Kartu su Mariupoliu
Nuotrauką kažkada nusipirkau ant Tauro kalno. Ten prie dabar jau išnykusių Profsąjungų kultūros rūmų savaitgaliais veikė toks mėgėjiškas kolekcininkų klubas ir visokiausių senienų turgelis. Neprisimenu, dėl ko pasirodė įdomi ta nuotraukėlė. Gal kad sena ir iš nežinomo miesto tokiu keistu pavadinimu. O gal patraukė berniuko veidas, primenantis vieną mokyklos draugą. Paskui su visokiais popieriais nuotrauka atsidūrė sodyboje ir išbuvo daug metų rašomojo stalo stalčiuje. Kai nuvykdavau ten, mes vis persimesdavome žvilgsniais. Viskas atrodė gerai ir ramu.
Žinojau berniuko vardą – Heinrichas Christianovičius. Pavardė susukta neįskaitomai. Pasirašęs savo ranka. Rusiškai. Kaip suaugęs – vardu ir tėvavardžiu. Yra ir tiksli data: Mariupolis, 1905 metų kovo 19-oji. Matyt, siuntė kažkam dovanų, buvo toks paprotys. Į Vilnių? Turėjo čia giminių ar draugų? Vardas ir tėvavardis skamba vokiškai. Bet marškiniai jo atrodo ukrainietiško stiliaus. Mariupolyje ano amžiaus pradžioje buvo vokiečių kolonija. Taip pat lenkų, žydų, graikų. Gyveno beveik po lygiai ukrainiečių ir rusų. Keturios sinagogos, katalikų bažnyčia, šešios ar septynios cerkvės. Viskas uždaryta, apiplėšta, išgriauta siautėjant stalinizmui.
Skaitau Vikipedijoje, kad Mariupolį, Azovo jūros uostą, įkūrė graikai, pasitraukę iš Krymo. Todėl ir jo graikiškas pavadinimas (Marijos miestas). Greičiausiai – Mergelės Marijos garbei. Rusai norėjo įkišti čia savo carienę Mariją, dviejų XIX amžiaus carų motiną, bet įrodymų nebuvo. Nuo senų laikų tai stambus metalurgijos centras. Rusija jau 2014 metais, užgrobusi Krymą ir dalį Donecko srities, kėsinosi ir į Mariupolį. Bet ukrainiečiams tada pavyko apginti miestą. 2022 metų pavasarį Mariupolis sulygintas su žeme. Nėra nė vieno daugiaaukščio pastato. Trisdešimt tūkstančių žuvusiųjų. Galbūt dar daugiau. Dalis jų – po griuvėsiais. Likę gyvi tapo pabėgėliais. Miestas buvo maždaug Vilniaus dydžio.
Po metų, taip pat pavasarį, per Kryžiaus kelio pamaldas Romos koliziejuje, berniukas iš Mariupolio, panašus į tą, kuris čia nuotraukoje, pasakoja, kaip naktį su tėvais traukėsi iš gimtojo miesto griuvėsių. Greta jo po tuo pačiu kryžiumi stovi ir bendraamžis iš Rusijos. Jo vyresnysis brolis, tėvas ir senelis žuvo agresorių pusėje. Šeimai buvo liepta didžiuotis tuo, bet visi tik verkia. O vaikas jaučiasi dvigubai apiplėštas ir nelaimingas.
Kažkada vadinamiesiems sąžinės belaisviams ir disidentams Tarybų Sąjungoje iš viso pasaulio ėjo solidarumas ir parama. Nepažįstami žmonės siuntė sveikinimus ir maldas, maisto produktus, drabužius. Visa tai, skambiai kalbant, ir morališkai, ir fiziškai padėjo ištverti lagerius ir tremtį. Kariuomenėje kitą kartą gaudavau iš namų tris rublius, suvyniotus muilo pakuotėje. Ten vis sapnavosi balta duona ir sviestas.
Kai dabar visko per akis ir toks gražus, šiltas rugsėjis, dilgteli apie mūsų skolą Ukrainai. Turėtum melstis ir melstis už tuos žmones, atjausti jų sielvartą, užsikrauti sau kiek nors jų naštos. Bet štai kiti dalykai pasiglemžia dėmesį ir jausmus.
Heinricho Christianovičiaus nuotrauką įsidėjau į kišenę ir parsivežiau atgal į Vilnių. Jau nebepaliksiu vieno. Matysiu jį. Ką nors pasakysiu. Būsime kartu. Bent tiek.