Kai viskas susiveja

 

Gintautui M.

 

Kai viskas susiveja
 

staiga pasijuntu

kaip Indijoje,

už lango lietus,

tolimi kaimynų balsai

primena giesmes kalnuose,

kylančias iš arbatmedžių plantacijų slėnių,

lyg šios būtų garai,

glostantys, besivejantys gyvatėmis

apie kūnus, didelis pasaulis

susirango ausyje ir tupi,

stebėdamas pats save,

gražų ir tyrą,

visą sušlapusį

katiną

 

pirmapradis žmogus yra

toks kaip tu:

goslus, vėjo pašiauštais plaukais,

nepraradęs instinktų, primenantis

laukinį šventąjį

 

argi ne palaima

po tūkstančių metų vėl sutikti tave

akimirką

prieš patekant saulei

 
 
Turtingasai
 

kartą gyveno žmogus,

kuris vieno visko neteko,

antrą viską sugadino,

trečią viską pragėrė,

ketvirtą pralošė,

penktas viskas neteko gyvybės mūšyje,

šeštas pradingo be žinios,

septintas nukrito ir sudužo,

aštuntas buvo nukirptas,

devintas neapsikentęs viskas

pradėjo viską naikinti iš vidaus

 

galop visą viską visom prasmėm pra***,

atrado viską iš naujo

 

atsirado viskas iš naujo, gražus

naujas viskas, švelnus viskas,

gaivus, laukinis, nevaldomas viskas

iš švytinčio nieko

 

viskas buvo gerai,

viskas lingavo iš nieko išlindęs,

galėjo pavargęs žmogus

pailsėti nuo savo buvimo

 

todėl paprašė jam atlaužti dar vieną visko gabaliuką – priėmė Visatos ostiją

 

apkvaitęs ilsėjosi, nesuprasdamas,

iš kur tokia daugybė visko

apsupo, glosto

 

ir viskas buvo lengvas,

ir niekas nebuvo sunkus

 
 
Trečias brolis
 

nieko negaliu padaryti: nuskendau,

dabar gyvenu po vandeniu

sotus

 

buvau trečias brolis kvailys,

dabar maudausi spinduliuos

 

vartau senas užrašų knygeles su daugybe

svarbių dalykų

 

ir kas gi liko,

auksas

 

atsikratyti,

nukrapštyti,

negali nulupti nuo odos

švytinčio

 

buvai, broleli,

paskendęs pelenuos,

juodas, suodinas

 

vingiavo upeliai

skruostais

 

nes kaipgi iš nieko

kažką padarysi

 

sumeistravai pasaulį

netyčia

 
 
Lelijos žiedas
 

virtuvėje

jis man regisi toks begalinis,

nors ir turi baltą karališką formą,

toks beribis ir sykiu toks mano,

gera gerti arbatą

išsivadavus iš kvailo ir beprasmio

„netekau visko“,

nors žiedlapiai byra

 

taip, tai skrynelė,

prieš tūkstantį metų, prieš gaisrą,

prieš tvaną, kuri buvo

visas mergaitės pasaulis,

bet skrynelė priaugo pasaulio:

papuošalų dėžutėje subrendo galingas ąžuolas,

į kurį kirto perkūnas, jį pašventindamas,

pražydo erškėčiai liūdni,

tie patys, ant Kristaus galvos –

tarp juodo sukrešėjusio kraujo

išsiskleidė rožinis tyrumas –

daugiau jau nieko neprarasiu!

ak, naivios mirusios rožės,

jūs taip tikėjote gyvenimu ir amžinybe –

tai nesuderinama!

jų dar galima rasti prie apleistų šulinių,

į kuriuos šoka varguoliai,

pažįstu vieną

gilų tamsų skambantį šulinį,

kurį laiką ten, anapus, toli,

gyvenau

 

dabar gi puotauju šičia

 
 
