Iš bloknoto (49)

Nors jau rugsėjo vidurys, tebejaučiame švelnius ir šiltus vasaros atokvėpius. Ta dviejų sezonų sumaištis itin būdinga pajūriui. Esu Palangoje, svetingoje „Dailėje“ (namas, kad ir sovietinis, – su liftu). Iš ketvirto aukšto lodžijos matau vien tankią pušų lają bei purias viršūnes, visokio gyvenimo pilnas: paukščiai, paukšteliai ir voverės, prie visokių orų pripratę, čia savaip kuriasi – kas ilgam, o kas tik laikinai. Pabunda, apsitvarko – ir į darbus. Tirštos pušų šakos linguoja, plakasi, kelia nerimą ir rodo oro permainas, vėjų kryptį. Aš taip pat šiokio tokio darbo atsivežiau. Lagamine ir galvoje. Norėčiau dar kartą atsisveikinti su neseniai mus palikusiais bičiuliais, prisiminti keletą kartu išgyventų įvykių.

Kažkaip lėtai, tyliai išėjo dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė, ilgokai pragulėjusi medikų priežiūroje. Turėjusi šeimą, sulaukusi ir spėjusi pasidžiaugti anūku, ji gan anksti atsisakė viešo gyvenimo, nebeturėjo energijos dirbti, paliko neužbaigtų darbų. Ir tai suprantama, kai pagalvoji, kokių sunkių ir netikėtų išbandymų jai lėmė likimas. Ingridą pažinojau iš pat vaikystės, nes mūsų tėvai buvo pažįstami nuo seniausių laikų; abi mokėmės Salomėjos Nėries mokykloje, atostogaudavom Palangoje toje pačioje Simono Daukanto gatvėje, tik ji Rašytojų viloje, o aš su tėvais – Mokslų akademijos. Per tvorą. Bet artimiau bendrauti pradėjom po studijų, kai Ingrida baigė Iljos Repino dailės institutą Peterburge, o aš – teatrinį institutą Maskvoje.

Pamenu, kartą buvau pakviesta į vakarėlį Korsakų namuose Tauro kalne, kai Ingrida iš Leningrado atsivežė supažindinti su tėvais ir draugais scenografą Igorį Ivanovą, savo būsimą vyrą. Tą vakarą ramiai šokom, gėrėm vyną, patyliukais rūkėm balkone. Ingrida atrodė labai graži – aukšta, tiesi, skaistaus šviečiančio veido, laiminga, kaip ir jos Igoris. Netrukus jis atvažiavo į Vilnių gyventi ir dirbti. Bet ilgainiui jaunavedžių gyvenimas ėmė irti, nesusiklostė laimingai – labai jau jie buvo skirtingi, ir atėjo sunkių skyrybų diena.

Gan uždaro būdo Ingrida sunkiausius smūgius mokėjo ištverti santūriai, nesiskųsdama, kaip tikra liuteronė (juk Korsakai – nuo Biržų). Ilgus metus kantriai prižiūrėjo mamą, paskui – sergančią Jurgą, išgyveno dramatišką atsisveikinimą su ja. O guodė ir palaikė ją antrasis vyras Rimvydas Racėnas ir jų duktė Radvilė su šeima. Liūdna, kai pagalvoju, kad nebesusitiksim nei mūsų sode Ežerėliuose, nei Korsakų Turniškėse, kur būdavo taip gera verandoje ar pievelėje prie namo šnekėtis apie tai, kas mums aktualu, gurkšnojant kavą ar vyną, kvėpuojant tirštu pušyno oru. Įžymioje senoje medinėje Korsakų viloje Ingridą lankydavo dailininkai Valiai, Galkai, Žilytė ir Steponavičius, o po monografijos „Išeivijos dailė“ pasirodymo čia ne kartą lankėsi ir „išeiviai“ – fotografas Algimantas Kezys, Vladas Žilius bei kiti ir, aišku, Stasys Eidrigevičius.

Svarbų vaidmenį visose Ingridos erdvėse vaidino mylimi katinai Trolis ir buvusi Jurgos numylėtinė Lūšis. Atvažiuodavo čia klasės draugės Gražina Mareckaitė, Virgilija, vadinama Gėlyte, su vyru kompozitoriumi Kęstučiu Makačinu, Inga Chadaravičiūtė, kurią Ingrida globojo, nuo seno pažįstami literatai. Kurį laiką drauge dirbome Istorijos instituto Menotyros sektoriuje, paskui Kultūros tyrimų institute (keliskart pervadintame), kur Ingrida pradžioj vadovavo mūsų puikiųjų dailėtyrininkių skyriui. Kurį laiką rimtai sportavome pasirinkusios irklavimą, buvom prisirišusios prie skurdžios, bet kažkuo patrauklios irklavimo bazės Kosciuškos gatvės pradžioje. Treniruotės vykdavo Neryje bet kokiu oru, kartais net ledų „tortams“ nuo Baltarusijos plaukiant, o žiemą – senajame „Dinamo“ stadione karstantis kalneliais.

