●

 

Ija Kiva (Ія Ківа) – ukrainiečių poetė, vertėja, žurnalistė, kritikė, Ukrainos PEN centro narė, šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ viešnia. Gimė 1984 metais Donecke. Donecko universitete baigė filologiją, kultūrologiją, mokėsi grafinio dizaino. Nuo 2014 metų gyvena Kyjive. Rašė rusiškai, bet prasidėjus karui perėjo prie ukrainiečių kalbos. Kūryba versta į 12 kalbų, Ukrainoje įvertinta prestižinėmis premijomis. Verčia baltarusių, lenkų poeziją ir eseistiką.
 

●

 

kalba pradingsta kaip vanduo tarp delnų

laiko sausra raižo karo kraštovaizdį

 

mes stovim ir einame stovim ir einame vienu metu

tarsi po vandeniu tarsi viršum vandens

dangaus sūpuokles sūpuodami ant pečių

 

rankų vėliavos plasta pykčio prieblandoj

iš lizdo iškritusių paukštelių ašuotėmis

 

vaikystės žvaigždė – valtelė, kurios nesulaikysi –

kloja kruviną patalą ant nulaužytų blogio ūglių

 

kelias į meilę – nerimastingas adatos dainavimas

kur žodžių vietoje – mirties nenuilstantis malūnas

 

kur – sulig kiekvienu žingsniu – maldų nugrimzdęs skambėjimas

bilsnoja kakta į tylius kaltės griuvėsius

kur – sulig kiekvienu žingsniu – atminties krateriai žydi kaip nendrės

 

žemė persijota per negailestingą ugnies sietą

neapykantos trimitai – čia nakties vietoj būta namų

 

našlaičiais virtusiems medžiams nulaižo ašaras vėjas

tarytum šuo prie upės pririštas virvele

 
2023 06 13
 

●

 

mano šalis dabar primena getą

kur perimetras nubrėžtas krauju riksmu rauda

(paskubom negrabiai – lyg alyviniais lūpų dažais tamsoje)

kur visos mintys žodžiai veiksmai netgi tyla pridusinti cenzūros pagalve:

karas karo karui karą karu kare apie karą

 

(atšaukti tik vieną žodį – ratu ir ratu ir ratu –

štai kokį darbą dabar dirba ukrainiečių rašytojai)

 

šio geto siena tokia pat permatoma kaip čiurlių trajektorijos:

gali į jas įeiti išeiti ir vėl įeiti

tarsi kaišiotum pirštus į svetimą pirštinę

gali užmerkti akis ir žaist su karu slėpynių

iš anksto žinodama kad jis (apgaus ir) laimės

 

bet visi šie pratimai – senstančios vaizduotės gimnastika

tavo kūnas niekad nepaliks registracijos vietos –

tai begalę kartų įniršiu apšaudytas niekas –

o tavo pasas su auksiniu trišakio paukščiu

suteikia laisvę judėti istorijos tarpuvarčių prieblandom

bet neatleidžia nuo karo kraujy šlapime seilėse ašarose

 

visi šito geto gyventojai – kaip Sizifas – gromuliuoja mirtį burnoj

išsilaužydami dantis ir net šaknis tų dantų

bet ir tada nesiliauja – liežuviu judina tai kas liko

nors kas iš tikro liko (ir kiek liko) niekas nežino

 

laikas šiame gete panašus į angą spynoj – stovi ir žiūri

kaip šviesa išlaužia duris į ateitį susirangius kaip vikšras –

paminklas nuovargiui teisė į ilgai trunkantį troškulį ištvermę

bet tyro nerūpestingo juoko spynon neįtaikysi – nebent praslys kaip šešėlis juodu kaip atmintis humoru

 

ir dar šiame gete yra upė – ne kad nuskęstum (nors būna ir taip)

o kad nuo visų krantų galėtum žiūrėti į dangų

 
2023 08 29

 

