1847-ieji Kauno ir Vilniaus gubernijose. Namai ir jų gyventojai
1846–1848 m. Kauno ir Vilniaus gubernijų privačiuose dvaruose buvo įvesti vadinamieji privalomieji inventoriai, kuriuose buvo registruojamas dvarui priklausiusių valstiečių valdomas turtas, jiems skirtos žemės dydis, einamos darbo prievolės (lažas) ir dvarui mokami mokesčiai. Jau 1847 m. dauguma gubernijų dvarų savininkų sudarė detalius ar menkiau tikslius savo dvarų inventorius. Palankų inventorių sudarymo laiką lėmė ir ta aplinkybė, kad, diskutuodami apie artėjantį baudžiavos panaikinimą ir laisvę, dvarų savininkai buvo suinteresuoti jų įbaudžiavintų asmenų disponuojamo turto aprašais. 1861 m. panaikinus baudžiavą kiek vėliau paskelbta žemės reforma palietė maždaug 22 milijonus valstiečių ir apie 100 000 dvarų visoje Rusijos imperijoje. Tačiau žemės reforma buvusiems baudžiauninkams numatė skirtingas sąlygas centrinėje Rusijoje ir vakarinėse imperijos gubernijose, įskaitant Lietuvą. Lietuvos dvarų valstiečiams buvo numatyta atiduoti išsipirkti tą dirbamos žemės plotą, kurį valdė iki baudžiavos panaikinimo. Papildomai Lietuvos valstiečiai gavo maždaug 24 proc. žemės daugiau ir ją galėjo išsipirkti rinkos kaina, kitaip nei centrinės Rusijos valstiečiai, susimokėję už žemę maždaug 47 proc. daugiau. Tad įbaudžiavintiems Kauno ir Vilniaus gubernijų valstiečiams jų naudojamos žemės dydis ir detalus turto sąrašas turėjo lemiamą įtaką namų ūkių ir šeimų ekonominei gerovei dešimtmečiais po inventorių sudarymo ir baudžiavos panaikinimo.
Po daugiau nei šimto penkiasdešimt metų Lietuvos valstybės istorijos archyve išsaugoti 1847 m. dvarų inventoriai leido surinkti ir atliekant šį projektą tirti informaciją apie namų ūkius iš buvusių 4 Vilniaus ir 5 Kauno gubernijų apskričių (rus. ujezd). Istorinėje Kauno gubernijoje iš Ukmergės (Vilkomir), Zarasų (Novo Aleksandrovsk), Panevėžio (Ponevež), Raseinių (Rossieny), Šiaulių (Šavli) apskričių. Vilniaus gubernijoje iš Vilniaus (Vilenski), Ašmenos (Ašmenski), Lydos (Lydski), Dysnos (Dysnenski) apskričių. Gautas rinkinys apima 19 917 asmenų, gyvenusių 483 Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimuose 3 600 valstiečių namų ūkių, duomenis. Dviejų Lietuvos gubernijų valstiečių gyvenimo aplinkybės buvo analizuojamos remiantis keliolika demografinių charakteristikų ir socioekonominių kintamųjų. Pagrindiniai jų buvo asmens vardas, pavardė, ryšys su namų ūkio galva, amžius, valstiečio kategorija, dirbančių ir nedirbančių asmenų namų ūkyje skaičius ir lytis, namų ūkio pastatai (gyvenamieji ir ūkiniai), gyvulių rūšis ir skaičius (arkliai, galvijai, karvės, avys ir ožkos, kiaulės), aviliai, sodybinė žemė, ariamos žemės kiekis ir jos kokybė pagal tris kategorijas, taip pat valstiečių naudojamų pievų kiekis ir jų kokybė, mokesčiai už kiekvieną žemės rūšį (rubliais ir kapeikomis), bendruomeninių prievolių statybose ir sėjoje dienos. Inventoriuose valstiečiai buvo priskiriami tam tikrai kategorijai, nuo kurios priklausė atitinkamo dydžio mokesčiai ir lažas.
