Kinosakyje

 

Naoya Shiga (1883–1971) – japonų rašytojas, apsakymų ir dviejų tomų romano „Tamsios nakties kelias“ autorius. Studijuodamas Imperatoriškajame Tokijo universitete, lankė Natsumės Sōseki paskaitas. Shigos kūriniai padarė įtaką Ryūnosukės Akutagawos, Yasunari Kawabatos, Motojirō Kajii ir kitų rašytojų kūrybai.

Shigos prozai būdinga lakoniška kalba; aprašoma veikėjų psichologija, vidiniai konfliktai; gausu autobiografinių motyvų. Apsakymas „Kinosakyje“ taip pat paremtas tikrais įvykiais: 1913 m. rugpjūtį su draugu grįždamas iš stebėtų sumo varžybų rašytojas per neatsargumą pateko po traukiniu ir buvo sunkiai sužeistas.

Vertėja

 

Kinosakyje

 

Buvau parblokštas ir sužalotas Jamanotės linijos traukinio – kad atgaučiau jėgas, vienas išsiruošiau į sanatoriją Tadžimoje, prie Kinosakio karštųjų versmių. Žinojau, kad jei nugaros žaizda negytų ir išsivystytų stuburo tuberkuliozė, kiltų pavojus gyvybei. Gydytojas sakė, kad tokia galimybė menka: jei komplikacijų nebus per artimiausius kelerius metus, galiu būti ramus, bet, žinoma, geriau būti atsargiam. Tad ir atvykau čia. Maniau pailsėti bent tris savaites, o jei labai neatsibos, gal ir penkias.

Galvoje vis dar sąmyšis. Tapau užmaršus. Bet man jau seniai nebuvo taip ramu, taip gera. Kaip tik buvo gražūs orai, ryžių derliaus metas.

Buvau vienas, be pašnekovų. Skaičiau, rašiau; atsisėdęs prie savo kambario durų, išsiblaškęs stebėdavau kalnus ir praeivius, eidavau pasivaikščioti. Vaikštinėti turėjau kur: palei upokšnį, tolyn nuo miestelio, palengva į kalną kylančiu taku. Kalno papėdėje telkšančiame vandeny matydavau daugybę gėlavandenių lašišų. Atidžiau įsižiūrėjęs kartais pastebėdavau ir didžiulį gauruotakojį upės krabą, nejudrų, sustingusį it akmuo. Dažnai eidavau ten prieš vakarienę. Vėsiais rudens vakarais žingsniuojant per vienišą tarpeklį palei tyrą upokšnį mano mintys paprastai būdavo liūdnos. Vienišos mintys. Bet man būdavo ramu ir gera. Neretai galvodavau apie tai, kaip buvau sužeistas. Galvodavau, kiek nedaug trūko, kad dabar gulėčiau aukštielninkas po žeme Aojamos kapinėse. Blyškiu, šaltu, kietu veidu, sužalotu veidu ir nugara. Greta – senelio ir mamos kūnai. Bet tarp mūsų jau nebebūtų jokių pokalbių – tokios man kildavo mintys. Vienišos mintys, bet nelabai baisios. Kada nors taip ir bus. Kada? Lig šiol nejučiom įsivaizduodavau, kad negreitai, tolimoje ateityje. Bet dabar atrodo, kad išties tai gali bet kada nutikti. Turėjau mirti, bet pavyko išsigelbėti, nebuvau užmuštas ir dabar turiu užduotį, kurią privalau atlikti, – progimnazijoje skaičiau knygą apie Robertą Klaivą, skaičiau, kaip Klaivui tokios mintys suteikė jėgų. Ir aš norėjau jaustis patyręs tokį pavojų. Aš ir jaučiausi jį patyręs. Bet mano širdis kažkodėl keistai nurimo. Mirtis man tarsi tapo sava.

