Kai svetima tampa sava

 

Laudacija Jurgitos Jasponytės poezijai

 

Lengva mėgti ir vertinti į save panašius. Lengva į save panašius gerai įvertinti. Skaitydamas į save panašių – gal kiek geresnių, gal kiek prastesnių – tekstus, juose atpažįsti save. Tokį, koks esi, arba tokį, koks būti nori. Nes kai sutinki į save panašų, tai viskas aišku – jis yra savas. Geras. Teisingas. Vertingas. Toks kaip ir aš.

Jotvingių premija iš pradžių ir buvo sumanyta kaip savų apdovanojimas saviems. Piniginė premijos vertė buvo simbolinė: nuo 1985 m., kai buvo įteiktas pirmasis apdovanojimas, iki 1990 m. – 10 rublių. Daug svarbiau buvo, o ir tebeliko, kad esi priimtas į gentį. Kad esi atpažintas kaip savas.

Pirmasis šios premijos laureatas ir tarptautinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ tėvas Kornelijus Platelis atsimena: „Premiją įsteigė Sigitas Geda, kuris laikė save jotvingiu. Kadangi buvau parašęs labai tinkamą eilėraštį, pats ir nuskyniau pačią pirmąją premiją. Žinote, tais laikais premijas gaudavo tik idėjiškai patikimi autoriai, o mes tokie nebuvome ir pretenduoti negalėjome. Todėl patys pradėjome save premijuoti.“

Pirmojo, tiksliau, antrojo, nes pirmasis poetinis jotvingis buvo Sigitas Geda, jotvingio eilėraštis vadinasi „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“. Eilėraštis iš tiesų puikus, idėjiškai ir emociškai labai „gediškas“, drąsius bei aršius vyrus apdainuojantis:

 

Tūkstantis vyrų

Tartum įkaitintas iešmas perversim priešo kariauną,

Įtempę visus raumenis,

Ir nujosim į kalną, tiesiai dausų šalin,

[...]

Viešpatie,

Mes baigėme savo darbus gyvųjų slėny,

Nutraukėme meilės raiščius, nukirtome gailesčio pančius,

Paversk mus nūnai žaibu savo, keršto dvasia,

Švento įniršio viesulu

 

Jotvingių klubas yra apie didžius žygius, dar didingesnę mirtį ir pomirtinę šlovę svajojančių vyrų ir berniukų bei jų gerbėjų klubas. Ir nieko čia blogo: visokių klubų yra, ir tebūnie. Svarbu įsivardinti. Taip pat suvokti (o gal ir pripažinti), kad vyriškomis fantazijomis poezija neapsiriboja – tai tėra viena tema tarp daugybės kitų, tegul ir tūkstančio vyrų godojama. Tiesa, ilgą laiką ši tema buvo privilegijuota. Bet tai jau istorija.

Nenuostabu, kad tarp keturiasdešimties Jotvingių premijos laureatų tėra keturios poetės. Tiksliau, ilgą laiką tebuvo trys, o šiandien – jau keturios. Ketvirtoji poetė, apdovanota Jotvingių premija, yra Jurgita Jasponytė. Premija jai skiriama už eilėraščių knygą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“.

Aš nebuvau premijos skyrimo komisijoje, iš tiesų net nežinau, kas komisiją šiais metais sudarė, ir nežinau tikslių priežasčių, kodėl buvo nuspręsta šiais metais apdovanoti Jurgitą Jasponytę. Gal taip net geriau, nes galiu kalbėti savo vardu, visiškai asmeniškai.

Man asmeniškai „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ yra stipriausia šiais metais pasirodžiusi poezijos knyga. Ir gal net ne tik šiais metais. Arba – metai nesvarbu. Eilėraščiai, sudėti į rinkinį „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, yra labai gera poezija, o labai gera poezija yra belaikė.

Skaitau daug poezijos, darbas toks. Vienos knygos paliečia labiau, kitos – mažiau. Jurgitos knygą iki šiol perskaičiau tris kartus ir kaskart skaitydama pajuntu, kad viduje – sąmonėje – kažkas spragteli ir sujuda. Persidėlioja. Atsisėda kitoje vietoje – tinkamesnėje. Jausmas baugus, bet ir teikiantis ypatingą džiaugsmą. Atradimo, supratimo to, ko iki tol nesupratai. Prasmės ir vidinės tvarkos.

Gera poezija tvarko mūsų vidujybę.

Gera poezija yra tokia, kuomet tai, kas nėra sava, skaitant eilėraštį atsiveria ir tampa sava. Dalykai, kurių nemačiau, nepatyriau, erdvės, kuriose nesilankiau, skaitymo momentu atsiskleidžia kaip savi, atpažįstami. Tokie ir pasilieka. Tai yra poezijos magija.

Lengva mėgti ir vertinti į save panašius. O mudvi su Jurgita tikriausiai tiek nepanašios, kiek gali būti nepanašios dvi moterys, kurios abi gyvena Naujininkuose ir turi šunis, tiksliau, kales. Tiek tos bendrystės. Net kalės mūsų nepanašios. Jurgitos Lapė lapiška ir spalva, ir būdu. Mano kalė vardu Emukas, labai taikliai jos vardas rimuojasi su žodžiu „durniukas“. Kelis kartus atsitiktinai gatvėje susitikusios vis pakalbėdavome susitikti specialiai, pavedžioti šunis. Bet taip ir nesusitikome. Ir tai logiška, kažkaip net teisinga. Beveik neabejoju, kad mūsų šunės nesutartų – maniškė apskritai retai su kuo sutaria.

