Švinkimas
Vasaros rytais atsikeldavome vėlai ir eidavome į stadioną. Aplinkkeliu, nes taką per kalną, ten, kur pavasarį šmirinėdavo du įsimylėję ežiai, užtvėrė tvora. Filaretuose lyg kaime – kiemuose lasioja vištos, prie senovinės vandens kolonėlės tupi juoda katė, ant šaligatvio pritrėkšti pūva alyviniai obuoliai. Girdisi, kaip namuose rėkauja girtuokliai, o kažkokia ponia iškvietusi bara šiukšlininkų atstovą už perpildytus konteinerius. Prie hostelio du anglakalbiai jaunuoliai iš paties ryto geria „Trejas devynerias“, į balą lyg į veidrodį galvas nuleidusios žiūri baltos hortenzijos. Stadione daug kūnų, su lankais ir kamuoliais liuoksi plaukus į kuodelius susisukusios gimnastės. Galvoju, kad sporto šaką renkasi pats kūnas – jos tokios iš anksto gražios, lieknos ir grakščios, kaip ir jų laukiančios mamos; nepalyginsi su stačiokiškais berniūkščių, atėjusių paspardyti kamuolio, judesiais. Per olimpines žaidynes stebėjau iškalbingus atlečių kūnus – kaip bėga, kaip šoka į tolį; kai kurios iššnopuoja karo šūkius. Visų krūtys mažos, pritaikytos sportui: kompleksija visai kitokia negu, pavyzdžiui, rutulio stūmikių. Spėlioju, ar jos irgi vartoja hormonus, kad atsikratytų menstruacijų ciklo. Veikiausiai ne, nes tai atimtų per daug jėgų. Gal išsiverčia su banaliais kontraceptikais.
Krepšinis ir futbolas yra konfliktas tarp rankų ir kojų: vieni tauškina kamuoliu aikštelę, kiti vaikosi jį, griūdami ant šviežiais lopais išklijuotos plastikinės vejos ir skambiai rusiškai keikdamiesi. Atidūs savo kūnui daug geriau jame jaučiasi, pažinodami kaip namus – ir mankštindami, lyg tvarkytų namus. Sraigėms, žinoma, tenka šliaužti skersai bėgimo takelių ir ten traškiai žūti nuo guminio pado. Už tvoros klykia vaikų darželio – to paties, kuriame gyvatė įkando trimetei į koją, – auklėtiniai: pavydžiu jiems energijos. Vanduo iš stadiono gertuvės šiek tiek atsiduoda rūdimis, tarsi šaltinis trykštų iš skardinių mokinių spintelių, išrikiuotų mokyklos kieme. Sportas asocijuojasi su ryškiomis atlečių liemenėlių spalvomis, vitaminų tapyba, drugelių ir vikšrų apsimetimu nuodingais: gyvūniškumu, kuris įstengtų pergudrauti plėšrūnus. Maskatuodami rankomis ir kojomis, mes priartėjame prie savo augintinių, kaip ir prie savo kilmės, šaknų, archajiškų judesių; neriame per milijonus metų, skiriančių mus nuo protėvių, jei tikėsime evoliucija.
