Žmogus

 

Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – latvių rašytojas, filosofas. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje studijavo teologiją (tačiau atsisakė kunigystės), Belgijoje – žurnalistiką, JAV – bibliotekininkystę ir filosofiją. 1954–1998 m. gyveno JAV. Tenai praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ėmė publikuoti eilėraščius, vėliau pasirodė filosofijos darbų. Nuo 1998 m. iki mirties gyveno Rygoje. Išleido vienuolika poezijos rinkinių, dešimt religinio ir filosofinio turinio knygų. Rašė latviškai ir angliškai. Šios esė verstos iš rinkinio „Šio gyvenimo uogienei kažko trūksta“ (Šai dzīves ievārījumā kaut kā trūkst, 2023).

 

Kaukės

 

Visi nešiojame kaukes. Visas gyvenimas – nesibaigiantis kaukių balius. Ką už jų slepiame? Savo esybę? C. G. Jungas jau yra paaiškinęs, kad žmogaus tikrasis „aš“ slypi pasąmonės gelmėse, tik retas žmogus geba su juo kontaktuoti. Dauguma šio pasaulio žmonių to nesuvokia.

Aš asmeniškai sunkiai suprantu mintį apie dangų ir pragarą po mirties. Budizmas turi reinkarnacijos doktriną: žmogus nepertraukiamai įsikūnija naujais pavidalais – kol pasiekia nušvitimą arba nirvaną. O kur yra toji nirvana? Ji – visai ne pomirtinis pasaulis, o būsena, kurią ne visiems pasiseka pasiekti. Gal todėl sakyčiau, kad budizmo nirvana primena C. G. Jungo požiūrį. Tikroji žmogaus esybės būsena galėtų būti kiek panaši į nirvaną žemėje. Tik retai kuriam iš mūsų pasiekiama tokia „laimė“, tad paprastam žmogui lemta gyvenimą gyventi, braidyti po šio pasaulio purvus, šiek tiek pasidžiaugti, mylėti, neapkęsti, pakilti į aukštybes ir vėl kristi į kasdienybės jukinį.

Čia pravartu pridurti: idealūs arba teoriniai komunizmo pažadai gyventi „rojuje“ žemėje yra suprantamas ilgesys. Deja, kažkas nepavyko, ir žadėtasis rojus patapo pragaru. Kita vertus, gal taip ir turėjo nutikti. Komunistai kolektyviškai nesąmoningai nujautė, kad nebūna dangaus be pragaro. Jie klaidingai įsivaizdavo, kad rojus turi būti amžinas. Šiuo atžvilgiu jų idealai priminė krikščionių rojų.

Žmogus privalo gyventi pakelta galva – savo svajonių ir neišsipildžiusio ilgesio pasaulyje. Ir išgyventi su „galbūt“. Vienąkart gal baigsis šis kaukių balius ir mūsų tikrasis „aš“ išnirs iš pasąmonės bedugnės. Gal įvyks kas nors panašaus: žemėje įsikurs dangaus viešpatija, gims naujas Adomas ir Ieva, o jų palikuonys niekad nekris į nuodėmę.

 

Šiuolaikinė era

 

Nuo trečiojo tūkstantmečio pradžios daugelis Vakarų pasaulio žmonių klausia, kiek ilgai dar gali egzistuoti mūsų civilizacija. Mūsų dienų apokalipsės lūkesčiai susiję su veržliu mokslo ir technologijų proveržiu: išrastos technologijos ilgainiui gali susprogdinti Žemės rutulį.

Kad geriau suprastume, apie ką kalbama, pirmiausia paklauskime: kada prasidėjo šiuolaikinė era? Tiksliai pasakyti sunku, tačiau galima beveik drąsiai priminti, kad ji prasidėjo XVII amžiaus pradžioje, kai gimęs šiuolaikinis mokslas pagimdė technologijas. Šiedu veiksniai šiandien tapo pagrindine varomąja šiuolaikinės civilizacijos jėga. Prasidėjo kai kas nauja – tai, kam lemta radikaliai pakeisti žmonijos istoriją.