 

šią vasarą karas slepiasi tarp augalų ir gėlių

perku sau

orchidėją

levandą

citriną

šalaviją

baziliką

 

taip pat ąžuolą –

plačiapečio kamieno pažadą,

įsišaknijimo idėją

bent kur nors Ukrainos žemėj

kai išaugs,

matau jį iš po žemių:

štai, įsikabino šaknimis į Vakarus, Šiaurę, Pietus ir Rytus –

ir nė už ką nepaleis,

nors pirštus nukapok

 

visi jie čia – mano kambary

Olga

Ivanas

Sonia

Miša

Josia

 

taip pat ir Janas –

jo medžiai dabar auga Donecke,

kaip auga ir mano okupuota atmintis,

virsdama mitu,

žėrinčia ir spindinčia praeitimi,

kurios beveik nebematyti pro nudžiūvusias metų šakas

 

žiūriu į sodo bandymą vieno kambario bute

ir regiu kapines

 

nors ir ten yra gyvenimas

su visais jo vardų lapais

 
 
2024 09 05
 
 

●

 

kai baigsis mirtis,

aš tapsiu kažkuo kitu,

kažkuo, ką mylėti lengviau,

o gailėtis nėra priežasties

 

atitinkamai ir neapkęsti,

varžantis dėl aukos figūros,

irgi nebus už ką

 

tos medūzos gorgonos grimasos

taip įsipyko,

kad jau verčiau suakmenėti

ir jaustis niekuo

 

tapti stepės balsu,

baltu šios žemės pelenu,

pelenu laiko laužuos

 

ir tada, jei mano akivaizdoj

vėl prasidės karas,

aš išeisiu iš kambario,

sakydama: taip, jūs pralaimėjote,

sveikinu jus su pergale

 

nes širdis daugiau neįstengs

pumpuoti ritualinių nuoskaudų kraują

ir virs – bijūnų rauda

 

o aš tada tapsiu lauku

 

gremėzdišku

nutįsusiu

užminuotu

be žmonių ir augalų, ir žvėrių,

ir paties gyvenimo pėdsakų

 

ir pereisiu save,

kaip vaikas perplaukia upes kaime,

pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal,

 

tiesiog kad neišprotėčiau

 
2023 07 18

 

 

●

 

kas pasakys, kaip atrodo mūsų raudų kardiogramos –

visi šiuose namuose jau verkia arba ką tik liovėsi, arba štai štai (vėl) pravirks

visi šiuose namuose žino apie verksmą daugiau nei apie juoką, kikenimą, šypsnį, kvatojimą

o kai kurie tiesiog išsyk su ašara gimsta, kad ateitį apraudotų

sienos šiuose namuose sūrios kaip kraštovaizdžiai šalia Bachmuto

sapnai šiuose namuose sūrūs kaip kasdienis dirbančio triūsas

toks nematomas, kad tik tada, kai nėra kam išvalyt karo purvo, –

žmonių nebuvimas drasko akis kaip smurtas, kuris išplėšia iš žemės vaikus

bet juk mes mokėjome juoktis, netikėkite tais, kurie sako, kad mes nemokėjom

visi tauškalai apie amžiną Rytų Europos liūdesį – tik imperinė skylė

ant šiltos dekolonijinės vaizduotės antklodės, kad ir kiek ją tampytum – kažkam visad šalta

kažkieno kojos (ir baltos taip pat) visad kyšo ir trukdo ramiai miegoti

taigi matot, mes puikiai mokėjome juoktis, išspausdami juoką kaip švęsto vandens lašus

iš purvinų mūsų šimtmečių vargo skudurų, bet tik nereikalaukit šiandien iš mūsų juokų –

nuo jų trenkia aitria lavonų smarve, dvokia mirtim ir purvu iš po ukrainiečių kareivių aulinių

ir tai juk jie (ir kareiviai, ir purvas, ir ši antai žemė) dar net nepradėjo kalbėti mums tiesą

karo gyvatė raitos kareivių, medikų ir savanorių rankose, kaip delne – lemties linija

tačiau gelia visus, ko liežuviu prisiliečia, – medžius, benames kates, jaunų našlių lūpų kampučius