Laiškas
 

pro vasaros plyšius jau sunkės ruduo,

kai pastebėjau kažką nuvytusį, gražų

 

parsinešusi namo

pradėjau domėtis,

pasirodo, bandrenis, bičių draugas,

iš pilkųjų giminės,

pavadinau jį dangaus žydruoju

 

niekaip negaliu pabaigti skaityti,

suvilgytas ašarų amžinai trupa

dabar sausainėlis

 

tarsi meilės laišką

mano gyslose kažkas be atvangos

rašytų ir rašytų

 
 
Žydrasis bandrenis
 

bandreniui sunku būti savyje,

nes jis – gražus

 

jeigu bandrenis būtų valgomas, mano akyse

jis lengviau galėtų

būti savyje, lengvai jį perkeisčiau

 

žvelk į bandrenį

bitės akimis

 

ką galvoja ir kaip šitame pasaulyje jaučiasi kamanės,

o čivyliai, o pečialindos, nardančios tarp „Gailiūno šaslos“ kekių

 

jau darosi neįdomu, ką galvoja žmonės:

du šimtai tūkstančių metų jie galvoja ir galvoja tą patį

 

geriau pagalvokim,

ką žolės, ką lapė, ką kuoja galvoja,

ką galvoja katė mėnulyje

 

o dabar lėtai iškeliaukim iš proto,

kad galėtume švelnūs būti,

pagalvokim, apie ką negalvoja žmonės

 
 
Pasitraukti artyn
 

Ir staiga – viskas gerai!

Staiga – visi draugiški.

 

Aplinkui tiek daug visko vaiskaus,

sunkaus visko, įsišaknijusio,

nelenda į akis

niekas tamsus ir lengvas,

 

šiltas niekas skalauja

kūną žodžiais

„pieno puta“,

 

viską ištvėriau,

meilės stebuklo akmuo

toks šviesus,

Dieve,

 

tavo vienatvė lengvesnė.

 
 

Somerset Seedless
 

šituos kambariuos

baigiasi vasara,

jau nuvyto sukatžolė,

sustiro geltonžiedis barkūnas,

nužydėjo tulpmedis,

nukrito juodos šilkmedžio uogos,

puošmedis tuoj pasidabins,

prinoko sunkios „Juodupės“ kekės,

žalios atgaivą teikiančios „Veldze“,

geltonos „Gailiūno šasla“,

paukščių giesmės nutilo,

tik pelėda apleistam sode su vaikais naktį ūbauja,

nieko neliko romantiško apie medų,

piktos bitės įniršusios visatoj sukasi,

mėlynos uogos, ir tos ima raukšlėtis,

Viešpatie, tu apiberi mane bučiniais,

pro į rudenį pravirą langą

popso melodijas groja radijas,

viskas laikina, viskas laikina,

padvelkia nieko sotus

amžinybės vėjas

(tai ne mintis!):

ši vasara niekada nesibaigs

 

sapnavau vynuogynus

Arkadijoj, versmę

 

lyg būčiau verta tavo švelnumo dieviško:

vasarą visam laikui,

meile mano

 
 
Šitam pasaulyje
 

yra graži beribė sąmonė

lyg vandenynas,

beribė sąmonė, kuri talpina

kvailą viską šviesų

ir juodą nieką švelnų,

šitam pasaulyje

yra graži beribė

 

tereikia tiek nedaug –

tik nusirengt, tegul gyvena tavo marškiniuos

juodi karališki žalčiai!

tereikia tiek nedaug nuogam:

lietaus ir saulės, trupučio uogų,

ir bus bedugnėje gerai,

labai gerai

 
 
Maudos mantra
 

vasaros projektas sėkmingai žlugo

atverdamas nežinomybės žaizdą

 

švelnūs yra

ant Rasos medžio

lašai dėmėtosios maudos

 

iš lėto skverbiasi Sokrato gyslomis

Visatos pakrašty

pasakyk, ką žinai

pasakyk, ką žinai

 

maudos mantra maudosi tavo lūpose

nieko