Mano kambarys buvo antrame aukšte, gan tylus, be kaimynų. Pavargęs nuo skaitymo ir rašymo, prisėsdavau verandoje. Greta verandos – priemenės stogas, tarpas tarp jo ir namo stogo dengtas lentomis. Už lentų – vapsvų lizdas. Giedru oru nuo ryto lig vakaro ten uoliai darbuodavosi riebios, juodai ir geltonai dryžuotos vapsvos. Išlindusios pro lentų tarpus, jos nusileisdavo ant priemenės stogo. Priekinėmis ir užpakalinėmis kojytėmis stropiai išsilygindavo sparnelius ir antenas, kartais kiek paropinėdavo, o paskui ištiesdavo ilgus sparnelius į šalis ir zvimbdamos pakildavo. Pakilusios išsyk greitai nuskrisdavo. Kieme kaip tik žydėjo aralijos, ir vapsvos spietėsi ten. Nuobodžiaudamas stebėdavau jas nuo verandos.

Vieną rytą ant priemenės stogo pamačiau negyvą vapsvą. Kojytės suglaustos po pilveliu, antenos bejėgiškai nukarusios. Kitos vapsvos buvo jai absoliučiai abejingos. Knibždėjo palei lizdą ir nekreipė į ją jokio dėmesio. Besidarbuojančios vapsvos buvo kupinos gyvybės. Tik toji viena kniūbojo, nejudri ir vis ten pat – rytą, dieną, vakarą – ir buvo akivaizdu, kad ji negyva. Taip praėjo gal trys dienos. Ji atrodė tokia rami. Žiūrėdamas į ją, jaučiau ramybę. Jaučiausi vienišas. Jaučiausi vienišas, žiūrėdamas į negyvą vapsvą, likusią vakare ant vėsių čerpių, kai visos kitos jau lizde. Bet taip pat jaučiau ir begalinę ramybę.

Naktį smarkiai palijo. Rytas išaušo giedras; medžių lapai, kiemas, stogas – viskas buvo švariai nuprausta lietaus. Negyvosios vapsvos jau nebebuvo. Visos kitos smagiai sau darbavosi, bet ją liūtis turbūt nuplovė lietvamzdžiu žemyn. Tikriausiai dabar guli nejudėdama, žemėta, taip pat suglaustomis kojytėmis ir nukarusiomis antenomis. Taip ir gulės, kol aplinkos pokyčiai nublokš kur kitur. O gal ją nusineš skruzdėlės. Kad ir kaip bus paskui, dabar ji rami. Ką tik nuolat kirbėjusi, dabar nė krust. Man buvo artima jos ramybė. Neseniai buvau parašęs apsakymą „Hano nusikaltimas“. Apsakymą apie kiną vardu Hanas, kuris iš pavydo, kilusio dėl priešvestuvinių žmonos ir buvusio draugo santykių, apimtas nervinės įtampos nužudo žmoną. Apsakyme rašiau apie Hano jausmus, bet dabar man kilo noras parašyti apie tai, kaip jautėsi Hano žmona, nužudyta ir gulinti kape, – norėjau aprašyti jos ramybę.

Panorau parašyti apsakymą „Nužudyta Hano žmona“. Galiausiai neparašiau, bet norėjau parašyti. Dabar mano mintys buvo visiškai kitokios nei anksčiau mano pradėto rašyti romano herojaus mintys, ir tai mane suglumino.

