Vilniaus atlaidai
1
pasiklydusių nerimas
išsirikiuoja Vilniaus gatvėse
šimtas žingsnių nuo bažnyčių skliautų
viskas dedasi, kas negalima
vyrai tinklamezgiai
moterys
kas tau labiau rimuojasi:
vyrai ar moterys?
poteriai?
keliais link Aušros vartų:
nuodėmių
ar jų atleidimo
ieškote?
galime abu iš karto?
dar po negronį
ir po nurimimą vieną
prašome
2
viską skandinam
sąžinę
sielą
kūną
nepasakytus žodžius
nuodėmes
Gango neužtektų viskam nuplauti
sunkvežimiais čia veža šampaną
gal bent jo užteks
panarinti giliai ir laukti
trys, du, vienas
išplaukei?
plauk su manimi Vokiečių gatve
pirmyn
atgal
pirmyn
atgal
kaip sūpynės, pranašaujančios pavasarį
lengviausia paskęsti tarp žmonių ir muzikos ritmuose
ūžime, perdėtame niekų paistyme
kai tau kužda į ausį
reikia saugotis
tik užsiklausyk ir tuoj skęsi užkalbėjimuose
kad bent gražus būtų
viską skandinam
ir tokie atsparūs!
penktadienį skęstam
šeštadienį išplaukiam
sekmadienį palei katedros varpinės gongą
susiskaičiuojam, kiek dar savęs
pasilikom
3
sustoti pasibučiuoti po kiekvienu bokštu
neskubėkim
kur mes galim pavėluoti
šitokią naktį
nebepavėluosim niekur
ryte atsiprašysim
net nežinau kieno
tavo žmonos?
dievo?
Paryžiaus katedros kupriaus?
Sekmadienio
4
turiu per daug hormonų
tu – per mažai
vis prasilenkiam
ir ne tik horoskopuose
likimo pokštai –
duoti žavesio
polėkio ir atimti
energiją
išjungti tiekimą
paliekant žiūrėti
kaip plaukia žmonės
Verbų sekmadienį
bažnyčių bokštai
suglemba
išsileidžia oras
nors ir pavasaris
tu niekam nebeturi (n)oro
5
žinai, kaip šeštoje klasėje atpažindavom atlaidus?
iš mokyklos lenkų maldininkai užstodavo kelią
grūsdavomės pro jų minią ties Aušros vartais
ir gal tie, dabar kai prisimenu
kas buvo arčiausiai Vilniaus lenkų
taigi tie ir labiausiai burbėdavo
taip, kaip gali burbėti nors šeštokai
bet visi bent antros kartos vilniečiai
išdidūs jaunieji senamiesčio valkatos
ant Barbakano randantys daugiau geografijos
nei mokyklos suole
6
jokios realybės
atitrūkstam
ypač aplinkiniams
nepaliekam nė mažiausio šanso
atpažinti
ding ding dong
apsimeskim
kad nesimato
ką mes esame veikę
ir ką norėtume
jei eilėraščiams reikia įkaitų
imkite mane šią naktį
Vilnius atleis
nepaleidęs
žinodamas
kad vis tiek ateis
atpildas
iš rūsio groja striptizas
jie visi pamišę
net ir mes
todėl jis juokiasi
ir man sako
galvok apie slyvas
nesąmonės
7
noriu tau kartais parašyti
pripasakoti visokiausių niekų
mažmožių
parodyti šio ryto Vokiečių gatvės dangų
debesuotą ir tik ties Kotrynos bažnyčia prasigiedrinantį
galėtum būti mano nesąmonė
aš būčiau tavo
du vienas kitam nesąmonės –
ar bereikia daugiau romantikos
lyjančio Vilniaus frontuose?
mačiau sapne tave, beje
kai negalima įsimylėti
sapnuoti visada galima
bėgau keistais užkaboriais, tikėdamasi
tave vėl rasti
buvau kvaila, užpavydėjau, trenkusi sapnų baro durimis
išėjau, bet matai – iškart apsisukusi žinojau, jog turiu grįžti
kaip išsikraipo mieguose keliai
šitame pastate turi būti slapti koridoriai, vedantys tiesiai pas tave
o dabar nerandu
kažkokios kopėčios
prabėgu restoraną, padavėjus su livrėjomis
esu jau sapnavusi šitą kelią
ir dabar jau žinau, kodėl „Tele Bim-Bam“ „O vakare bus lietaus“
man taip tave primena
jei nori ką nors paslėpti
slėpk kuo akivaizdžiau
tai aš čia tave paslėpsiu
8
kai atleis, nustos skaudėti ir nebeprisiminsiu
gal prisiminsiu, bet gražiuoju
pirmą kartą negaliu, neprisiverčiu visko nuleisti motais
gal įmanoma
bet
neįmanoma
atleisiu, kai apsistatysiu sienomis
šarvais
nusipirksiu tris ietis ir drakoną savisaugai
atleidžiu, nes nebegali manęs pasiekti
nebegali sužeisti
mano drakonas urgzdamas leisis per žydų getą
taikydamas tose siaurose gatvelėse
kaip nukąsti tau galvą ir išplėšti širdį
atneš jas man ant durų kilimėlio
kaip katinas kanarėlę
glostysiu drakoną dėkodama
pamažu jausdama, kaip atleidžiu
glostysiu drakoną gynėją dėkodama sau
kad neiškeičiau jo į šunį
kad likau prie mažiau gauruoto, aršesnio sąjungininko
tavo širdį užmarinuosiu stiklainyje
nukąstą galvą man pavers tavo iškamša
ir tada jau tikrai
kai jos abi įsikomponuos prie knygų spintos
tada jau tikrai būsiu atleidusi
nebeprisiminsiu nusivylimų
galvosiu, tik kaip viskas gražu buvo
ir džiaugsiuosi, kad
išmokau
užmiršti
atleisti
nepykti
9
o kas atleis už lietų
negi Keithas Jarrettas?
šiandien Budapeštas
niekas nežino
kaip tada vienas kitą grojom
kol užsisvajojau –
šachas ir matas
vėl sapnavau, kad tu kažkur
pakeliui
neturėčiau
bet turiu visą grojaraštį
kitam kartui, kai paklausi
kokios melodijos noriu
„I’ll Show You How“
„Cinnamon Soulettes“
per daug žinau viską
ko norėčiau
visko, ko noriu
negalima
ir atleisti mums negalima
tuo labiau pamiršti
turėtume riaumoti su Tomu Waitsu
kiss me like a stranger
toks mažas šitas miestas
o jame niekas nesibaigia
lietus
baziliskų kovos
vaidilučių ašaros
kaip man tave dar įvardinti?
užstrigusi plokštelė
pati sau iki ryto groja
kai bus laikas pusryčiams –
suskaičiuok, kiek prilijom
