yra lyginama su Franzo Kafkos, o negailestinga komunistinės sistemos analizė – su Milano Kunderos kūryba. Be jokios abejonės, „Vilniaus pokeryje“ kalbama apie sovietinės sistemos absurdą, apie jo poveikį žmogaus sąmonei, apie vadinamąjį homo lituanicus kaip homo sovieticus versiją. Tai istorinė (susieta su konkrečiu laikotarpiu) ir lokali romano dimensija, o vienas iš romano vaizdinijos centrų yra klaidinantis, pavojingas Vilnius. Konkrečios vietos ir laikai gali būti literatūrinės vaizduotės pagrindas, vienas iš literatūros kūrinio diskursinės tapatybės elementų. Sovietiniu laikotarpiu lokalumas turėjo ir politinę prasmę, kaip pasipriešinimas sovietinei universalizacijai, kuri iš tikro reiškė rusifikaciją. Tačiau Gaveliui to nepakako, jis vietinę dimensiją ir lokalią vaizduotę sukabina su Vakarų kultūra. Sukabina struktūriškai, pasirinkdamas pasakojimą iš kelių perspektyvų, intertekstinį žaidimą, kuriame labai svarbi vieta tenka ir prancūzų literatūrai, egzistencializmui ir markizui de Sade’ui. Bet sukabina ir idėjiškai, keldamas klausimą, kas yra Lietuva Vakarų Europoje. Pagrindinis veikėjas Vytautas Vargalys kalba apie lietuvių nevisavertiškumo komplekso ir pranašumo mišinį vakariečių atžvilgiu, o kitas herojus, Gediminas Riauba, „neturėjo jokių kompleksų“. Talentingas matematikas, Paryžiuje „jis gėrė kavą su Sartru, ginčijosi dėl tapybos su Pikaso ir grojo džiazą su Koltreinu“. Romano veiksmas vyksta XX a. 8 deš., ir, taikant tikrovės kodus, tai sunkiai įsivaizduojama – geležinė uždanga dar buvo labai tvirta, o ir susitikti su Sartre’u ar Picasso ne taip paprasta. Bet, kaip romano pabaigoje sako tas pats jau miręs ir šunimi pavirtęs personažas, „pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduoji“. Tai įgalinanti vaizduotės plotmė, laisvės sfera. Bet romane labai ryški ir kita plotmė – numatanti ir perspėjanti. Rašydamas apie Sovietų Sąjungą, kurios sistemos paranojinį pobūdį puikiai atskleidžia, Gavelis mus perspėja ir dėl šiandieninės Rusijos: „Pasaulis gali pražūti vien todėl, kad laiku neatkreipė dėmesio į mūsų patirtį.“ Dėl to šį romaną ypač pravartu skaityti šiandien.

Undinę Radzevičiūtę, pradėjusią rašyti jau nepriklausomoje Lietuvoje, galima pavadinti universalios kultūrinės vaizduotės su ekscentriškumo prieskoniais rašytoja. Jos ekscentriškumas kitoks nei Gavelio – ir struktūriškai, ir kultūriškai. Jis nekyla iš poreikio išsakyti ir įveikti traumą, greičiau iš pačios vaizduotės galios, galios sukurti pasaulį iš kalbos ir kultūros atminties. Radzevičiūtės vaizduotė šmaikšti, ironiška, bet ne paranojiška, nors kai kurie jos romanų herojai ir apsėsti kokios nors keistos aistros (romano „Grožio ir blogio biblioteka“ herojus Walteris kolekcionuoja knygas, įrištas žmogaus oda). Rašytoja, atrodo, jau peržengusi tą ribą, kurią taip troško peržengti Gavelio herojai: į Europą. Romano veiksmas vyksta Veimaro respublikos Berlyne, susitinka išgalvoti personažai ir istoriniai asmenys (Marlene Dietrich, Leni Riefenstahl ir Günteris Grassas), o Friedrichas Nietzschė, markizas de Sade’as ir Baudelaire’as įausti į intertekstinį teksto audinį. Jules’į Verne’ą kaip argumentą nuolat pasitelkia viena iš herojų, apsėsta progreso idėjos. Postmodernus žaidimas su kriminaline istorija ir nostalgine vaizduote? Ne vien tai. Tai taip pat idėjų romanas, romanas parabolė ir „atvirkščia distopija“, kai dabartis tarsi nukreipta į praeitį: mat Veimaro respublika, ore tvyranti fašizmo grėsmė, karo nuojauta primena dabartinę Europą. Romanas lietuviškai išleistas 2020 m., tad turėtume kalbėti ne apie reakciją į politinę situaciją, bet apie vaizduotės anticipacinę, numatančią galią.