Vieną rytą netrukus po to, kai dingo toji vapsva, patraukiau į Higašijamos parką. Iš ten atsiveria Japonijos jūra ir Marujamagavos upės žiotys. Nuo Ičinojaus karštųjų versmių gatvės viduriu sruvena upelis, Marujamagavos intakas. Pakeliui ant tilto ir ant upelio kranto pamačiau šurmuliuojant būrį žmonių, jie žiūrėjo į vandenį. Kažkas buvo įmetęs į upelį didžiulę žiurkę. Ta visomis jėgomis stengėsi plaukti tolyn. Jos kaklas buvo perdurtas apie sprindžio ilgio mediniu smeigtuku džiovintai žuviai. Pusė smeigtuko kyšojo žiurkei virš galvos, o kitas galas – jai po gerkle. Žiurkė bandė ropštis ant akmeninio pylimo. Keletas vaikų ir gal keturiasdešimtmetis rikša svaidė į ją akmenis. Niekaip nepataikė. Akmenys atšokdavo nuo pylimo. Žmonės garsiai juokėsi. Pagaliau žiurkei pavyko priekinėmis kojytėmis įsikibti į pylimą. Bet kai ji pamėgino ropštis aukštyn, trukdė smeigtukas. Ji vėl įkrito į vandenį. Žiurkė kaip įmanydama stengėsi išsigelbėti. Žmogus negali suprasti žiurkės snukučio išraiškos, bet iš judesių buvo akivaizdu, kad ji stengėsi iš visų jėgų. Turbūt manė, kad išsigelbėtų, jei tik pavyktų kur nors pabėgti, ir, tebeperverta tuo ilgu smeigtuku, ji vėl įniko plaukti. Vaikai ir rikša įsismaginę vėl mėtė akmenis. Tolėliau prie skalbyklos žuvaujančios pora naminių ančių nustebusios ėmė dairytis. Akmenys plumpsėjo į vandenį. Antys pasipiktinusios, ištempusios kaklus, klegėdamos energingai nusiyrė prieš srovę. Man neatrodė, kad stebėčiau žiurkės galą. Negaliu pamiršti, kaip ji, nors ir likimo pasmerkta žūti, visomis jėgomis bandė pasprukti. Man pasidarė vieniša ir negera. Pagalvojau, kad išties taip ir yra. Prieš pasiekiant ramybę, teks susidurti su siaubinga kančia. Nors pomirtinė ramybė man buvo artima, priešmirtinė kova kėlė baimę. Gyvūnai negali nusižudyti, ir jie turi stengtis tol, kol galop pastips. O ką daryčiau aš, jei man dabar nutiktų kas nors panašaus kaip tai žiurkei? Ir aš turbūt panašiai kovočiau. Juk sužeistas taip ir elgiausi. Dariau, ką tik galėjau. Pats pasirinkau ligoninę. Nusprendžiau, kaip ten nuvažiuosiu. Sunerimęs, kad atvykus galbūt nebus gydytojo ir manęs negalės išsyk operuoti, paprašiau aplinkinių, kad iš anksto ten paskambintų. Vėliau pačiam buvo keista, kaip, beveik praradęs sąmonę, sugebėjau rūpintis tuo, kas svarbiausia. Be to, man rūpėjo, ar mano trauma mirtina. Tačiau įdomu tai, kad nors ir norėjau sužinoti, ar esu mirtinai sužeistas, manęs neapėmė mirties baimė. Paklausiau mane lydinčio draugo: „Ką sakė gydytojas? Ar mano būklė kritinė?“ Man atsakė, kad ne kritinė. Vos tai išgirdęs, atsigavau. Nuo jaudulio mane užplūdo naujos jėgos. O kaip būtų buvę, jei būtų pasakę, kad sužeistas mirtinai? Sunku įsivaizduoti. Turbūt būčiau nuliūdęs. Bet nemanau, kad mane būtų apėmusi tokia mirties baimė, kaip įprastai manoma. Ir dar man rodos, kad vis tiek iš visų jėgų būčiau bandęs išsigelbėti. Kaip ta žiurkė. O kai pagalvojau, kaip būtų, jei man tai nutiktų dabar, rodės, kad ir dabar nesu pasikeitęs, kad likčiau koks buvęs, kad tikriausiai manęs nepaveiktų mano paties troškimai, o jei ir paveiktų, tai nesvarbu, ir abu dalykai tuo pat metu buvo tiesa. Ir nieko čia nepadarysi.

Po kelių dienų vakare vienas žingsniavau tolyn nuo miestelio palei upelį prieš srovę. Prisiartinus prie San-in geležinkelio linijos tunelio, bėgius kertantis takas susiaurėja ir staiga kyla aukštyn, tėkmė ten irgi sraunesnė, o aplinkui nėra gyventojų. Jau ketinau grįžti, bet kaskart norėjosi paėjėti iki dar kito posūkio, tad traukiau tolyn. Aplink viskas buvo blankiai melsva, oras vėsus, ir tvyranti tyla man kėlė kažkokį jaudulį. Palei taką augo didelis šilkmedis. Ant ištiestos virš tako šakos judėjo lapas, tik vienas lapas, ir vis tuo pačiu ritmu. Vėjo nebuvo, girdėjosi tik upelio čiurlenimas, bet lapas nesiliovė judėti. Man buvo keista. Ir truputį baugu. Bet ir smalsu. Atsistojęs po medžiu, valandėlę žiūrėjau aukštyn. Čia papūtė vėjas. Ir lapas liovėsi judėti. Priežastis tapo akivaizdi. Kažkodėl pamaniau, kad esu ne kartą matęs panašių dalykų.