Naktį pabundu ir žiūriu į katiną, tarsi matyčiau jį pirmą kartą – taip keista, kad mes laikome katiną; giminėje būta genetinės neapykantos katėms, gal ir paveldimų alergijų. Kai suteikia garbės, įsiropšdamas į lovą, suvokiu jį kaip metafizinę būtybę – beveik kaip mantras išmurkiantį Angelą Sargą. Viskas, kas įvyksta sapne, yra mano gyvenimas, bet sapnais nebetikiu ir jų neanalizuoju. Kartais per sapną keliauju – neseniai buvau Japonijoje, grumdžiausi tarp žmonių viešajame transporte, teko visoms pamėklėms lenktis maldai sudėjus rankas. Pasaulis tolsta – banalūs dalykai, tokie kaip knygos, parodos, politika, radijo laidos, filmai, nebeįdomu, vargina, sunku sukoncentruoti dėmesį. Ir dieną, ir naktį kankina švinkimas – kūnas išskiria skysčius. Natiurmortuose panašiai pūva daržovės ir vaisiai, nors proceso nesimato paveiksluose. Taip atsitinka maždaug kas penkiolika minučių – tamoksifenas nusuka estrogenams galvas. Išpila karštis, paskui krečia šaltis; juntu kojomis riedančius prakaito lašus. Tai vadinama bangomis: mintyse medituoju Hokusai arba Čiurlionį, mano mėsa jas pajunta dar prieš iššvirkšdama skysčius. Nusitraukiu šlampančius rūbus ir vėl jais apsismaukiu: patalynė naktį šlampa ir šunta, o švinkena kūnas tampa glitus kaip gluodeno. Namuose vaidenasi pastipusios pelės smarvė, kol skausmingai susivokiu, kad veikiausiai ji sklinda nuo priglundančių prie manęs audinių. Kvailasis katinas iškrapšto iš kilimo šerių vabalėlį, tada stebi, kaip šis laimingas nubėga į grindų plyšį. Kitąkart parnešiu jam iš lauko invazinį šliužą, nors juos, kitaip negu sraiges, nelengva atplėšti nuo šaligatvio.
Antrą valandą nakties į stalinės lempos teritoriją atzvimbia uodas; kaip tik skaitau apie bombardavimą Diunkerke. Kokia laimė, kad ką nors įkvėpti – nebe grožinės literatūros misija; tam išrastos savigalbos knygos ir, negražiai sakant, literatūrėlė. Bijau rudenėjimo, tamsėjimo, šaltėjimo – saulės spindulys jau krenta kitaip, augalija apmiršta, moksleivių ir studentų srautai gatvėse ima veikti it katalizatorius. Per radiją nuolat šneka žmonės, atsikandę skubaus gyvenimo būdo ir išvažiavę į kaimą auginti avių. Ak, kaip ilgiuosi to skubriojo gyvenimo! Multitaskinimo, vertimosi per galvą, savęs kankinimo prišokamais darbais lyg ilgu važiavimu dviračiu. Iškišus liežuvį, nežinia kam. Filme „Žmogus, kuris visus nustebino“ (2018) šamanė pataria vėžininkui apgauti mirtį, apsimesti kuo nors kitu. Jis ima rengtis moteriškais drabužiais, tradicinė Sibiro bendruomenė jį primuša ir atstumia, o liga atsitraukia. Koks vis dėlto sudėtingas sprendimas.
Niekad nemaniau, kad rašysiu apie ligą – juk tai taip vulgaru. Gal visgi rašyti reiktų ne apie ligas, o labiau apie tai, kas atsitinka greta ligos, kuri, pasirodo, pasiglemžia tiek daug jėgų ir minčių. Proustas visąlaik gulėjo lovoje, tačiau savo romanuose jis kalba ne apie sirgimo sukeltus negalavimus, o kaip pašėlęs mėgaujasi žydinčių merginų grožiu. Nesutikau nė vienos lesbietės, kuri panašiai emancipuotųsi per vyrus, – priešingai, įprastai jos vengia toksiško ar net netoksiško vyriškumo (ir literatūroje). Idealiausia, jeigu žmogui nusišypso laimė numirti taip kaip Valdui Gedgaudui – niekam nespėjus net sužinoti, kad serga. Tačiau taip sugeba nebent vienas iš milijono, kiti ne tokie prakilnūs. Pavasarį, po to, kai mane apipjaustė, labai padėjo archyvai – svetimų laiškų ir dienoraščių skaitymas. Meldžiausi bibliotekose, meditavau laiko įstingdymą tarpukario popieriuje su vandens ženklais. Aptikau visokių – su vyčiais ir su poliarine meška (laiške, siųstame iš Latvijos). Mes, elektroninių laiškų žmonės, jaučiame, kad jų privatumas labai abejotinas, ir priimame tą sąlygą – panaši nuojauta galbūt lydėjo ir tuos, kurių popieriniai laiškai dabar laisvai prieinami. Svetimi dokumentai tokie įdomūs: juose vis aptinki ką nors, ko visai neieškai. Ieškai atitikmenų kūryboje, o randi, tarkime, faktą, kad 1921 m. Vincui Mykolaičiui-Putinui buvo siūloma direktoriauti Kybartų gimnazijoje. Dairaisi Stripaičio prototipo, o randi daktaro Gervydo vardą. Nevalingai imi galvoti apie savo egodokumentus – ką vertėtų išmesti, o ką palikti.