Pagrindinė idėja užkoduota jau romano pavadinime: ar grožis išgelbės pasaulį, ar meno tobulumo siekis viską pateisina? Prie šių klausimų einama keliant kitus klausimus. Ar technologinis progresas skatina kultūros nuosmukį? Kuo galima pasipriešinti progreso, kurio kvintesencija šiandien yra dirbtinis intelektas, hegemonijai? Galbūt originalumu ir unikalumu, kuris kuriamas žmogiškos vaizduotės? Bet ar toji vaizduotė turi etines ribas? Ne tezės ar pamokymai, o pagrindinis – knygos, įrištos žmogaus oda, – įvaizdis sutelkia visus šiuos klausimus.

Valdui Papieviui, Paryžiuje daug metų gyvenančiam lietuvių rašytojui, grožis yra tai, kas lieka artėjant ar įvykus katastrofai. Apie tai ir kalba jo romanas „Ėko“, kurį tik iš dalies arba tik formaliai galima laikyti distopiniu romanu. Aiškiai suvokdamas, kad, kaip minėjau, vaizduotė pralaimi tikrovei („Tai, kas vakar atrodė neįmanoma, šiandien mus jau pralenkę…“), jis atsisako lenktyniauti su laiku ir sulieja galimą ateitį su dabartimi ir jau praeitimi, kurias čia reprezentuoja Paryžiaus katedros gaisras. Melancholiška vaizduotė sukuria Paryžių, kur gamta atkariauja savo teises iš civilizacijos, o po katastrofos išlikę žmonės suardo socialines ribas ir atranda solidarumą. Taip distopija priartėja prie utopijos, o Paryžius pasirodo kaip „distopijoje išsipildęs vieno vakaro miestas“. Taigi šis romanas byloja apie kultūrinę vaizduotę kaip įrankį, atveriantį tikrovę. Paryžiaus krantinių, kuriose apsigyveno pabėgėliai, vaizdas romane pratęsia Pieterio Bruegelio paveikslą, o lapkričio popietės šviesa susilieja su Pierre’o-Auguste’o Renoire’o paveikslo atgimimu atmintyje. Bevardis veikėjas klajoja po ištuštėjusį lietingą Paryžių Paulio Verlaine’o poezijos ritmu, o apleisti Paryžiaus knygynai ir bibliotekos veikia kaip prustiškas atminties katalizatorius, grąžinantis į vaikystės palėpę Lietuvoje. Tikrovės, regimos ir vidinės, niuansus tobuliausiai ir gali pagauti literatūra ir metafora, apibendrina pasakotojas, pasiūlydamas jo distopiniame romane rasti metaliteratūrinį sluoksnį.

Papieviui savo kūryboje jau nereikia peržengti jokių ribų – jam vienodai svarbi ir prancūzų, ir lietuvių kultūra. Prancūzų kultūros ženklų jo kūryboje gal net daugiau nei lietuvių, bet su lietuvių kultūra jį pirmiausia sieja kalba, jos poetinis ritmas. Jo romanų protagonistas yra ne emigrantas ar imigrantas (iš kokios perspektyvos pažiūrėsi), o flâneur, kurio namai yra eiti („Eiti“ yra ankstesnio Papievio romano pavadinimas, prancūziškai jis išverstas kaip Un morceau de ciel sur terre).

Viena iš įtakingų pasaulio literatūros teorijų teigia, kad mažos literatūros pasmerktos skolintis iš didžiųjų ir jas vytis, kad jos sunkiai išsivaduoja iš nacionalinio lygmens ir pereina į universalų ir dėl to sunkiai sulaukia pasaulinio pripažinimo. Dėl pripažinimo, žinoma, joms reikia pakovoti daugiau nei didžiosioms literatūroms, reikia didesnio tarpininkavimo (šia proga noriu padėkoti vertėjams, išvertusiems šiuos ir kitus lietuvių autorių kūrinius į prancūzų kalbą, taip pat leidėjams, pasiryžusiems juos išleisti). Tačiau šiandien ir Papievis, ir Radzevičiūtė rašo ne kaip besivejantys Europos kultūrą, norintys jai prilygti, o iš pačios tos kultūros vidaus. Kaip lietuvių ir Europos rašytojai, integrali Europos kultūros dalis.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje Sorbonos universitete, atidarant Lietuvos sezoną Prancūzijoje