Namų ūkis buvo esminė šio istorinės demografijos tyrimo apie praeities šeimas kategorija. Jo metu nustatėme, kad iki baudžiavos panaikinimo Kauno ir Vilniaus gubernijose išsiskyrė penki valstiečių namų ūkių tipai: branduolinis / paprastas namų ūkis, kuriame gyveno tik sutuoktiniai ir jų vaikai arba našlys (-ė) su vaikais (branduolinio / paprasto namų ūkio požymis – santuokinis ryšys (arba formaliai neįteisintas) ir jo pagrindu atsirandantis tiesioginis biologinis / kraujo ryšys (tėvai ir vaikai); išplėstinis namų ūkis, kuriame gyveno viena sutuoktinių pora (su vaikais ar be vaikų) ir vieniši giminaičiai ir / ar nesukūrę šeimos broliai / seserys; sudėtinis namų ūkis, kurio esminis požymis – daugiau nei vienos šeimos gyvenimas viename namų ūkyje (po vienu sudėtinio namų ūkio stogu galėjo sugyventi branduolinė ir išplėstinė šeimos); pavienių brolių / seserų namų ūkis; vieno asmens namų ūkis.
Atliekant tyrimą gauti duomenys byloja apie vyravusius tris namų ūkių tipus Kauno ir Vilniaus gubernijose. 1847 m. abiejose gubernijose branduoliniai / paprasti namų ūkiai sudarė 36,2 proc., o sudėtiniai namų ūkiai – 34,4 proc. Išplėstinių namų ūkių dalis abiejose gubernijose buvo kur kas mažesnė – 21,3 proc. Vieno asmens ir pavienių brolių / seserų namų ūkiai buvo reti ir sudarė labai nedidelį procentą. Iš dalies šie duomenys patvirtina ankstesnes lietuvių šeimos istorikų, taip pat užsienio istorinės demografijos specialistų išvadas apie Lietuvą kaip pereinamąją zoną, kuriai nebūdingi išimtinai sudėtiniai namų ūkiai, išplitę centrinėje carinės Rusijos teritorijoje ir priskirtini „rytietiškam“ demografiniam modeliui. Akivaizdu, kad branduoliniai / paprasti namų ūkiai, kaip modernių Vakarų ir Šiaurės Europos visuomenių bruožas, buvo būdingi XIX a. Lietuvai ir sudarė atsvarą sudėtiniams kelių po vienu stogu gyvenančių šeimų ūkiams.
Kita vertus, žvilgsnis į detalesnį teritorinį namų ūkių pasiskirstymą gubernijose nurodo tam tikras demografines tendencijas. Branduoliniai / paprasti namų ūkiai sudarė panašų procentą abiejose gubernijose: Kauno gubernijoje 35,7 proc., Vilniaus – 36,6 proc. O „rytietiško“ modelio sudėtiniai namų ūkiai akivaizdžiai vyravo Vilniaus gubernijoje, kur jų buvo apie 39,4 proc., o Kauno gubernijoje – 29,8 proc. Išplėstiniai namų ūkiai, kurių buvo mažiausia dalis (21,3 proc.), gubernijose taip pat pasiskirstė netolygiai. Kauno gubernijoje išplėstiniai ūkiai sudarė 24,3 proc., o Vilniaus gubernijoje jie sudarė mažiausią visų namų ūkių dalį – 18,1 proc.
Tęsdami projektą, atlikome tolesnę analizę ir klausėme, kaip išskirti namų ūkių tipai koreliuoja su jų materialine gerove. Kurie namų ūkių tipai (branduolinis / paprastas, sudėtinis, išplėstinis) buvo materialiai pajėgesni, o jų gyventojai geriau aprūpinti ir galbūt galėjo turėti kiek įvairesnių perspektyvų?
1847 m. privalomųjų inventorių duomenis apdorojus mašininio mokymo matematiniu K-vidurkių algoritmų metodu, paaiškėjo, kad nė vienas iš trijų namų ūkių tipų negali būti vienareikšmiškai įvardijamas kaip buvęs ekonomiškai pajėgiausias. Visgi analizė patvirtino, kad kas antras išplėstinis namų ūkis, kas trečias branduolinis / paprastas ir tik kas ketvirtas sudėtinis namų ūkis buvo ekonomiškai efektyvesni, vertinant įvairias materialines kategorijas (žemės dydį, mokamus mokesčius, laikomus gyvulius, turimus pastatus ir kt.). Išplėstiniai namų ūkiai buvo pranašesni ir skirstydami materialinius išteklius kiekvienam savo nariui. 1847 m. Kauno ir Vilniaus gubernijose šio tipo namų ūkiuose kiekvienam vyresniam nei 14 metų gyventojui vidutiniškai teko didžiausia dirbamos žemės, arklių, galvijų, kiaulių, karvių, avių ir ožkų dalis.