Šiuolaikinis mokslas yra žmogaus proto produktas, nes tik protas geba išrasti konceptus ir konceptualiąsias sistemas, kurių neaptiksi gamtoje, bet kurios leidžia organizuoti mūsų prigimties patirtį. Išeitų, jog mokslo vystymasis veda žmogų link laisvės – gebėjimo kurti kažką nauja ir nebūta.

Būtent šiame taške iškyla savitas paradoksas, galima sakyti – prieštara. Mokslai negalėtų vystytis be mechanikos. Tačiau kartu su mechanikos mokslu atsirado mechanizmo ideologija, kuri implikuotai skelbia, kad žmogus esti tarsi mašina. Žmoguje viskas vyksta kaip gamtoje: molekulės aklai juda pagal mechaninį dėsningumą. Žmogaus protas yra automatinė ir bejėgė marionetė, nesąmoningai paklūstanti gamtą valdančioms jėgoms. Taigi, laisvė yra iliuzija (XIX amžiuje ši ištara sukėlė gilų pesimizmą).

Mokslo atėjimą į šiuolaikinį pasaulį lydi šešėlis – scientizmas (žinojimas). Kadangi šešėlis negali būti kažkokio daikto substancija, tai ir scientizmas – joks mokslas. Tai pseudomokslas, arba klaidingai suprastas mokslas. Scientizmo pažiūros ir išvados esti apibendrintos ir radikalios, beveik „filosofiškos“; jį teisingiausia vadinti ideologija, kuri kartu su kitomis ideologijomis tapo permanentine šiuolaikinės kultūros dalimi.

XVII šimtmetis, pagimdęs šiuolaikinę erą, buvo pilnas prieštaravimų, su kuriais jis sugyveno taikiai. Žmonių protai buvo tvirtai įsišakniję teologijoje. Pavyzdžiui, Keplerį ir Galilėjų žavėjo visatos dvasingumas. Newtonui peno suteikė Danieliaus pranašystės; jis daugiau laiko praleisdavo medituodamas, negu mąstydamas apie matematines fizikos problemas. Newtonas privačiame gyvenime buvo nepaprastai tikintis žmogus.

Tačiau tuo metu šie vyrai štai ką padarė – leido iš Vakarų civilizacijos išrauti religines šaknis. Jie savo mokslą pavadino „Naujuoju mokslu“, giliai nesuvokdami, ką reiškia šiedu žodžiai. Žvilgtelėjus galėtų susidaryti įspūdis, jog „Naujojo mokslo“ naujumas buvo tai, kad jis buvo eksperimentinis. Tačiau šis sumanytas darbas buvo kur kas sudėtingesnis. Mokslininkai įsivaizdavo (konstravo) gamtą kaip mašiną, pagal tai mechanika tapo esmine fizikos dalimi, o fizika – visų mokslų baze. Gamtą pradėta laikyti viena vienintele milžiniška problema – mašinų mašina.

Kodėl tada būtent mechanikai buvo paskirtas ypatingas vaidmuo pažinti gamtos procesus? Mechanika yra mokslas, nagrinėjantis statišką arba judančią medžiagą. Bet ji nėra materija, kurią mes suvokiame jusliai, o schematizuota ir abstrakti (atskirta nuo jutiminės tikrovės), trumpai tariant, matematinė materija. Todėl būtina sakyti, kad XVII amžiaus „Naujasis mokslas“ buvo ir eksperimentinis, ir matematinis.

Šiame taške susiduriame su rimta filosofine problema. Naujajame moksle esminį vaidmenį vaidino protas; jo moksliniai rezultatai implikavo mechaninį pasaulio suvokimą. Šis paradoksas užvaldė visą šiuolaikinės eros mąstyseną.

