erdvė turi keturis kampus lietų rasą vėją ir sniegą
Pasakyti, kad šiek tiek pažinojai Rolandą Rastauską, – tai nieko nepasakyti, nes jį pažinojo visi. Buvo bene socialiausias rašytojas, turėjo daug draugų, ne vien bendraamžių. Ir mokinių, net epigonų, kurie bent jau tarėsi rašantys panašiai. Rolandas nežiūrėjo į juos skeptiškai – kartą, lyg per televiziją paklaustas, ką apie juos mano, atsakė išmintingai: visi turi iš ko nors mokytis.
Laikais, kai dar nebuvo interneto, RoRos skyrelis „Kitas pasaulis“ „Lietuvos ryte“ buvo tikrai gausiai skaitomas. Turbūt panašiai skaityta ir Vaidoto Daunio skiltis, visgi abiejų autorių stilistika smarkiai skyrėsi. Ironija, su kuria beveik nebuvome susidūrę rašytiniu pavidalu, „Kitame pasaulyje“ pasirodė esanti meninės tikrovės sukūrimo priemonė. Universitete rašiau kursinį darbą apie eseistiką, išdrįsau parašyti Rastauskui, kuris po 2000-ųjų prie savo tekstų nurodydavo ir el. paštą. Atsakė, laiškai buvo juokingi ir ekscentriški. Buvo atvažiavęs į Vilnių, susitikome – labai juo žavėjausi, skaičiau visas knygas, taip pat ir pjesę „Bermudų trikampis“, kuri tuo metu buvo spausdinta tik „Veidų“ almanache. Poetiškas frazes, parašytas asindetonu, iš tos pjesės ligi šiol atsimenu: keista, ji tarsi niekad ir nepastatyta. Buvo grynas estetas, mylėti jį galėjai vien už stilingą Woody Alleno įvaizdį – kepures, akinius, flomasteriu pieštas širdeles ant odinio portfelio. Santykius, net ir dalykinius, smagiai režisavo.
Tikras įvykis buvo ir poezijos performansai, pradėti rengti su Arkadijumi Gotesmanu. Vėliau idėją pasigavo kiti, ėmė mėgdžioti, bet jų pasirodymai palikdavo klastotės įspūdį. Rolandas buvo reiklus sau ir kitiems, kelis kartus redaguodavo net feisbuko komentarus. Skaudžiai išgyveno, kad knyga „Venecija tiesiogiai“ nesulaukė įvertinimo. Išoriškai atrodė esąs šmaikštus ir nerūpestingas enfant terrible, bet iš tikrųjų rimtai žiūrėjo į rašytojo profesiją. Teatrui, kinui, muzikai ir dailei taikė aukštus kriterijus: išskirtiniai nuopelnai teatrui, tarptautinės stažuotės, darbas meno festivaliuose ir su lietuvių režisieriais. Teatre debiutavo labai jaunas, būdamas moksleiviu – šiandien skaitant pjeses apima jausmas, kad užrašyta ir tai, kas dar bent simboliškai įvyks Rastausko biografijoje.
Gražu, kad bičiuliai ir draugai surengė tokį šiltą atsisveikinimą: gal anksčiau ir nepastebėjome, bet Rolando eilėraščių eilutėse įstingdytas nuolatinis galvojimas apie mirtį.