Mokslinėje istorinės demografijos literatūroje samdomi darbininkai ir tarnai yra svarbūs namų ūkio ekonominio pajėgumo rodikliai. Priešingai, XIX a. Kauno ir Vilniaus gubernijose samdyti bernai ir mergos buvo nepalyginti dažniau sutinkami materialiai silpnesniuose branduoliniuose / paprastuose namų ūkiuose – juos samdė 41 proc. tokių ūkių – nei ekonomiškai pajėgesniuose išplėstiniuose, kur darbo rankas samdė tik 27 proc. šių ūkių. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad išplėstinių namų ūkių šeimininkai lauko ir namų darbams naudojo po tuo pačiu stogu gyvenančius savo giminaičius. Po baudžiavos panaikinimo carinė administracija įteisino buvusiems baudžiauninkams jų kultivuotus žemės plotus, todėl neatsiskyrusio vienišo brolio / sesers žemės dalis faktiškai tapdavo išplėstinio, t. y. vedusio brolio ar ištekėjusios sesers, namų ūkio nuosavybe. Kauno ir Vilniaus gubernijose 11,8 proc. išplėstinių namų ūkių gyveno 15 metų ir vyresni šeimininkų broliai / seserys ir 9,8 proc. išplėstinių namų ūkių gyveno 20 metų ir vyresni šeimininkų broliai / seserys. Nevedusių brolių / neištekėjusių seserų, vyresnių kaip 30 metų, abiejose gubernijose fiksuojama maždaug perpus mažiau – 3,7 proc. Išstumti į bežemių kategoriją ir sukūrę šeimą, bedaliai neišvengiamai papildydavo vidutiniškai materialiai silpniausią branduolinių / paprastų namų ūkių kategoriją. Lyginant su visa išplėstinių namų ūkių populiacija (ne procentiškai), Kauno gubernijoje vienišų asmenų, gyvenančių savo vedusių brolių / ištekėjusių seserų namų ūkiuose, buvo tris kartus daugiau nei Vilniaus gubernijoje.
Statistiškai vertinant, XIX a. viduryje Kauno ir Vilniaus gubernijose beveik tolygiai vyravo nedideli branduoliniai, vienos šeimos namų ūkiai ir taip pat sudėtiniai namų ūkiai, kuriuose po vienu stogu gyveno kelios šeimos. Tačiau Vilniaus gubernijoje buvo didžiausias procentas materialiai silpnesnių branduolinių / paprastų namų ūkių ir mažiausias procentas sąlygiškai materialiai pajėgesnių išplėstinių namų ūkių. Ilgesnėje laiko perspektyvoje po baudžiavos panaikinimo materialiai pajėgesni namų ūkiai atvėrė didesnes savišvietos galimybes ir turėjo įtakos ten gyvenančių vyrų, moterų ir vaikų edukacinėms perspektyvoms. Veikiausiai neatsitiktinai XIX a. pabaigoje vyrų ir moterų raštingumas abiejose Lietuvos gubernijose gana ryškiai skyrėsi. Pirmojo visuotinio 1897 m. Lietuvos gyventojų surašymo (carinės imperijos gyventojų surašymo) duomenimis, Kauno gubernijoje raštingumas siekė virš 55 proc., o Vilniaus gubernijoje – tarp 20 ir 30 proc. Be abejonės, šį skirtumą lėmė daugelis veiksnių, tačiau lietuvių spaudos draudimo sąlygomis namų ūkių ir jų tipų materialinis pajėgumas neišvengiamai turėjo įtakos ne tik šeimos gyvenimui, bet ir jos narių elementaraus raštingumo sklaidai.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą (sutarties Nr. S-MIP-21-29)
