Iš teatro darbuotojos užrašų… (4)
Fone skamba Gioachino Rossini „Šarkos vagilės“ uvertiūra.
Gerbiamieji, aš sugrįžtu. Esu prokrastinacijos meno meistrė ir pradedu rašyti tik tada, kai mane gyvenimas paguldo ant menčių. Tįsau lovoje su savo rašytojos chalatu ir ištiesta koja įtvare.
Per devynis mėnesius spėjau išprotėti, atgauti protą, pakeisti darbą, pakeisti būstą, būti nutrenkta mašinos. Deja, tai neprivertė manęs rašyti. Ir štai galiausiai kalnuose paslydau ant akmens. Nusivaliau dulkes, nusišluosčiau kraują ir nuėjau tolyn. Įkopiau į dvi viršūnes. Dramatiškai pasėdėjau. Keturiomis perlipau riedulius. Grįžau Lietuvon. Ir tada mane uždarė į lovos kalėjimą, nes, pasirodo, visa tai dariau su įplyšusiu raumeniu.
Ką veikti lovos kalėjime? Kaip su gyvenimu atsisveikinantis senolis guliu ir mąstau apie teatrą. Dabar ten turiu savo rašomąjį stalą, gerbiamieji. O žmogui gauti rašomąjį stalą yra didelis pasiekimas. Tačiau mano žiūrovų koordinatorės prisiminimų maišelis nemažėja. Ir kadangi dabartinė mano vaikščiojimo trajektorija yra nuo lovos iki tualeto ir atgal, įdarbinu klaviatūrą ir pirštus.
Beje, kasdienis mano darbo epizodas:
– Žiūrėk, čia naujos baleto grindys. Spyruokliuojančios. Eikš čia, čia geriau jaučiasi.
Ateinu ir pastrykčioju.
– Tikrai kad spyruokliuoja!
Šokinėju toliau, dar nenutuokdama, kad tai darau su įplyšusiu raumeniu.
Nervų tampymo olimpinės žaidynės
Spragtukiados jau nebeturime. Spektaklis išimtas iš repertuaro ir dabar žiūrovų koordinatoriai yra išgelbėti nuo dvylikos ar trylikos „Spragtukų“ žiūrėjimo. Ties „Spragtuku“ baigdavosi žiūrovų koordinatorių sielos ramybė. Įsivaizduokite – pirmi trys kartai išties smagūs, graži vaikystės muzika, širdžiai mieli veikėjai, Kalėdų eglutė.
Bet aš kalbu apie pirmus tris kartus. Tada turime 4–7 kartą. Žiūrovų koordinatoriai jau krypuoja aplink vėluojančiuosius, juos skubina ne dėl to, kad tie patektų į spektaklį, bet kad pilvas pradeda gurgti. Tie, kas dirba salėje, vis randa progų išslysti tai į tualetą, tai atsigerti, tai šalta, tai alkanas, tai saga ištrūko. O grįžtant vis užkalbina kolega. Vis norisi paplepėti, žiū, rankelės sudėtos, užpakalis ant kėdės ir pusvalandžio jau nelikę.
Ties 8–9 spektakliu pradedamas kvestionuoti sveikas protas. Diena keičia naktį, o naktis keičia dieną, bet kas nesikeičia, tai – „Spragtukas“. Tualete, klube, virtuvėje – visur skamba „Spragtukas“. Eini gatve ir skamba „Spragtukas“. Bandai atgauti sveiką protą, vaikštai į roko koncertus, šoki techno klubuose, bet ogi kokia melodija skambės prieš užmiegant – „Spragtukas“.
10–13 kartas, kai pradedama kalbėtis su dvasiomis. Ramstomasi į sienas, kad nepargriūtum. Geriamas mag-nis, kad nustotų paakys trūkčioti. Nervingai tampomos sagos, kad reiktų siūti. Žiūrovų koordinatorius tampa panašus į patamsyje klaidžiojantį gnomą. Murmesys. Bet tai joks ne murmesys. Tai „Spragtukas“, niūniuojamas salės patamsyje susirangiusio, pražilusio ir išbalusio žiūrovų koordinatoriaus.
Laikrodėli, laikrodėli, pasakyki, kai numirsiu
Iš mano pasakojimų jau turėjote suprasti, jog laikas teatre slenka truputėlį kitaip. Vienos akimirkos trunka vos minutę, kitos – visą amžinybę. Sėdint spektakliuose ir laukiant jų pabaigos, išsiugdoma daugybė talentų. Jau pasakojau, kaip galima įvaldyti žvilgsnį ar pajusti, iš kur ir kokiu kampu sklinda fotoaparato blykstė. Štai dar vienas mūsų talentas: pagal kiekvieno veikėjo mirtį nustatyti, kada baigiasi spektaklis.
– Jau išeini su gėlėm? Tai dar net mirt nepradėjo, turim gerą pusvalandį, gali palaukt.
Žvilgtelėjus į televizoriaus ekraną ir pamačius, kuri pagrindinio veikėjo mirimo stadija, galima nusakyti, už maždaug kelių minučių baigsis spektaklis.
– Jau žudo, tai dar pusvalandis ir baigsis.