„Naujojo mokslo“ kūrėjai nesuvokė, kad galėtų būti kokia nors ypatinga prieštara tarp jų tradicinių religinių tikėjimų ir požiūrio į mechaninį pasaulį. Jie buvo įsitikinę, kad tokia tvarka yra paprasčiausias būdas Dievui valdyti savo visatą – visatą kaip laikrodžio mechanizmą, kaip mašiną. Netikrumo jausmas atsirado vėliau – tarp filosofų.

Iškilus anglų filosofas A. N. Whiteheadas mechaninį pasaulio suvokimą pavadino „moksliniu materializmu“: pagrindiniai gamtos faktai yra materijos dalelės erdvėje, o visi patirties fenomenai – tai tik materijos judėjimas įvairiomis formomis ir kontūrais. Negana to: šioms materijos dalelėms būdingos tiktai tokios savybės, kurios siejasi su mechanika, – masė, erdvė, tankis ir judėjimas erdvėje. Pagal tai būtų galima padaryti išvadą, kad, pavyzdžiui, rožės raudonumas arba purpuriškai raudona saulėtekio spalva atsiranda ne tenai, kur mes ją matome, o tiktai mūsų prote.

Nepaisant šių ir panašių paradoksų, mokslinis materializmas ilgainiui tapo Vakaruose viešpataujančio mentaliteto de facto. Tai buvo ne iki galo suformuluota filosofija, o neartikuliuotas požiūris, paprotys. Šia forma jis viešpatauja ir šiandien.

XVII amžiuje gimė dar vienas samprotavimas. Žmonėms, kurie tebetikėjo Dievu kaip pasaulio kūrėju ir pan., teko konfrontuoti su moksliniu atradimu, kad visata yra neaprėpiama begalybė – daug platesnė, negu ją įsivaizdavo graikų ir viduramžių civilizacijos žmogus.

Koperniko teorija galutinai išstūmė žmoniją iš privilegijuotos vietos kosmoso centre. Praradęs šią centrinę vietą, žmogus pradėjo suvokti, kad jo gyvenimas šioje begalinėje platybėje yra tik atsitiktinis sutapimas – iracionalus triukas. Kodėl mes esame būtent šioje Žemės planetoje, o ne kur nors kitur? Neatsitiktinai tokie mąstytojai kaip M. Heideggeris kalba apie žmogaus „įmetimą“ pasaulin ir pan.

Šiuolaikinio žmogaus prote dominuojančiu faktu tapo susvetimėjimo jausmas. Šiuo žodžiu įprastai įvardijama socialinė alienacija – atsiskyrimas nuo visuomenės ir artimųjų. Tačiau iš tikrųjų kalba sukasi apie gerokai „kolosalesnį“ dalyką – kosminę alienaciją, kuri dabar yra žmogaus sąmonės gyvenimo dalis. Mes esame svetimšaliai visatoje – be metafizinių atramos taškų, „prakeikti būti“, vegetuoti be aukščiausiojo išteisinimo ir prasmės.

 

Žmogus

 

Kelios mintys apie šiuolaikinio gyvenimo prasmę

 

Kas rytą atsikėlus man atrodo: esu svetimesnis nei vakar vakare. Naktis pertraukia ryšį su gyvenimu. Dabar reikia atnaujinti šį ryšį. Prisiminti, kad ir dabar esu žmogus, kuris buvo vakar, užvakar. Tam nereikia ypatingų pastangų, jeigu tik gera atmintis. Ir šitaip per dieną vis daugiau manyje susikaupia praeities dienų žmogiškumo, tampu pats sau artimas, paprastas, pažįstamas. Aš surandu vėžes. Ir riedu, riedu, riedu… be klausimų, be baimių, tarsi per snaudulį. Bet šis snaudulys nėra nakties miegas. Tai tik nemąstymo snaudulys. Neturiu laiko šifruoti riedėjimo prasmę, „gyvenimas šaukia“, o jo šauksmas yra gana saldus bejėgiškumas, norintis įtikinti mane, jog svarbiausia riedėti, gyventi, būti. Primum vivere…