Pamažu temo. Kad ir kiek ėjau, prieš mane vėrėsi nauji posūkiai. Nusprendžiau grįžti. Žvilgtelėjau į upelio srovę. Kiek tolėliau iš vandens kyšojo pusės tatamio dydžio akmuo, o ant jo kažkas juodavo. Salamandra. Dar šlapia, graži. Ant nuožulnaus akmens paviršiaus jos galva buvo žemiau nei kūnas; atsisukusi į sruvenantį vandenį, ji nejudėjo. Akmuo, šiaip sausas, aplink ją buvo šlapias ir juodas. Pritūpęs vangiai ją stebėjau. Seniau salamandros man buvo atgrasios, bet dabar jau ne. O driežai dabar man net patiko. Labiausiai iš tokių smulkių gyvių nekenčiau gekonų. Salamandras dabar nei mėgau, nei jų nemėgau. Prieš dešimtį metų, apsistojęs prie Ašinoko ežero, matydavau salamandras spiečiantis prie vasarvietės nuotekų vamzdžio ir tada galvodavau, kad jei būčiau salamandra, negalėčiau to pakęsti. Galvodavau, ką daryčiau, jei atgimčiau salamandra. Tuomet, žiūrėdamas į salamandras, visuomet apie tai galvodavau ir dėl to nenorėdavau jų matyti. Bet dabar man tai jau neberūpėjo. Man kilo noras išgąsdinti salamandrą, kad ji grįžtų vandenin. Įsivaizdavau nerangius jos judesius. Tebetupėdamas pakėliau kamuoliuko didumo akmenį ir sviedžiau. Aš nesitaikiau į salamandrą. Žinojau esąs toks netaiklus, kad vis tiek nepataikyčiau. Akmuo stuktelėjo ir įkrito į vandenį. Tuo pat metu, kai pasigirdo akmens stuktelėjimas, salamandra tarytum stryktelėjo keliolika centimetrų į šalį. Aukštai išrietė uodegą. Žiūrėjau į ją, mėgindamas suprasti, kas nutiko. Iš pradžių nemaniau pataikęs. Salamandros uodega nusileido. Sulenktomis alkūnėmis ji rėmėsi į nuožulnų akmenį, paskui sugniaužė priekinių kojelių pirštus ir bejėgiškai susmuko kniūbsčia. Uodega nutįso ant akmens. Ji nebejudėjo. Salamandra žuvo. Supratau padaręs baisų dalyką. Dažnai užmušdavau visokius smulkius gyvius, bet šįkart užmušiau netyčia, ir dėl to darėsi nesmagu. Tai padariau aš, bet atsitiktinai. Salamandrai jos žūtis buvo visiškai netikėta. Kurį laiką likau ten tupėti. Likom vienudu su salamandra ir, rodės, jaučiau, ką jautė ji. Man buvo jos gaila, ir tuo pat metu patyriau gyvų būtybių vienatvę. Aš per atsitiktinumą nenumiriau. O salamandra atsitiktinai žuvo. Pasijutau vienišas ir jau vos įžiūrimu taku patraukiau atgal prie karštųjų versmių. Išvydau miestelio šviesas. Kur dabar negyvoji vapsva? Gal lietus įplakė ją gilyn į dirvą. O žiurkė? Turbūt srovė nunešė ją į jūrą, ir išpampęs jos kūnas plūduriuoja tarp šiukšlių palei krantą, mušamas bangų. O aš, nemiręs, žingsniuoju. Taip sau galvojau, ir atrodė, kad turiu jaustis dėkingas. Bet man nebuvo džiugu. Neatrodė, kad gyventi ir mirti yra vienas kitam priešingi dalykai. Atrodė, kad jie nėra labai skirtingi. Jau buvo gan tamsu. Aš tejutau šviesas tolumoje. Ir žingsniavau nemačiom, netvirtai. Galvoje savaime sukosi mintys. Jos tik sustiprino tą netikrumo jausmą.

Praleidau ten tris savaites. Dabar jau praėję daugiau kaip treji metai. Stuburo tuberkuliozės išvengiau.

 

1917

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres