Iš „Rachelės giedojimų“
Latvių prozininkė, knygų vaikams autorė Laura Vinogradova (g. 1984) eilėraščių ciklą „Rachelės giedojimai“ (Rāheles dziedājumi) parašė per pandemiją vaikščiodama po Bikerniekų mišką Rygoje, žydų žudynių vietą, kur dabar įrengtas memorialas Holokausto aukoms.
Pirmoji Rachelės giesmė
nubilda
grindiniu megztuko ir gėlėto sijono žingsniai
jinai ten
visa savyje
galvą skara apsirišusi
slepia žvilgsnį
ir nuleistas akis
pilnas gėdos ir skausmo
klik klak
klik klak
mažos pakulnės
sukaukšėjusios
griūva nes
kaimynų berniukas
jai spiria į pilvą
stverias ji už širdies
kur toji žvaigždė
gražioji Dovydo žvaigždė
tvirta pranašinga
šešiakampė žvaigždė
kuri tokiai daugybei
kelią rodė
ar dar parodys
kur ves ji dabar
ką apšvies ir palaimins
ar žvaigždės šviesa
padės augti
jinai nori žinoti
nes jai reikia dar augti
ji nori gero vyro
ir vaikų daug vaikų
pilnų žvaigždžių šviesos
kurie laisvai eis šaligatviu
ir nieks jų nespardys
niekas nespjaudys
ir durų neužtrenks
kai bus alkis stipresnis
už gėdą
ak jau duonelė baigiasi
žvelk ten tūkstančiai ir milijonai
prie krūtinės žvaigždelių skleidžiasi
tiktai dangus toli
oi oi oi
na na ni ooo
lai lai la
na na ni ooo
vakare
žvaigždė ir megztukas
priemenėj miega
gal nemiega
gal žvaigždės dabar
neužmiega
mergaitė galvoja
apie smūgius lazda
dėl tos nelemtos žvaigždės
kuri gal visai ne jų žvaigždė
ir niekad neparodys kelio
į pažadėtąją žemę
mergaitei
norinčiai augti
kuriai pirmąją dieną
motina žvaigždę iškirpo iš popieriaus
nebuvo geltono audinio
neįmanoma rasti
išstvarstė
išpirko
krautuvės tuščios
todėl mergaitės
žvaigždė iš storo popieriaus
o tądien lijo
išskydo sumirko
žvaigždė ir vienas
jos spindulys
kiek atplyšo
pačiam kamputy
nors motina
dar patamsiais taip kruopščiai visiems
jas prie megztukų prisiuvo
nereikėjo eiti į lauką
nereikėjo eiti į lauką
verkia jinai po to
o motina apžiūri nugarą
tepa vaistukais
mėlynmargė oda
kurią trankė lazdos
dėl tos žvaigždės
nereikėjo eiti į lauką
kartoja mergaitė
o motina visą naktį
gūžias kambario kampe
namie tyla
visi miega
nereikėjo eiti į lauką
nereikėjo man leist jos į lauką
svarsto motina
visą naktį
ir tikisi
kad rytas gudresnis už vakarą
kad nebelis
kad ji gaus geltono audinio
iškirps gražias ir tvirtas
žvaigždes
kad vaikai neverktų
kad kaukšėtų jų pakulnės
grindiniu
o šaligatviai ilgėtųs
jų žingsnių
kad viršum visko
degtų žvaigždės
kaip spalvoti deglai
motina mena
rudens šventę mokykloj
kai visos mergaitės segė prie
krūtinės geltonus raudonus
margiausius klevo lapus
ir šoko šoko
ar dukra šoks
ar bus žvaigždėms šventė
jau aušta
šiandien nelis
Antroji Rachelės giesmė
jau tris mėnesius
ji mano žmona
išmokau visus jos kvapus
pažįstu šiurkščius plaukelius
pažasčiuos ir tarpukojy
atpažįstu atodūsius
ir jos prakaitą
ant savo kūno
moku ją apsivyti
į ją įsipinti
vakaro sutemoj
žiūrėti
kaip jos pečiais
nuslysta baltų naktinių kraštelis
pati jį dailiai
išsiuvinėjo adinuke
vakarėj šviesoj
nesu matęs nieko gražesnio
lūpos nubučiuotos
kraujo pilnos
įsižiūrėjęs išvystum pulsavimą
ir raudona kas mėnesį
moteris gyvybės pilna
mano žmona
tamsios garbanos
pridengia
ir paslepia geismą
sudrėkimą ir mano
šiurkštumą
iš tamsių plaukų
mokiausi pinti kasą
moteris mano žmona
gražuolė
kur visą grožį
paslėpti
kai taikosi jį užgrobti kai įsigeidžia
nudremžti išdremžti
prikimšti pilną su kaupu
apsėklinti
pasiimt kas priklauso
išjuokti
pažeminti
skaudinti
visą tą grožį
moterį mano žmoną
ir kitas moteris merginas
ir jos nebesiprausia
nesišukuoja
tuos baltus naktinius
pačios išsiuvinėtus
verkdama drasko ir meta į ugnį
tesudega
dėvi rudą vilnonį megztinį
kandžių suėstą
iš tolo jau dvokia
kasosi bet nesiprausia
aš nebemoku jos
apkabinti
neįstengiu apsivyti ir įsipinti
nebemoku
pažvelgti į jos rankas
ausis ir nagus
nebemoku priglausti galvos
prie tos meilingos vietos tarp kojų
nebemoku bučiuoti
tos vietos
kuriai derėtų skirti visas maldas
statyti šventoves ir šventyklas
kur grožis dabar taip
bjauriai dvokia
nes ta smarvė
žinokit
gali apsaugoti ir paslėpti
kartais
nuo įsigeidimo ir užgrobimo išgelbsti
mes net nukirpom jai plaukus
tuos juodus garbanotus
plikai iki odos nukirpom
ir dabar akys kaip išgąsdinti
triušiai žiūri pasaulin
akių kampučiuos dar grožis
moters mano žmonos
dailumas
kurio neįsigeidė ir neužgrobė
ačiū tau dieve
ir kartais aš nulendu
tamsion tarpuvartėn
nes ir aš nebeįsigeidžiu
aš irgi jau neįstengiu geisti
nebegaliu prisiglausti
prie jos odos
ir uosti uosti
jos drėgmės ir
ji nebepridengia mano šiurkštybės
tamsioj tarpuvartėj
verkiu kaip mažas berniukas
o man liepia neverkti
nes berniukai neverkia
ir vyrai neverkia
net jei nebesugeba geisti žmonos
kas užmušė geismą
kas pavertė jį skausmais ir
prakeikti būkit jūs
ir tie
kurie surado mane gatvėje
aš nespėjau
su ja atsisveikint
pabučiuoti nespėjau
nepriglaudžiau tvirtai
plikos jos galvos
neprišildžiau vandenio voniai
nelašinau trijų lašų
rozmarinų aliejaus
neprausiau tavęs
kuždėdamas
kad apsaugotum geismą
grąžintum jam galią ir
geismas nevirstų užgrobimu
ar ji tebemylėjo mane
ar mylėjo save
taip ir nespėjau paklausti
ar meilė yra amžina
o dabar ji tik slepias
kažkur savo tvaike
aptekusi šunvotėm
apėjusi blusom ir utėlėm
ir
aš einu su kitais
vingiuojam keliu
kaip kasa
dar topteli
kaip gerai kad suspėjau
ir išmokau tą
kasą pinti
Vertė Audrius Musteikis