įkyraus jų bučinio neišsisuksi, jų lipnių, tarsi kraujas, nuodų iš burnos neišspjausi

nors mes ir šaukiam, ir spjaudomės, ir keikiamės – kad tik svetimos neapykantos kalba netaptų sava

ir verkiame verkiame verkiame… bet dažniausiai be ašarų, nekrūpčiodami pečiais, net be žodžių

kartais net nesuvokdami, kad mūsų verksmas dabar panašus į aušros sutrikusius veidus, kai saulei

vėlei tenka kelti raudonas užuolaidas virš tamsios niūrumos, kurią visi jau vakar regėjo

kam papasakot apie tai, kieno ausis negailestingai pripildyti pūlių iš mūsų akių

 
2023 01 08
 
 

●

 

gyvenu tarp Babyn Jaro ir Syreco koncentracijos stovyklos

kasdien, grįždama namo mirties keliu

atsiduriu prieškariniame Berdyčive

ten prosenelis Jankelis ir prosenelė Bliuma

kalba, dirba ir gyvena jidiš kalba

augina Chają-Surą, Mišą ir Leibę

beje, ar buvo Leibė, tikrai ir nežinau

jidiš numirėliai su manimi nekalba

Mišą tėvai labai mylėjo

bijojo išleisti į frontą, bijojo, kad neužmuštų

papasakot, kaip buvo toliau? išsyk užmušė

tiesiog užmušė, ne todėl, kad žydas

Chaja išvyko į Maskvą, tapo Sofija

mokėjo penketą kalbų, į Berdyčivą rašydavo jidiš

studijavo MVU filosofiją, gynė miestą nuo vokiečių

metro keturiasdešimt penkių, gera žydų mergaitė

sako, mūsų giminėj buvo aiškiaregė

todėl Jankelis ir Bliuma atsidūrė Donbase

vežimas, būtiniausi daiktai, vertybės

jei būtų likę Berdyčive – su visais, oro uoste

aš jų kapų niekada nemačiau

nežinau, kur palaidoti Miša ir Leibė

beje, o ar buvo Leibė, ar buvo Leibė

kur guli Bliuma ir Jankelis, taip pat nežinau

galbūt eisiu kada liepą

per Berdyčivą, apžiūrinėsiu architektūrą

nepažinsiu gatvės, kurioje visi jie gyveno

praeisiu pro namą, kuriame visi jie gyveno

ačiū draugui Stalinui už istorinę atmintį

 
 

●

 

sūnau mano į sandėlį užvežė daug medžiagos

antrojo pasaulinio karo spalvos sako

tvirtos kaip žmonių tikėjimas šviesia ateitim

standžios kaip visuotinės vienybės iliuzijos

brangios kaip nesuskaičiuojami gyvenimai

mūsų rūpestis pasiūti didžiulę raudoną vėliavą

ja mes užklosim nužudytuosius konclageriuos

uždusintus konspiraciniuose butuose

savarankiškai mirusius geležinėse lovose

didvyrių mirtimi kritusius šventajam kare

mūsų rūpestis pasiūti didžiulę raudoną vėliavą su juoda svastika

ja mes užklosime nužudytus daubose ir griovose

išvarytus priverstiniams darbams

savarankiškai mirusius geležinėse lovose

didvyrių mirtimi kritusius šventajam kare

kiekvienam savo kaip ir buvo sakyta

laidinis dievas skelbia iš kiekvieno radijo taško

darbas išlaisvina mano vaikuti

mes nešame taiką visai žmonijai

juoda saulė ir tamsoje švyti

 
 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas