Įprasti dirgikliai, neliečiamos žaizdos
XVIII tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė Kauno paveikslų galerijoje
Išvietintas raudonos ir baltos spalvų kvietimas – užeik, čia mes „reflektuojame šiandienos skaudulius“ ir „siekiame sudirginti“. Ar pavyksta? Kuratoriai (Henrikas B. Andersenas, Krzysztofas Stanisławskis ir Meda Norbutaitė) kūrinių atsirinko negausiai. Galbūt tai pirmasis dirgiklis? Spalvingos pastarojo pusmečio Vilniaus parodos (pvz., MO muziejaus „Šito pas mus nebuvo“, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus „Neįrėmintos“) bloškė į žiūrovus kūrinių gausą, o čia paliekant dalį tuščių raudonų sienų suponuojama, esą jos vertesnės už tai, ką ant jų būtų buvę galima pakabinti. Spalvinė agresija prieš tyrumą? Kraujo kvapas prieš paviršinės ramybės cukrų? Ką Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos kūrėjai mato kaip vertą refleksijos, ką atranką atliekančios akys vertina kaip matytina, kaip tai rezonuoja? Žiūrovai taip pat kviečiami žymėti „labiausiai dirginančius“ kūrinius greta jų klijuojant juodus lipdukų kvadračiukus (lyg dėtum patiktukus-dirgintukus?).
Galerijos rūsyje, žaidžiant klasikiniu pasąmonės tropu, pasitinka chtoniški didelio formato darbai. Ivano Anderseno drobės skiaučių klijuotės ir pastelinis koloritas rimuojasi su Čiurlioniu. Grubus pagrindas – it bulvių maišas, apkritęs lakuotų paauglės nagų blizgučiais, jai kyštelėjus ranką gilyn pro urbanistinės rutinos šydą („Grizlis“, 2024). Tačiau užuominos į gamtos skaudulius gan kuklios, parodoje vyraujantis antropocenas ją išskiria iš stiprėjančios priešingos krypties tarpdisciplininės srovės.
Jonas Gasiūnas. Space Oddity. 2024. Autorės nuotrauka
Praviros raudonos durys-siena pasičiumpa dėmesį ir veda į Jono Gasiūno vidinės nejaukos kambarį. „Space Oddity“ (2024) žvilgsnis prikausto – renesansinė moteris ar vidinio kalėjimo prižiūrėtoja, kosmoso vienuolė ar fechtuotoja su kasdienybe? Dirbtinis konstruktas nuožmiomis gyvatės akimis dar ilgai persekioja mintį. Tapatybės temą pagilina greta kabantis „Kosmoso kapelionas“ (2024) vangoku, švelniai prigesintu žvilgsniu: perkeistas vyriško ir moteriško prado santykis sugretinus papildo žemiško (ne)pažinumo ir kosminio (ne)šaltumo paradoksą.
Greta po sociokultūrinį antstatą žvalgosi Eglė Karpavičiūtė: jos nutapytos meninos NATO susitikimo fone sulaukia itin daug lankytojų patiktukų-dirgintukų („Kol aš tapiau NATO viršūnių susitikimą Prado muziejuje“, 2023). Parodoje jie ne kartą primena, jog atpažįstamumo ir satyros mišinys lankytojams rezonuoja labiau nei skaudulių ženklai. Galbūt tai natūrali, beveik automatinė tam tikro komforto akimirkos reakcija į žiūrovo sistemos susilietimą su atpažįstamu jusliniu dirgikliu? Neutraliau ar akademiškiau suvokiant dirginimą kaip „stimulą“, reakcijų laukas prasiplečia už įprastesnės „susierzinimo“ prasminės ribos. Galbūt panašiai natūrali gynyba nuo skaudinančių dirgiklių perviršio kasdienoje?
Vyganto Paukštės antras aukštas aidi pustuštėmis raudonomis sienomis, neradus jam tinkamų pakeleivių. Sutrikę „Begalviai“ (2024) pasienio dykumoje, praradę atpažįstamas tapatybes, šmirinėja ištikti ribinės būsenos. „Kasosi ausį“ (2024) artėjančios audros peizaže kalba apie sutrikimą sukeitus reikšminius akcentus. Viena vertus, kasdieniai mikroaktai susvarbinami (tiek kūryboje, tiek sulėtinti tempą kviečiančiose praktikose), kita vertus, teiraujamasi, ar neperžengta riba, pametant iš akių platesnį reikšminį horizontą. Panašų paradoksalumą kelia Paukštės žaidimai galva: ar protas pervertintas, ar persūdyta su populiarėjančiu raginimu neveikti „iš proto“, o gal subjektai neišvengiamai artėja link išprotėjimo?
Trečiame aukšte mintį apie stimulą ir atsaką pratęsia plokščių lenkų pastelių salė, pasitinkanti erotika. Patiktukų-dirgintukų gausu ties Martynos Czech „Janewenus Doeaphrodite skrodimu“ (2022): pražergtas moters kūnas Veneros kriauklėje, kapojamas mirties kranklio, vis dar kraujuoja penetruotas rožės. Nuogo kūno gausa ar groteskas mene vargu ar begali pretenduoti į provokaciją. Kita vertus, dirgikliu gali tapti tai, kad su kūniškumu susiję tapatybiniai skauduliai vis dar intensyviai reflektuojami būtent tokia forma.
Salės gale Anios Grzymałos „Saulės ir mėnulio karių kova“ (2022) ekspozicijos kontekste labiau primena dviejų vyrų glamones nei imtynes. Čia pat susimąstau: negi tai vienintelė karo refleksija visoje parodoje? Galbūt ieškau pernelyg tiesmuko atspindžio? Nejau tema per skaudi, pernelyg dirgina šio regiono kūrėjus, kad jos sukelta vidinė sprogimo banga prasisunktų dažais? Literatūroje, ypač poezijoje, pastarųjų metų reflektyvūs žvilgsniai krypsta būtent ten. O gal kūriniai šia tema neperžengė kuratorių atrankos kartelės?
Kitoje salėje Stasio Eidrigevičiaus kūrybai skiriamas dėmesys nustebina, turint omenyje ką tik Panevėžyje atidarytą menininko vardu pavadintą muziejų su išsamia retrospektyva. Salės galus įrėminusi Henriko Čerapo juoduma – dar viena nuoroda į „skaudulius“, aktualumu peržengiančius laiko ribą.
Vis dėlto vertikali parodos kulminacija pasiūlo vieną kitą šviesos jungiklį apgraibomis slenkantiems sekuliaraus pasaulio prieblanda. Ewos Miazek „Amazonių kapinių kasinėjimai“ (2023) rezonuoja su Gasiūno darbu tiek dėl išsklidusių linijų, tiek dėl kosminės moters fenomeno nagrinėjimo. Kaip ir Paukštė, kūrėja atskiria veidus nuo figūrų. Belytės skafandrus dėvinčios būtybės adoruoja spalvingą praeities kūną, išlaikiusį daugiau žmogiškumo ženklų. „Teritorijos žymėjimas“ (2023) – itin taikli sakralios geografijos refleksija, bandymas grįžti prie lenkiškojo krikščioniško sando. Bet šulinys nusekęs: akmenys tebestūkso, forma atpažįstama, tačiau po dangčiu dvasią atgaivinti galinčių vandenų nebematyti. Klausyklos, turinčios sutaikyti su absoliutu, primena politinės galios sostus, o aplink – vien verslaujantys pragmatikai ar abstrahuoti būreliai, laukiantys – bet vargu ar išganymo. Įdomu, ar melsvos salelės kampe, kontrastuojančios su centrine tuštuma ir dykumos koloritu, suponuoja idealizuojamas negyvenamas salas, neragavusias misionieriško žodžio? Įtemptas drobes vidinėms refleksijoms eksponuoti kūrėja subtiliai verčia takiomis užuolaidomis joms pridengti.
Dar vienas jautrus žvilgsnis į žaizdotą kasdienybę – Torbeno Ribės „Peizažas su Paul Smith striuke (naudota)“ (2023). Išdidinta nyki faktūriška ligoninės siena, kurios kampe slenkantis ligos prislėgtas žmogus atrodo bejėgis – dangaus karalystei staigiai artinantis belieka vaikiška ranka nusipiešti vilties debesėlį. Darbas tiek vaizdu, tiek tekstu primena, kad sintetinis apdaras pergyvens jo dėvėtoją, į pirmą planą iškeliamas prekės ženklas, o žmogaus vardas lieka nežinomas. „Kūdikių vaikštynė“ (2022) ir „Gustav Klimt“ (2022) skamba kaip nuorodos, aktualizuojančios ekspresionistinius Jaspero Johnso darbus („I-box“ (1962) ir „Vėliava“ (1954/1955)). Mažėjant gimstamumui vaikštynė nebereikalinga, popierinės spaudos skaitoma vis mažiau, o faktams prarandant reikšmę save patogiai (per)konstruoti nesudėtinga, viskas nukainojama. „Autoportretas su sąskaitos numeriu“ (2023) primena kalėjimų ar koncentracijos stovyklų tatuiruotes – ligos patale esybei pamažu tirpstant, įkalina ne tik kūnas, bet ir atsaini sistema. Prie šių darbų patiktukų-dirgintukų vos keli.
Nors atliepą kelia (arba ne) konkretus kūrinys, nebūtinai jo tema, paskutinis mane dirginantis parodos įspūdis – kaip prasilenkia kasdieną asmeniškai daugelio liudijami didesnio ar mažesnio egzistencinio svorio iššūkiai su juos reflektuojančiu, neretai devalvuotu, diskursu.
XVIII tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos menininkų paroda Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veikia iki spalio 27 d.