Gan griežtą, uždarą ir santūrų Ingridos būdą atliepė ir jos profesinė aistra – grafika. Šioje srityje daugiausia yra nuveikusi: rašė „Lietuvos dailės istorijos“ skyrius, išleido pirmąją knygą apie Joną Kuzminskį, vėliau keletą albumų ir monografijų apie grafikus Stasį Krasauską, Arūną Tarabildą, Rimtį Gibavičių, kitus. Ypač jai rūpėjo ir įdomi, bet anuomet truputį apleista sritis – vaikų knygų iliustracijos. Stažavo Miunchene ir Čikagoje, o kai dar plačiau jai atsivėrė durys užsienio kelionėms, nemažai rašė ir apie išeivijos dailininkus; su kai kuriais iš jų jai teko Amerikoje pabendrauti; o man įstrigo įdomūs Ingridos kelionių įspūdžiai, pasakojimai apie nuostabųjį Viktorą Petravičių, kai grįžo iš Amerikos. Rašė protingai, atsakingai, visuomet įsigilinusi į objektą, kartais – labai jautriai. Iš šalies žiūrėdamas pro santūrų ir visuomet taktišką elgesį ne iš karto tą jautrumą pamatydavai, bet aš asmeniškai jo esu patyrusi net kelis kartus. Kai po trijų bandymų įstojau į Dailininkų sąjungą (man tai buvo itin aktualu, kad nebūčiau apšaukta „tunejadka“) ir Konstantinas Bogdanas jau paspaudė ranką sveikindamas, mudvi su Ingrida išėjom iš posėdžio į Tado Kosciuškos gatvę, ir ji ištraukusi iš rankinuko man padovanojo mažytę Rusijoje išleistą antikvarinę knygutę apie Mstislavą Dobužinskį. Vėliau, žinodama, kad Muzikos ir teatro akademijoje dėstau japonų teatrą, padovanojo iš Japonijos atvežtą didelę plonyčio audinio nosinę su tradiciniu geišų žydinčiame sode motyvu, o per kitą gimtadienį – seną prieškarinio leidimo knygutę rusų kalba apie japonų teatrą. Mane tos dovanos iš tiesų kaskart labai sujaudindavo.

Netikėtai, akivaizdžiai per anksti mus paliko Rolandas Rastauskas. Išėjo ir išsinešė su savimi vieną tokią spalvą, visą šimto spalvų paletę, kokios mūsų kultūriniame gyvenime jau niekas nebepakartos. Pasakyti apie jį – poetas ar rašytojas – būtų tikrai per maža. Jis buvo kitoks. Jis buvo kūrėjas. Nuo pat jaunystės laisvamaniškai nusiteikęs, Rolandas bandė natūralų savo laisvės siekį įtvirtinti tekstuose, sukūrė pirmąją lyrinę hipiškų nuotaikų pjesę, pasak Sauliaus Macaičio, „skriejančiu“ pavadinimu „Lenktynių aitvaras“, vos 18 metų tebūdamas. Jaunimo teatre ją režisavo Dalia Tamulevičiūtė, scenografiją kūrė ne kas kitas, o Vincas Kisarauskas, formos meistras. O ir po to jis visą gyvenimą gręžėsi į teatrą, dar kelis kartus bandė dramaturgijos žanrą, netradiciškais būdais skverbėsi į teatro pasaulį, sudėtingus, prieštaringus savo santykius su teatru originaliai įvardijo pjesėje „Bermudų trikampis“ ir taip pat pavadino savo knygą apie teatrą. Savo žinių, meninių potyrių ir įspūdžių gausą, kūrybiškumo proveržius stengėsi įtvirtinti, įspausti, palikti kitiems kaip savo minčių ir išgyvenimų liudijimą.

Iš esmės visur esantis, veikiantis, dalyvaujantis ir komunikabilus, Rolandas buvo labai uždaras. Ir savaip vienišas savo judriame gyvenime. Manau, tai patvirtintų ir jo artimesni bičiuliai, nes save, savo slaptus troškimus ir skaudulius, pasak vienos įžvalgios moters, jis „dangstė visokiausiais vualiais“. Kaip rašytojas vienišius. Apie save yra rašęs, kad vienatvė yra „sąmoningai prisiimama kaip vėžlio šarvas [...]“, jis vaikščiojo po pasaulio miestus, įdėmiai juos tyrinėdamas ir išjausdamas, vis papildydamas savo neramaus, tarsi alkstančio intelekto skrynią (tuo būtų panašus į Tomą Venclovą). Ir tikrai atsiverdavo tiktai savo kūryboje – knygose, itin kruopščiai parengtuose performansuose – taip pavadinčiau jo raiškius savo kūrinių skaitymus su talentingai improvizuojančio Arkadijaus Gotesmano būgnų palyda ar kitais kūrybingais talkininkais. Kartais atrodydavo manieringas, bet ir šį savo bruožą knygoje „Privati teritorija“ paaiškino: „Kiekvienas tikras vienišius yra manieringai natūralus. Arba – natūraliai manieringas.“ Niekas nesukurs tokio atviro ir įžvalgaus Rolando portreto, kaip tai padarė jis pats.

