Daiktinis įrodymas
Šią vasarą išsimaudžiau dviejose jūrose – Šiaurės ir Baltijos. Neparašiau nė vieno labiau vykusio eilėraščio. Bet jaučiau, kad gyvenimas kažkur mane veda, kad esu dar tik kelio pradžioje; kelio, kuris prasideda ir baigiasi tame pačiame mieste, kuris yra miestas-kokonas: jame augame, bręstame, lukštenamės, plaukiojame jo upėse, vėliau ten akmenėjame. Čia grindinio akmuo atsimena kiekvienos pėdos svorį. Vilnius laiko mane įtraukęs į savo laiką ir istoriją, tvirtai už jo laikausi.
●
Birželis. Prieš ketvirtį amžiaus birželio vakarais klausausi „Death in June“ ir slapta rūkau daugiabučio balkone. Gyvenimas aplink mane pilnas gyvybės ir nykimo, atradimų ir netekčių, absurdo, meilės, gražios muzikos. Jaučiuosi spraudžiama į sistemą, kurios nepakenčiu, jaučiuosi vieniša ir negebanti suvokti pasaulio. Laukiu vasaros atostogų, tos neįtikėtinos laisvės, kai pagaliau įmanoma laisvai kvėpuoti. Stebiu žvaigždes birželio naktyje ir nujaučiu kažkur slypintį buvimo šiame gyvenime grožį ir nerimą.
Vieną birželio rytą draugė pasiūlo važiuoti į Užupį, susitikti su naujais draugais iš mIRC’o – jie skaito knygas. Mano namuose yra tik minutėmis skaičiuojamas internetas, kurio užtenka elektroniniam paštui pasitikrinti, galimybių pažindintis internete neturiu, tad mielai sutinku, juolab kad galimybė sutikti knygas skaitančius ir septyniasdešimtinių muzikos klausančius bendraamžius man, paauglei iš Šeškinės betono, atrodo vargiai įtikimas dalykas, tarsi atrastum kažkokią baisiai retą, nykstančią gyvybės rūšį, kurios atstovus visada svajojai pamatyti.
Paskirta susitikimo vieta – apleistas kiemas Užupyje. Perėjusios visokio plauko subkultūrų nusėsta Vilnelės pakrante, pasukame pro plytinę arką į kiemus. Jolita žvilgteli į atsispausdintą kelio aprašymą. Į kiemą užeiti traukia tvoroje žiojinti tamsi skylė. Pralindusios patenkame lyg į kažkokį filmą, o iš tiesų – į dabar jau kelerius metus mano rašomą rankraštį, kurio niekaip negaliu užbaigti. Apytamsio kiemo, supamo apleistų pastatų, viduryje mėtosi milžiniško vamzdžio gabalas ir kelios plytos, o pakampėse auga krūmokšniai. Erdvę neįtikėtinai aiškia linija perpus dalija įstrižai krentantys saulės spinduliai, jų šviesoje sklando šimtmečių dulkės. Pro kiaurus langus iš antro aukšto sklinda fleitos garsai, lyg sapnas apie praeities įvykius, vis dar virškinamus leisgyvio, trupančio pastato viduriuose. Vedamos muzikos garsų, įeiname pro duris ir pakylame ore kybančiais laiptais be turėklų. Patalpą, kuri atsiveria prieš mus, šviesos peilis taip pat perpjovęs įstrižai, savo spinduliais liečia fleita grojančio jaunuolio plaukus ir veidą. Jo pirštai instrumento paviršiumi bėginėja it dailios skruzdės, o šešėlis ant sienos atrodo lyg paslaptingas jūros gyvis. Nutilus muzikai, fleitininkas prisėda ant betoninės pertvaros. Atsistojęs ilgaplaukis gėlėtais marškiniais pradeda skaityti savo sukurtas eiles. Tai pirmas kartas, kai sutinku savo gentainius, pasiklydusius laike ir erdvėje, o po kurio laiko, taip pat netikėtai, mūsų keliai išsiskiria.
●
Birželis. Sėdžiu britiškoje paplūdimio trobelėje ir žvelgiu į apniukusią Norfolko pakrantę. Šiaurės jūra panaši į Baltijos, tik atrodo dar atšiauresnė. Smulkių akmenėlių paplūdimiai egzistuoja cikliškame potvynių ir atoslūgių laike. Vietos gyventojai prie to prisitaikę, jauste jaučia, kuriuo metu galima eiti į pliažą – jei tik nelyja. O jei ir lyja, jie to nesureikšmina. Geriausiu atveju išsitraukia iš kuprinės lietpaltį, o dažniau tiesiog toliau užsiima savo reikalais gryname ore, merkiami drungno birželio lietaus. Britai šypsosi, lietuje vedžioja šunis, vaikštinėja purvynais virtusiais miško takais. Rodos, mums, nuolat bambantiems dėl oro, vertėtų šiek tiek atsipalaiduoti.