Aš niekada nemačiau, kaip „Šunelės upely po tilteliu / nardė gražutės“. Net nežinau, kas tos gražutės (išnašoje paaiškinama, kad tai žirgelių būrio vabzdžiai – išnaša taip pat poezija). „Lietus šlapias šuo – / iš pirties išėjus užuodžiu / nuo kūno pakilus garui.“ Niekada lietaus neuodžiau išėjusi iš pirties, apskritai retai pirtyje lankausi, paskutinį kartą – gal prieš penkiolika metų. Tačiau skaitau Jurgitos žodžius ir užuodžiu šunimi kvepiantį rudenį. Juntu kvapą šlapio kailio, pūvančių lapų. Įkaitusios prakaito lašeliais nubertos odos. Artėjančios žiemos kvapą.

Eilėraščiai leidžia jausti svetimus jausmus, lankytis nebūtose vietose, žvalgytis pro svetimus langus ir gimdyti, stebėti augančius svetimus vaikus.

 

           Kai einu

           Nuolat girdžiu už nugaros bėgantį vaiką –

           lyg aš pati ten

                         tarsi mano vaikai

                                        tartum mano šešėliai

           tartum tvinksniai smilkiniuose

           nesuspėja –

 

           sakei –

           nori eit su manimi.

 

Šis eilėraštis, ta iš paskos kalbančiajai bėganti mergaitė susisieja su pirmosios Jotvingių premijos laureatės Nijolės Miliauskaitės poezija, kurioje išbalusi mergaitė – siela – tyli, laukia, nuolat seka iš paskos:

 

           nedrąsi mergytė

           tebesislapsto

           sielos užkaboriuos

           varnalėšose, veidrodžiuose, vėjy

           dagerotipuos

 

           negaliu jos išvyti

Tas pats balsas, bet ir kitas. O šiluma – tikrai ta pati.

Ir kai sėdėdama prie bėgių tuose pačiuose Naujininkuose išgirdau sparnų vasnojimą ir gagenimą, iškart prisiminiau, kad tai jau buvo įvykę, kad aš tai žinau – iš Jurgitos eilėraščio:

 

           kaip prieš šalčius

           virš galvos

           gervių virtinės trimitavimas

                                                      mus pastato

                                                      tam tikroj laiko vietoj

 

Kai poezija sutampa su gyvenimu, kai taip glaudžiai susipina, tekstas, raidžių ir ženklų konsteliacija ima teikti vilties ir tikrumo. Patikina, kad aš esu tam tikroje laiko vietoje ir kad „sau tinkamoj tam tikroj vietoj visata atsisėda“. Kad viskas gerai, net jei dažnai taip ir neatrodo.

Ir dar apie gerą poeziją. Gerai poezijai reikia dviejų dalykų: kalbos jausmo ir pasaulio jausmo. Kalbos jausmą apibrėžia ir platus žodynas, ir gebėjimas to žodyno elementus jungti ypatingais, kasdienei kalbai nebūdingais būdais. Pasaulio jausmą apibrėžti sunkiau. Tai kažkas iš esmės gilaus ir teisingo, pasaulio, koks jis yra, ir savosios vietos jame pojūtis. Beveik neišreiškiama, nebent poezijoje, bet labai akivaizdu konkrečiose situacijose.

Yra žmonių, kurie turi pasaulio jausmą, bet neturi kalbos jausmo. Paprastai tokie kalba mažai, o jei kalba, tai juos sunku suprasti. Iš pradžių net gali pasirodyti, kad kalba nesąmones. Kai pradedi klausinėti, supranti, kad žmogus labai negrabiu, suveltu būdu pasakė tai, apie ką net pagalvojusi anksčiau nebuvai. Ir kad tai yra visiška tiesa. Tokie žmonės poezijos nei prozos nerašo, bet su jais gera būti. Pačia savo savastimi jie kažką kituose atveria.

Yra žmonių, kurie turi kalbos jausmą, bet jų pasaulio jausmas ne per giliausias. Paprastai tokie daug kalba, daug skaito ir rašo labiau ne iš pasaulio ar apie pasaulį, o iš knygų. Skaitant tokių tekstus iš pradžių apstulbina raiška – itin originali, manieringa. Arba minimalistinė, išgryninta. Paveiki raiška. Bet kai pirmas įspūdis, pirmasis poveikis išblėsta, supranti, kad raiška – tarsi fejerverkai. Supokšėjo ir užgeso. Gražiai pasakė, bet – nieko nepasakė. Arba, dar blogiau, pamelavo. Arba pakartojo, ką jau žino visi. Melo bei pasikartojimų literatūroje daug, nes gražiai kalbėti nėra sunku išmokti. Daug sunkiau – išmokti kalbėti gerai, teisingai. O dar sunkiau – išmokti gerai būti.

Jurgita Jasponytė yra poetė, kurios kalbos jausmas ir pasaulio jausmas tapatūs. Gilūs. Tiksliai bei grakščiai suderinti. Todėl jos eilėraščiai geri ir teisingi. Teisingi tuo požiūriu, kad peržengia subjektyvias ar grupines fantazijas ir atgręžia mus pasaulio link. Jurgitos eilėraščiai tiek geri ir teisingi, kad norėčiau pavydėti ar regzti planus, kaip čia subtiliau galėčiau ką sau nusigvelbti, nusirašyti, bet – nesugebu. Skaitant gerą poeziją kažkas mums nutinka, kažkas spragteli ir „sau tinkamoj tam tikroj vietoj visata atsisėda“. Ir mes tampame geresni ir geresnės. Galbūt tai yra daugiausia ir geriausia, ką šiame pasaulyje galime padaryti.