Jam visuomet rūpėjo gerai, efektingai atrodyti (kai praretėjo buvusios tankios tamsios garbanos, jis nebesiskyrė su elegantiška kepe), iš tolo matytis, daryti įspūdį. Tai reikalauja susikaupimo, tikslingo veikimo, o iš čia ir egoizmo, ir narcisizmo atspalviai.

RoRa neatsirado tuščioje vietoje, pamatą paklojo kryptingos studijos (anglistika), kelionės atvirom akim, gilus domėjimasis visokiais kultūros ir meno dalykais, lyg nujaučiant, kad visa tai tarnaus ne tik kūrybai, bet ir pasirinktam gyvenimo būdui. Galimybei tapti pasaulio žmogumi, kuris visur randa vietą, supratimą, globą ir pagarbą. Įsivaizduoju, kaip jį, tokį intelektualą ir estetą, mylėjo klaipėdiečiai studentai, kiek daug iš jo gaudavo pasaulio pažinimo ir supratimo, mokėjimo dirbti ir stebėti gyvenimą bei rimtai ir sykiu ironiškai juokaujant jį ragauti.

Man taip atrodo, kad Rolando savotišką, permainingą charakterį formavo jūra, prie kurios jis Palangoje gyveno daug metų. Smilčių g. 4. Šis adresas ir telefonas daugybę metų gyvuoja mano užrašų knygutėje. Palangoje esame susitikę daug kartų. Kartais – vilos „Ramybė“ stilingoje kavinėje pas Arvydą su vynu ir geru džiazu, kartais svetinguose Dvarionų namuose Birutės gatvėje, kur name ir sode leido laiką ne tik šeimininkai, bet ir jų draugai bei mokiniai, vaikų draugai, o paskui ir kitos kartos mokiniai. Kartą mudviem su Aldona sėdint sode pro vartelius iškilmingai įžengė Rolandas, tada jau vadinęsis RoRa, su baltu kostiumu ir juodu gedulo kaspinu atlape. Ir mudvi stačiai apstulbom nuo jo vaizdo: o juk buvo Juodojo kaspino diena! Jis mėgo tokius ekstravagantiškus, teatrališkus gestus. Todėl žavėjosi ir visokiais būdais skatino tokio klaipėdiečio keistuolio Beno Šarkos neteatrinėse erdvėse kuriamą teatrą, tikriau, kažkokius sunkiai įskaitomus performansus. Rėmė Beną ir bendradarbiavo su juo. Beje, net du kartus moderavo mano knygų pristatymo vakarus „Ramybės“ klube. Pirmą kartą – „Iš teatro ložės“ apie scenografiją, kurios nebuvo spėjęs paskaityt, užtat šiaip truputį juokingai improvizavo apie scenografiją, o kitą kartą – įdėmiai perskaitęs mano „Atminties šulinius“, rimtai svarstė ir uždavinėjo man ir publikai įdomius klausimus.

Daug pavasarių susitikdavom ir tarptautiniuose teatro festivaliuose Torunėje. Ir parodose. Paskutinį kartą – Romualdo Lankausko parodoje „Titanike“. Mokėjo ir šmaikščiai britiškai, ir karčiai lietuviškai juokauti. Bet svarbiausia jam buvo pačiam kurti, pačiam rodytis, stengiantis kuo netikėčiau, kuo raiškiau pateikti medžiagą ir idėją. Čia jis buvo nepakeičiamas. Vartau vienos ponios paskolintas RoRos knygas. Mažas ir dideles. Nelengva skaityti sudėtingo stiliaus, kartais painius, sapniškus jo tekstus, kurie svaido tave iš vienos sodrios erdvės į kitą, tu čia klaidžioji lyg po keisčiausių personažų apgyventą vešlią pievą, sutinki suveltus ir sušukuotus, džinsuotus ir frakuotus, su vardais ir juokingom pravardėm. Nardai nuo vieno įvykio prie kito ir stebiesi, kaip visa tai tilpo jo galvoje. Bene pirmojoje jo poezijos knygutėje „Albumas“ yra tokios nuostabios eilutės:

Gera užmigti

Su eilėraščio nuolauža burnoje

Ir pabusti neužmiršus nė žodžio

Su ta nuolauža burnoje jis ir gyveno, su ja ir išėjo.