Chameleoniškos metamorfozės
Gabriel García Márquez. Susitiksime rugpjūtį. Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas. V.: Alma littera, 2024. 96 p.
Post mortem išleista paskutinė Gabrielio Garcíos Márquezo knyga „Susitiksime rugpjūtį“ man pasirodė tipiškas vasariškas meilės romanas ar veikiau šešių dalių apsakymas, jei vertintume knygos apimtį ir sudėtingumą. Bet viršelyje pateikiamas įvardijimas „prarastas romanas“, žinoma, skamba geriau rinkodaros atžvilgiu. Paprastai, kuo rėksmingesnė viršelio reklama, tuo įtariau reikėtų žvelgti į knygos turinį. Ironiška ir tai, kad pagal paties rašytojo paskutinę valią rankraštis turėjo būti sunaikintas, bet jo paveldėtojai turėjo kitų sumanymų. Sakysite, na ir kas, daugelis puikių kūrinių nebūtų išvydę dienos šviesos, jei ne išmanūs leidėjai. Pavyzdžiui, Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ buvo atrasta kaip neužbaigtų ir taisytinų užrašų šūsnis ir išleista tik praėjus keturiasdešimt septyneriems metams po autoriaus mirties. Tiesa, ir vis dėlto kai kurių knygų gal nereikėtų leisti, net jei jos ir didžiojo patriarcho palikimas.
Márquezas yra išties neprilygstamas savo gimtosios Kolumbijos vietovių aprašymais, susijusiais su kultūra ir istorija, vietos dvasios – genius loci pagavimu. Meistriškai, iš gyvosios atminties kurdamas savo personažų portretus ir leisdamas vaizduotei įsibėgėti, virsti kūliais ir peržengti realybės ribas, rašytojas tampa išskirtiniu pasakotoju. Viso šito nėra knygoje „Susitiksime rugpjūtį“. Apsnūdusi Karibų jūros sala neatgyja prisodrinta detalių ir antraeilių veikėjų linijų. Pasigedau tų pilnakraujų, lakios vaizduotės kupinų sakinių, kai tu akimirksniu esi transportuojamas į autoriaus kuriamą pasaulį ir atsitrauki nuo knygos ne anksčiau, nei ji baigiasi. „Gruodžio pirmąjį sekmadienį pelenų spalvos šuo su žvaigžde kaktoje įpuolė į turgaus gatvelių raizgyną, išvartė kepsnių stalus, išblaškė indėnų išdėliotas prekes, ištaškė loterijos kioskelius ir tuo pačiu žygiu sukandžiojo keturis žmones, pasitaikiusius jam ant kelio. Trys jų buvo vergai negrai. Ketvirtoji – Sierva Marija de Todos los Ancheles, markizo Kasalduero vienturtė dukrelė, su tarnaite mulate atėjusi nusipirkti barškučių pynelės savo dvyliktajam gimtadieniui“, – taip prasideda „Apie meilę ir kitus demonus“.
Knygoje „Susitiksime rugpjūtį“ išlaikomas pamėgtas valiūkiškas tonas ir nagrinėjama meilės tema, bet besitikintiems magiškojo realizmo tėvu vadinamo Márquezo stiliaus gali tekti nusivilti. Lakoniškas siužetas sukasi apie pagrindinę veikėją, laimingai (?) ištekėjusią vidutinio amžiaus moterį. Leitmotyvu tampa jos kasmetinės kelionės į gretimą salą aplankyti motinos kapo. Jos pateikiamos kaip koks piligriminis ritualas – alinanti kelionė, susijusi su tarnyste mirusiajai ir atgaila, skirta atlikti jai vienai. Saloje Ana Magdalena tampa vieniša ir laisva. Ar kartą per metus įvyksta jos metamorfozė? O gal revoliuciniu laikytinas požiūris, kad ir vyresni žmonės patiria aistringą romantinį gyvenimą? Šią temą Márquezas kur kas giliau ir sėkmingiau tyrinėjo romane „Meilė choleros metu“.
Kuriant moters personažą bandoma megzti tam tikrą dialektiką: drovi, bet gundytoja, padori, bet išdykusi, taktiška, bet begėdė ir, be abejo, nuolat pasiruošusi seksui – tai yra ne kas kita, kaip šimtus kartų girdėtas pagal vyrų pageidavimus k uriamas idealizuotos moters portretas, ne kartą kritikuotas feministinės literatūros kritikos. Tarkim, Flaubert’o romane „Ponia Bovari“, kiek pamenu, Emos personažo patrauklumo esmė yra paradoksas. Flaubert’as taip meistriškai aprašo jos trūkumus, vidinius prieštaravimus (jaučia vienaip, o elgiasi priešingai), „moteriškus“ zirzalus, kad net tiems skaitytojams, kurie su ja nesitapatina, ji tampa patraukli. Aptariamoje knygoje, nors ir esama kažko panašaus, pvz., pirmą kartą būdama neištikima Ana Magdalena jaučia saldų siaubą, personažas neatgyja, lieka lėkštas, neištobulintas. Dėl lengvo sentimentalumo kliūva tokios frazės kaip: „Niekados daugiau ji nebebus tokia, kokia buvo“ (p. 23), „pakerėjo jį savo didelėmis rusvomis akimis“ (p. 17).
