Karmelio kyšulys
„Žmogus būtų geresnis, nuovokesnis ir laimingesnis, jei mažiau dėmesio ir aistros (meilės, neapykantos ir pan.) skirtų savo rūšiai, o daugiau – nežmogiškajai gamtai; žmonių rasė neilgai trukus išnyks ir nepaliks jokių pėdsakų, o didingas gamtos grožis tvers toliau“, – teigė amerikiečių poetas Robinsonas Jeffersas (1887–1962), didžiąją gyvenimo dalį pragyvenęs Kalifornijoje, Karmelio įlankos uolėtų krantų atokybėje, kur savo rankomis buvo pasistatęs granitinį namą ir Erelio bokštą.
Tylos daina
Išgerk tylos, gilios tylos
Ir jūrų marių pakrašty
Neprisimink senos gėlos
Ar tų vargų, kurie arti.
Šaltesnis nei vėsi migla,
Kurios banguojanti pala
Vyniojas klonyje žila,
Būk ateity.
Verksmuos praslinko Praeitis,
Pilna karščiuojančių sapnų.
Aure atskrieja Ateitis
Ant nevilties žvainų sparnų!
Tu mėgai vakarą: aušra
Antai; nakties jau nebėra:
Ir kam dar tau grėsmė, audra
Iš tų dienų?
O kol dar pilka rytuose,
Kol gaubia dar tyla kiemus,
Tu pasidžiauk nakties vėsa
Ir lauk naujos dienos ramus:
Ir čia, kur girių ramuma,
Kur driekiasi migla šėma,
Tau ši paskiausia vienuma
Atstos namus.
Dieviškai besaikis grožis
Žuvėdrų šokis audroje, maurojančių ruonių žaidimai
Virš okeano bangų ir po jomis…
Dieviškas besaikis grožis
Tvarko žaidimus, valdo likimus, verčia stiebtis medžius,
Kilti kalvas, ristis bangas.
Neįtikimas džiugesio grožis
Žvaigždžių ugnim sujungia lūpas. O tegu susijungia
Mūsų meilė, nė viena mergina
Neliepsnoja ir netrokšta meilės
Labiau nei mano kraujas tavęs šioje ruonių pakrantėj,
Kur sparnai lyg orinį tinklą audžia
Dieviškai besaikį grožį.
Kasandra
Pamišėlė išplėstom akim ir laibais baltais pirštais,
Įsikibusi į mūro akmenis,
Audrotais plaukais ir kreivaklyksme burna. Sakyk, Kasandra,
Kam rūpi, ar žmonės tiki
Tavo kartėlio versme? Žmonės iš tiesų nekenčia tiesos, jie mieliau
Sutiktų tigrą kelyje.
Todėl poetai tepa tiesą melo medumi; bet religijos
Prekeiviai ir politikieriai
Lyg iš vandens malūno lieja naują melą ant senų melų, o žmonės giria juos už
Išmintį malonią. Ak tu, rupūžėle, ateik į protą.
Ne: vis maumosi kertėj savo kriaukšlį tiesos, atgrasų žmonėms
Ir dievams… Ir aš kaip tu, Kasandra.
Karmelio kyšulys
Nepaprasta daiktų kantrybė!
Ši nuostabi vieta išniekinta galybės priemiesčio namų –
Kokia ji buvo nuostabi, kai ją pamatėm pirmą kartą,
Nepalytėtas aguonų ir lubinų laukas, apsuptas švarių uolų;
Jokio įsibrovėlio, tik du ar trys besiganantys arkliai
Ar kelios melžiamos karvės, besitrinančios šonais į uolienų atodangas…
Ir dabar atėjo metas staiga paklausti: ar jai tai rūpi?
Nė kiek. Ji turi marias laiko. Ji žino, kad žmonės – potvynis,
Kuris pakilęs ilgainiui nuslūgsta, ir jų visi darbai
Suyra. O pirmykščio grožio vaizdas
Gyvuoja grūdėtoje granito sandaroj,
Saugus kaip begalinis okeanas, kylantis aukštyn mūsų uola. O mes gi:
Privalome nukreipti savo protus nuo pačių savęs;
Privalome nors truputį išžmoginti savo mintis ir tapti tvirti
Kaip uola ir okeanas, iš kurių mes buvom sukurti.
Vertė Lanis Breilis