– Girdi? Prasidėjo mirties scena, turim dešimt minučių vakarienei užbaigti.
Tačiau viename spektaklyje pagrindinė veikėja mirdavo lygiai tris valandas. Per tą laiką žiūrovų koordinatoriai susirinkdavo prie televizoriaus, rodančio tiesioginę spektaklio transliaciją, ir laukdavo galvos nukirtimo scenos tarsi intensyvaus įvarčio per futbolo rungtynes. Ties trečia laukimo valanda spėdavo išmirti ir žiūrovai, ir koordinatoriai, beveik visi, išskyrus pagrindinę spektaklio veikėją.
Kvepalai. Vieno lankytojo istorija
Ne kartą teko minėti ir visą žiūrovų koordinatoriaus tragediją, susijusią su gėlėmis. Tą vakarą eilinį kartą tapome gėlių parduotuve. Rūšiuodama įvairias puokštes, dažnai išgirsdavau klausimą:
– Už kiek parduodat?
Atsisukdavau ir maloniai nusišypsodavau, kaip reikalauja etiketas.
– Neparduodamos. Žmonės jas atneša mūsų artistams.
Nors kiekvieną kartą norėjosi pasakyti:
– Už kiek susitarsit su „Traviatos“ Violeta, už tiek ir gausit.
Galiausiai numojusi ranka į visas tas didžiules puokštes, nuėjau prie kolegės parymoti, kol pasibaigs pertrauka ir prasidės antrasis spektaklio veiksmas.
– Ką jis ten daro?
– Kas?
– Tas vyras prie gėlių.
– Neįsivaizduoju.
– O dievai, jis jas uosto.
Su kolege įdėmiai spoksome į lankytoją. Matote, teatras visada turi nedidelę bėdelę su moterų kambarėliu, kurio nevalia minėti. Vyrai dažniausiai susitvarko greičiau, o tada dvidešimt penkias minutes lūkuriuoja prie tualeto, nerasdami sau vietos ir veiklos.
Tačiau viena poetiška XIX amžiaus siela rado malonų užsiėmimą. Galbūt tai buvo botanikas. O gal kvepalų ar eterinių aliejų gamintojas? Istorija nutyli. Tačiau vyras susidėjęs rankas už nugaros pasilenkdavo prie kiekvieno žiedo ir jį pauostydavo. Tada grįždavo prie pirmojo ir dar kartą įkvėpdavo. Galbūt jis lygino kvapus tarpusavyje? O gal po metų sulauksime išskirtinių kvepalų, gimusių prie teatro vazų?
Istorija nutyli ir faktą, kad tos nuuostytos puokštės vėliau buvo įteiktos artistams.
Rizika yra mano antras vardas
Nuobodulys ilgų veiksmų laikotarpiu pasiekdavo neregėtas aukštumas. Vieni mokydavosi, kiti rašydavo universitetinius rašto darbus, o treti lūkuriuodavo, prasimanydami įvairiausios „originalios“ veiklos.
– Tu rimtai? – rymojau pasirėmusi delnu galvą.
Tuo metu mano kolega rimtu veidu kraustė vienoje iš spintelių gulinčius senus plakatus. Apžiūrinėjo kiekvieną, kruopščiai rinkdamasis.
– Šitas puikiai tiks, – iš visos šūsnies išsitraukė barokinės muzikos koncertą reklamuojantį plakatą, kuris buvo aktualus prieš gerą dešimtį metų.
Miklios rankos pradėjo lankstyti slidų popierių, kol iš jo gimė didžiulis oro lėktuvėlis. Vaikinai susižvalgė ir lėktuvėlį paleido. Taip keturiese ir spoksojome, kaip jis pakyla, o tada tėškiasi į žemę.
– Nenori pamėginti skraidinti iš balkono? – vis dar kamuojama nuobodulio, paklausiau. – Po to pareisit ir papasakosit, kaip sekėsi.
– Tu išprotėjai? Jei kas nors pamatys, mane iš darbo atleis.
Gaila, kad tuo metu nebuvo pagalvota, jog ne tik žiūrovai mato žiūrovų koordinatorius. Netyčia pamiršome, jog visur mus lydi ir vaizdo stebėjimo kameros.
Iš gulimos pozicijos atsisėdu ir pasitrinu akis. Žvilgteliu į gulintį ant rašomojo stalo teatro ženklelį ir plytos gabaliuką. Visada kartojau, kad baigusi darbą teatre paskutinę dieną pasiimsiu plytą. Nesijaudinkite, teatro sienose visos plytos yra.
Paskutinį vakarą dirbdama kaip žiūrovų koordinatorė atsirėmiau į sieną ir viena aptrupėjo. Paėmiau gabaliuką ir įgrūdau į kišenę, o vėliau pamiršau. Galiausiai kraustydama daiktus ir rinkdamasi, ką neštis namo iš persirengimo kambarėlio, radau jį uniformoje. Parsinešiau namo ir garbingai pasidėjau ant rašomojo stalo.
Žiūrovų koordinatorės pareigų nebeatlieku, bet tas gabaliukas gulės ant mano stalo lygiai tiek pat ilgai, kiek ir teatro istorijos mano viduje.