Kas išties knygoje įdomu – tai herojės santykis su mirusia motina per salos lankymo ritualą: pagal paskutinę velionės valią atlikdama pareigą, moteris sužino kiek daugiau apie savo motiną ir simboliškai tampa ja. Paliečiama ir skirtingų kartų tema – sudėtingas santykis su dukra, taip pat ir neišspręstas, pilnas paslapčių saitas su mirusia motina. Įdomiai, nors gal šiek tiek makabriškai pasakojimo struktūra sujungiama paskutiniu Anos Magdalenos veiksmu, užbaigiančiu jos keliones į salą.
José Eduardo Agualusa. Praeičių pardavėjas. Iš portugalų k. vertė Paulius Stasiūnas. V.: Rara, 2024. 131 p.
Tai antroji lietuvių kalba išleista Angolos rašytojo José Eduardo Agualusos knyga. Pirmojoje – „Bendroji užmaršties teorija“ (2020) – taip pat nagrinėjama atmintis, pokarinė Angolos visuomenė, pokolonijinė šalies patirtis. Gebėjimas kalbėti sunkiomis politinėmis temomis poetiškai, jautriai ir per konkrečius žmones, dažniausiai keistuolius, daro šio autoriaus romanus patrauklius ir įtaigius.
Vos atsivertęs „Praeičių pardavėją“, skaitytojas suintriguojamas menkai pažįstamos šalies egzotika ir netikėtu pasakojimo rakursu – iš gekono perspektyvos. Angliško knygos vertimo pavadinimas – The Book of Chameleons (2007) – taip pat puikiai tinka nusakyti, apie ką yra šis pasakojimas. Ar gali būti žemesnis, kuklesnis, puikesnis stebėtojo registras nei prie sienos prisispaudęs roplys, pro kurio akis niekas nepraslysta? Žinoma, nurodoma ir į chameleonišką knygos veikėjų prigimtį – susikurk kitą praeitį ir tapsi kitu žmogumi.
Feliksas Ventura, naudotų knygų prekeivio sūnus, kruopščiai fiksuoja ir klasifikuoja įvykius, datas, detales, viską, kas vėliau jam bus reikalinga „praeitims kurti“. Jo paslaugos paklausios, klientai – pilietinio karo išdraskytos visuomenės besiformuojančios buržuazijos atstovai. Daugumai jo klientų pakanka naujų asmens dokumentų, kelių nespalvotų praeities didybe dvelkiančių šeimos nuotraukų, kitaip sakant, statusą garantuojančios solidžios praeities. Tačiau intriga užsimezga iš arčiau stebint vieną neįprastą Venturos klientą.
Politinė istorija romane nedetalizuojama, minimas kontekstas tiktų bet kuriai pokolonijinei Afrikos valstybei, iš užuominų žiaurumas tik numanomas, bet jis lyg ne svarbiausia knygos tema. Sekdami rašytojo vaizduotę balansuojame ant realistinio pasakojimo ir sapnų, praėjusių gyvenimų ir perdirbtos praeities pasaulio. Stilius poetiškas, estetiškas. Rašytojas sugeba išgauti labai juslišką atmosferą iš pažiūros nedarydamas nieko ypatinga, pvz., tiesiog aprašydamas kambarį ar sodą – nuotaiką iškart kuria papajų sultimis varvanti lygi Luandos kaitra.
Knygoje yra du fotografai – abu bastosi po pasaulį: vienas – karo fotografas Buchmanas – fiksuoja smurtą, karo vaizdinius, kita – Andžela Lusija – domisi tik šviesa, fotografuoja debesis, visa kita atsainiai ignoruodama, vis dėlto jie susiję. Andžela Lusija yra šviesos figūra. Ji – tarsi vilties personifikacija, simbolizuoja atsigavimą po karo. Moteris griežtai atsiriboja nuo visko, kas primena skausmą („aš kolekcionuoju šviesą“, p. 40). Nieko nuostabaus, ji ir yra gryna šviesa pasakojime, nes viskam, kas bjauru ir tragiška, reikia antipodo.
Psichologijoje išstūmimas – tai vienas iš gynybinių mechanizmų, padedančių susidoroti su sunkia trauma, netekties skausmu, nemaloniais išgyvenimais. Lygiai taip laisvai, kaip romane elgiamasi su realybės ribomis (čia ir sąsaja su Borgesu), autorius yra linkęs traktuoti ir žmogaus atmintį – jam ji plastiška, besikeičianti. Ne veltui dar pirmame knygos skyriuje skamba daina apie praeities upę ir atmintį: „Niekas nepraeina, niekas nesibaigia… / Praeitis yra upė mieganti, / atrodo mirus, vos alsuoja, / pažadink ją – ir klykdama pakirs.“ Galima kurti vieną praeitį, kad nuslopintum kitą, – taip daro karo fotografas Buchmanas. Jam reikia nusikelti į senesnį laiką, kur skausmas nepasiekia, susikurti kitą praeitį slopinant traumą, ir ilgainiui jos norisi vis daugiau, tos tave iš naujo išrandančios praeities, todėl jo pasinėrimas į žaidimą tampa šiek tiek maniakiškas.
Lengva nelengva knyga.