Tačiau žmonijos istorija pabunda ir iš šio snaudulio! Rytas, ant kurio slenksčio stoviu, daug keistesnis už buvusį. Tarsi yra ir tarsi nėra ryto. Kai bandau prisiminti vakarykštę dieną, praėjusioji naktis – pusmiegis gyvenimas – atrodo begalinė; koks pabudau, toks dar niekada nesu buvęs. O šis rytas keistas. Jokios tikrosios šviesos, aiškumo. Kažkas visai nauja, kažkas tokio, kas labiau panėši į tamsą, o ne į šviesą. Vis dėlto šis pabudimas tarsi tamsoje nepanašus į tą snaudulio prieblandą, kurioje aš riedėjau. Ji dingo visiems laikams. Reikia gyventi iš naujo. Koks tai bus gyvenimas?

Taip žmogus pabudo V ir IV amžiuje prieš Kristų – senovės graikų Sokrato asmenyje ir jo palikuonyse: Platone ir Aristotelyje. Žmogus iškart ištarė: pažink save! Jam jau buvo gana savo aklos būties, nerimo, laimės nežinojimo. Tam, kas jį supa, iškėlė patį kraupiausią klausimą: kodėl? Ir lūžo iki tolei vientiso gyvenimo šerdis. Šis lūžis atvėrė tuštumą, t. y. nežinojimo bedugnę. Atsakymas neatėjo kaip burtų lazdele mostelėjus. Praradęs supratimą, žmogus tapo pats sau svetimas. Bet gyventi reikėjo. Taip prasidėjo tragiškasis, iki šiolei neišspręstas magiškasis ratas: kad gyventum, pirmiausia būtina užpildyti tuštumą, kad užpildytum tuštumą, reikia gyventi. Jeigu nori, tai gali laikyti visų laikų centrine filosofijos problema. Balansavimą tarp būti ir nebūti prie Esmo ir Niekio ribos. Jeigu žmogui lieka laiko sąžiningai pagalvoti, jis kiekviename žingsnyje pajaus savo pagrindo pažeidžiamumą, neryžtingą gyvenimo būdą. Kad pabėgtų nuo nuolatinės rizikos, viduramžių žmogus atsigręžė į Dievą. Teologų minčių konstrukcijose norėjo pagauti Dievą ir kaip apčiuopiamą realybę pastatyti gyvenimo kryžkelėse, savojo „aš“ zonoje kaip tikrąjį „aš“. Gal tada bedugnė užsivertų…

Renesanso ir Apšvietos žmogus išvydo pasaulį kaip tikrąją savo gyvenimo areną. Metafiziškoji akrobatika nepasiteisino. Protas, kuris iki tolei praktikavo tuščias meditacijas apie amžinybės paslaptis, dabar paniro į regimybės įvairovę. Mokslas nebegalėjo gaišuoti. Jis paskelbė savo hegemoniją ir jo pasiekimai įtikino žmogų žinoti, kad 2 + 2 = 4. Tikėjimas neribota pažanga paliko degančią tuštumą širdyje. Laimė pasirodė arti: tik dar truputį daugiau objektyvios išvados…

Po pasaulinio karo paaiškėjo, kad grandiozinė viduramžių sintezės ir mokslo visagalybės pretenzija buvo grandiozinė išmonė. Dievas negyveno teologų minčių rūmuose, o dar mažiau buvo pasiekiamas iš laboratorijų. Apie Dievą žmogus nieko nežinojo. Ir žmogus buvo vienas su savo nežinia. Vienas – abejonėse ir siaube dėl savo gyvenimo visatoje prasmės.