Akmenuoti paplūdimiai mane ypač masina, nes čia galima rasti gerų dalykų. Nesu tikra, kodėl mane taip traukia fosilijos, kodėl beieškant ištinka toks intensyvus, bet ramus, ilgą jų formavimąsi atitinkantis azarto jausmas. Fosilijų ieškojimo magijos išmokau vaikystėje, rinkdama akmenėlius Neries saloje. Jau tada supratau, kad šie iš pirmo žvilgsnio neypatingi akmenukai yra daiktinis įrodymas, jog nepatvarios formos gali išlikti milijonus metų. Šiemet, sveikindami su pasirodžiusia pirmąja knyga, bičiuliai ėmė vežti įvairiausius fosilijų pavyzdžius iš skirtingų kraštų. Ant mano darbo stalo ir lentynų atsirado fosilijų iš Gotlando salos, Portugalijos, Estijos ir Latvijos, o Lietuvoje randamų surinkau visą kolekciją – nuo amonitų iki koralų. Keista pagalvoti, kad ir Lietuvoje kadaise klestėjo koralai. Šiuo metu jie sparčiai nyksta visame pasaulyje ir kas žino, gal tolimoje ateityje į mus kažkuo dar panašūs palikuonys apie koralus žinos tik iš randamų fosilijų. O gal Žemės planetoje nebeliks nieko, tik suakmenėję augalai ir gyvūnai, kadaise troškę gyventi, bet virtę nebyliomis formomis.
Eidama paplūdimiu iš Šeringamo į Kromerį, randu du belemnitus – mezozojaus eros galvakojus moliuskus, o tiksliau – suakmenėjusias jų kriaukles. Lietuvoje jie vadinami laumės ar velnio pirštais, laumės speniais, perkūnkulkėmis. Anglijoje rastieji man gražesni nei lietuviški, angliški – rusvai rausvo atspalvio, kiek perregimi, o lietuviški – pilkšvai rusvo akmens. Eidama atgal tarp didesnių akmenų pamatau kai ką keisto. Tarsi koks juodas akmuo su oranžiniais taškeliais, jie išsidėstę labai simetriškai. Vartau akmenį rankose ir suvokiu, kad tai – suakmenėjusi jūrų žvaigždė. Tokio dalyko net nesvajočiau rasti Lietuvoje. Blyškioji Šiaurės jūra šį birželį man be galo dosni.
●
Birželis. Šiuo metu man nieko daugiau nereikia – tik būti. Visą laiką – ir kai jo turiu, o dažniausiai – kai ne. Pietų pertrauka. Vaikštinėju Bernardinų sode ir stebiu įvairius augalus, kurie rėkia ryškiomis spalvomis ir aiškiomis formomis. Einu labai lėtai, praeiviams turbūt atrodo, lyg pėdintų senas žmogus, o gal moteris, apsvaigusi nuo kokių nors medžiagų. Ir man atrodo, kad esu apsvaigusi, jau gerą dalį gyvenimo – nuo visomis savo juslėmis gaunamos informacijos. Šiuo metu mano žvilgsnis slenka hortenzijų ir rožių žiedais, tako žvyro grumsteliais, praeivių drabužiais ir veidais – jie nepaprastai detalūs ir ryškus, tarsi Vilnius būtų tapęs tropinėmis džiunglėmis, po kurias neršia ryškiaspalviai ir svaiginančiai nuodingi gyvūnai. Prisėdu ant suolelio. Į suknelės skreitą atsklendžia fosforiškai žalias lapelis. Ilgai apžiūrinėju jį išvagojusį gyslelių labirintą ir prisimenu Borgeso sodą išsišakojančiais takais. Esu tikra, kad Bernardinų sodas – vienas iš tokių, kad čia šakojasi kiekviena akimirka. Prieš akis sušmėžuoja dar kažin kokia žalioji dėmė. Tai mažytis vikšrelis, besileidžiantis nuo medžio šakos ant ilgos, skaidrios gijos, siūbuoja vėjyje. Apsidairiusi pamatau dar keletą besisupančių vikšrų. Jų daugybė! Kodėl anksčiau jų nemačiau? Jie supasi, supami dulkių ir saulės spindulių.
Jau laikas susitikti su mindfulness grupele. Pajudu pro Dailės akademiją link „Galeros“. Iki „Devinkės“ eiti nereikia, ten su sesėmis šį birželį išragavome neįtikėtiną skaičių keisčiausių likerinių gėrimų. Paskui aptarėme giminės istoriją, net kažkaip atpirkinėjome karmines skolas. Po skolų atpirkimo mėnesį negalėjau net pažiūrėti į jokį etanolio savyje turintį skystį. Manau, kad „Devinkės“ šamaniška praktika suveikė gerai, nes vėliau susapnuotas senelis Halės turguje nusipirko mūsų protėvio iš XVII a. piršto fosiliją.
Prie „Galeros“ prisėdu ant laiptų, besileidžiančių į Vilnelę. Stebiu vilnis, sueinančias į sūkurį netoli kranto. Upės kvapas vis dar susuka galvą, nors rankoje neturiu alaus, kaip praeitame gyvenime, kai atkimšus dangtelį buvo galima išlošti dar vieną butelį. Nuaidi aplinkinių bažnyčių varpai. Pakylu. Iš krautuvėlės po laiptais sklinda keista muzika. Žengiu pro arką ir pasuku kairėn – tik šįsyk nereikia lįsti pro skylę tvoroje. Dailūs varteliai atrakinami suvedus kodą. Kiemas šiuolaikiškai trinkelizuotas, palei namų sienas – gėlių žydėjimo pilnos klombos. Prabangūs gelsvų plytų namai atrodo kartu ir jaukūs, ir sterilūs. Eidama link durų, atsisuku ir pažvelgiu į tolyje lėtai tebetirpstančią vieną iš Vilniaus viršukalnių – Ramintojos bokštą. Šviesos peilis kiemą įstrižai tebedalija į dvi puses – šią ir aną.
