Budėjimas

Ingos Juodytės nuotr.

Kūrybos metafizika – kuomet ranka paklūsta aukštesnei jėgai – geidautina kiekvieno menininko. Galbūt visas kitas laikas – tos akimirkos laukimas, nuolatinis budėjimas. Eskizams virstant – arba ne – savarankiškais kūriniais. Kažin ar dailininkai, kaip ir rašytojai, kartais nebeatsekantys savo paskubom užrašytų minčių prasmės, visada prisimena, ką norėjo įvaizdinti vienu ar kitu štrichu?

„Kai studijoje buvo remontas, bet ir vėliau“, „Kai grįžau iš Romos ir norėjau įsivažiuoti“ – tik užuominos į menotyrininkės, tapytojos Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „budėjimo“ periodus. Galerijai „Kairė–dešinė“ tęsiant tapytojų piešinių parodų ciklą, čia pirmą kartą eksponuojami ir Maslauskaitės piešiniai. Parodos simbolišku pavadinimu „Iš budėjimų“ kuratorė menotyrininkė Monika Krikštopaitytė išskirstė juos į sales, subtiliai, fragmentiškais pasakojimais įžodinusi kiekvieną piešinių ciklą. Mąstau, kad toks menininko ir jo parodą kuruojančio menotyrininko santykis – labai intymus. Kokius kūrinius atrinkti, kai juose – tik pati pradžia, užuomazga, vėliau tapusi užbaigtu kūriniu, bet dažniau taip ir likusi eskizu.

Pirmojoje salėje – riebiais, mėsiškais tušo potėpiais išvedžioti biblinių šventųjų veidai. Iš perspektyvos atgyjantys jų žvilgsniai, ilgėliau žiūrint, įtraukia į keliamatę, skulptūrišką piešinio erdvę. Magnetizuojantys, priešais žiūrintįjį besimainantys, atskleidžiantys vis kitą emociją – rūstį, apatiją, melancholiją, sutrikimą – budint Sigitos atpažintą ir išgyventą.

Ingos Juodytės nuotr.

Šalia „Lietaus žmogus“, nulietas, lyg būtų nulytas, beveik dviejų metrų aukščio drobėje. Semantinį žodžių žaismą parinkau neatsitiktinai – jo pagaikštiška figūra, regis, tuoj išnyks už liūties pliūpsnių uždangos.

Kitoje salėje eksponuojamuose nedidelių formatų piešiniuose – skablauskaitiški juodi šunys, kopos, jūron brendančių žmonių figūros. Gamta, augalijos medžiagiškumas. Į nieką nemesti akmenys. Piešinių serijos – kinematografiškos, virpančios, tarsi projektoriuje sukant seną kino juostą. Šį įspūdį sustiprina čapliniškas eskizuotų figūrų žaismas. Dažniausiai vaizduojami Sigitai Maslauskaitei artimi žmonės – mama, vyras; šalia – tuo metu atrodę kažkuo svarbūs įrašai: „Tik nieko nesakyk“, „Niekas nežino, kas bus“, „Bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.“

Ingos Juodytės nuotr.

„Tik dalis piešinių pagal sukūrimo laiką aiškiau sukimba su gerai žinomais tapybos darbais, pleneru ar kelione, o kiti – ištrūkę iš tvarkingos atminties struktūros, spiečiasi ir sklaidosi, nerasdami tikslios vietos. Tačiau visi jie liudija įžvalgos, prasmės laukimą, pamatytą vaizdą mėginančius „sugauti“ judesius. Galbūt šiuo atveju piešimą galime tapatinti su budėjimu, kai sergimas tikėjimas, menas ir gyvenimas“, – parodą pristatančioje brošiūroje rašo kuratorė Monika Krikštopaitytė.

Japonai sukūrė popierių, ant kurio vandeniu išvedžioti hieroglifai ir piešiniai išnyksta po keleto minučių, todėl ant to paties lapo vėl galima dėti naujus sluoksnius. Tokie savaime išnykstantys palimpsestai galėtų simbolizuoti ir niekuo nevirtusias kūrinių užuomazgas – piešinių eskizus, užrašų fragmentus. Juk išnykimas nepaneigia, kad kažkurie jų buvo tobuli.

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės piešinių paroda „Iš budėjimų“ Grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veikia iki rugsėjo 28 d.

Iliustracija: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Iš serijos „Galvos“. 1995–1997