Mūsų dienų dvasinę būseną apibūdina labai aštrus šios nežinios, apribojimų, nevisavertiškumo suvokimas. Šių dienų žmogus žino geriau už savo protėvius, kad lūžis jo būties šerdyje niekad visiškai neužgis. Negana to: jis žino, kad šis lūžis formuoja jo, kaip žmogaus, esmę, neatskiriamą sudėtinę žmogiškosios padėties dalį. Šis konstatavimas turi toli siekiančių pasekmių. Žvilgtelėsime tik į vieną kitą.

Šiuolaikinis žmogus atsibudo antrąkart, atsibudo robotų ir superaparatų laikmečio triukšme. Ir jis jaučia, kad nerealizuotas Sokrato kvietimas pažinti save, kad kol kas negalima jo realizuoti, kad jo būklė liks amžinai svetima pačiam sau. Žmogaus gyvenimas, kuris tęsiasi nuo gimimo iki mirties, yra tarsi trumpas ir mistiškas nušvitimas, kurio šaltinis yra tamsa, pereinanti į tamsą. Žmogus yra dvikojė prieštara, žvelgianti į nežinomą tobulybę.

„Tamsiųjų“ egzistencialistų mokykla su Sartre’u priešaky paskelbė, jog žmogaus gyvenimas – šis mistiškas nušvitimas – yra pernelyg trapus prasmės pažadas, kad juo pasitikėtume, ir jog nežinomas tobulumas yra tik miražas, net apgaulė. Vadinasi, gyvenimas yra bejėgiškas. Tad nebėra didesnės prasmės mirti. Mirtis šią pirmapradę tamsą tiktai sutirštins, beprasmybę padarys dar beprasmiškesnę. Ir Sartre’as teigia: absurdas, kad mes gimėme, absurdas, kad mes mirsime. Paskutiniuose savo darbuose tokiam gyvenimo aiškinimui bando konstruoti atitinkamą moralę: ateistinę askezę, beviltišką heroizmą; gyvenimą reikia ištverti tokį, koks jis yra, baigti melavus apie sterilius idealus, išvydus beveidį veidą nedrebėti, jokios pozos ir patoso. Keli humanistiniai paaiškinimai knygelėje „Egzistencializmas ir humanizmas“ laisvės tema iš esmės nekeičia pagrindinių nihilistinių Sartre’o mokymo tonų.

Krikščioniškieji egzistencialistai (G. Marcelis, K. Jaspersas) mąstė, kad žmogaus gyvenimas, kuris praeina tarp dviejų tamsų, negali būti vien Niekio triukas. Nežinomas tobulumas, į kurį aš žvelgiu, suvokiamai sužvilga, ir jo skliaute esu aš – realus, o ne išgalvotas. Pagaliau, jeigu visur paskutinis žodis tariamas bejėgystei, tai kodėl manyje yra tas prasmės, pomirtinio pasaulio, amžinybės ilgesys? Žinau, kad niekad neištrūksiu iš savo laiko ir erdvėje atsiradusio netobulumo, tačiau mano nenumalšinamas noras iš jo ištrūkti aiškiai liudija, kad aš visgi nesu vaiskus ir tuščias niekas. Kaip tik šis noras būti kažkuo daugiau, negu esu, liudija daug ką, kad aš esu tas, kuris esu aš, supraski: prieštaringų Esmo ir Niekio valstybių gyventojas. „Selbst zwischen Anfang und Ende, frage ich nach Anfang und Ende [Net tarp Pradžios ir Pabaigos klausiu apie Pradžią ir Pabaigą]“, – sako K. Jaspersas. Kiek ilgai aš beklausinėčiau apie savo pradžią ir pabaigą, tiek ilgai manyje lindės begalinis tikėjimas begalybe. Tikėjimas, kad mano intravertiškas gyvenimo būdas neprieraišus nebūčiai, yra būtent mano specifinis žmogiškumo garantas. Tai ne iliuzinis tikėjimas. Esu didis savo mažumu, nes žmogaus didumas gali išryškėti tik jo mažumo fone, žmogus gali trokšti begalybės tiktai todėl, kad jis yra beviltiškai galingas.

Abiem mąstytojų grupėms žmogaus gyvenimo sulaužytas charakteris, jo giminystė su Niekiu tampa tramplinu šuoliui dviem kryptimis: vieniems – į beprasmybę, kitiems – į tikėjimo naktį. Šis šuolis jau įvyko, bet nei vieni, nei kiti nepasiekė pagrindo, tikėto tikrumo, visiško pažinimo. Atrodo, kad šuolis yra tarsi tikrasis gyvenimo pagrindas, tikrumas ir visiškas pažinimas. Kad per šį šuolį nepatirtum širdies smūgio, reikia naujo didvyriškumo. Jį kaldina šiuolaikinis žmogus.

 

Poezija ir proza

 

Kurti eilėraščius, vadinasi, bent akimirkai nusigręžti nuo kasdienybės triukšmo ir netvarkos, įsiklausyti į balsą, sklindantį iš sielos gelmių, ir visa tai sudėti į posmus (jeigu sugebama, su skyrybos ženklais, taškais ir kableliais). Jei naudojami rimai, jie turėtų atkartoti visatos rit-mus. Tikras poetas yra ne tas, kuris kuria ką nors nauja, o tas, kuris geba visatos ritmus imituoti žmonių kalba. Juk šiame pasaulyje nėra nieko nauja, galima tik bandyti suderinti savo gyvenimą su tuo, kuris egzistuoja jau nuo laiko pradžios. Kosmosas – tai amžinoji poezija, jį galima tik plagijuoti. Poetas nesukuria nieko nauja – jis tik talentingas plagiatorius.

Galbūt Dievas yra tas tikrasis poetas. Juk Jis sukūrė pasaulį ex nihilo, nors kai kurie teologai mano, kad Dievas sukūrė jį iš kažkokios egzistavusios pradinės medžiagos – iš chaoso. Bet ir tokiu atveju Jis laikomas poetu, nes chaosas savo esme yra beprasmybė. Poetas yra Dievo beždžionė.

O kas tada yra proza (romanai, apysakos, novelės)? Mano atsakymas paprastas: jeigu proza bent šiek tiek neprimena poezijos, tai ji niekuo nesiskiria nuo laikraščių rašinių. Ji yra informatyvi, ji tenkina mūsų smalsumą, kažko naujo troškimą. Prozos darbuose visada kažkas „turi nutikti“. Proziškai.

Poetas yra poetas. Jis „daro“ poeziją, panašiai kaip aludaris daro alų. Nuo poezijos – kaip ir nuo alaus – galima apsvaigti, pabūti kitame pasaulyje, kai mūsų protas yra pavargęs. Mes negalime „inspiruoti“ šio žodžio tiesiogiai, t. y. mus gali apgaubti kažkoks dvasingas dvelksmas. Todėl būtina pasakyti, kad idealas yra ne gyventi (vegetuoti) diena po dienos, o gyventi poetiškai – „daryti poeziją“, padaryti ją neatskiriama gyvenimo dalimi. Kažkas tokio, žinoma, pasiseka tik genijams.

Latviai yra poetų ir dainininkų tauta. Poezija (liaudies dainos) yra mūsų genuose. Nors esame žemdirbių tauta, bet skraidome kažkur tarp dangaus ir žemės. Pasak C. G. Jungo, šis „vidurys“ yra vaizduotės pasaulis. Vaizduotė nėra nei tuščias fantazavimas, nei „grynojo proto“ darbas. Tai kuriantis žodis giliausia prasme. Eiliakalys – kaip ir Dievas – kuria poeziją „iš nieko“. Jo „alaus darykloje“ galima apsvaigti ir neįkaušti, t. y. gyventi poetiškai, nepraradus ryšio su kasdienybe. Jis vaikšto abiem kojom, jis ne maiše augęs.

 

Vertė Arvydas Valionis