Jeigu reikėtų hipsterių kalba apibūdinti Mykolaičių šeimą, gal net drįsčiau ištarti: jie kone pabaisos. Neįtikėtina, kad rašytojas, ateidamas iš tokios aplinkos, tampa profesoriumi ir lietuvių literatūros klasiku. Ir, be abejo, toji šeima skaudžiai man primena mano pačios šeimą – tas pats taupiųjų kraštas, toks pats smaugimasis, nors baudžiava jau senokai panaikinta, ir kitų kontroliavimas; irgi nelabai kuo skiriuosi. Tik religinė patriarchalinė tvarka, laimei, visuomenėje apsilpusi – to paties Putino dėka. O kaip jam būtų patikusi šiuolaikinė medicina! Magnetinio rezonanso aparatai, linijinės spinduliuotės greitintuvas – aišku, gerai, kad neteko patirti dar ir to; bet įkvėpti ir iškvėpti kaip pagal Karolio Dineikos komandas! Turint omenyje polinkį į hipochondriją, veikiausiai būtų jautęs didelį dėmesį organizmui ir tai teiktų ramybės. Mes, nuolat pliurpiantieji apie sielos reikalus, kartais esame viso labo mėsa; ir chirurgai į mus žiūri – tiesiogine prasme – kaip į mėsą, kitaip negebėtų nieko išpjauti. Kita vertus, liga, kaip išmokau iš Vinco Mykolaičio-Putino laiškų, – auksinis metodas pasakyti „ne“, suveikiantis visais atvejais ir todėl kiek įtartinas. Tas liguistas darboholizmas, kyšantis kiekviename vėlyvojo dienoraščio puslapyje, – kol esu dykas, iš manęs jokios naudos, aš bevertis. Tikras Suvalkijos valstiečių sūnus: turėtų daryti įspūdį startuoliams. Bet, žinia, nebe tie laikai, kad žmogus sutiktų būti dešimtmečiui ištremtas už svetimą eilėraštį.
Vėl susiduriu su Maryte Kontrimaite – archyve vartau jos trečio kurso darbą „Muzikos ir poezijos santykis V. Mykolaičio-Putino lyrikoje“ (vadovė Janina Bielinienė). Kursinis kruopštus, naivistinio stiliaus, bet jį sklaidydama prisimenu kitą momentą – „Poezijos pavasario“ kelionę autobusiuku į Pilotiškes. Kontrimaitė intensyviai man pasakoja apie vaikystę, dramatišką grįžimą iš Sibiro, kaip susipažino su armėnu, tada pradeda kažką apie tikybos dėstymą. Čia blogiausia dalis, nes įsipina moralizavimai. Juos ir taip žinau iš jos viešų pasisakymų, man jie graudoki. Po renginio esame vaišinami alkoholiu, iš žvilgsnio suprantu – ji smerkia, kad jį vartoju (o, man yra dėl ko gerti, nesibaiminkit). Vėliau, jau po Kontrimaitės mirties, skaičiau, kaip ji badaudavo, kad pasveiktų, – tas įstrigo atmintin, žmogus visgi regėjo kančios. Na, dabar jau aš apipjauta krūtimi ir iš dalies pasninkauju. Ir, be abejo, negeriu. Štai kaip kartais viskas apsiverčia.
– Jums reiktų apsilankyti onkologijos klinikoje, – kartą yra pasakiusi psichologė. Tai buvo senovėje, kai dar skundžiausi depresyvumu. – Pamatytumėt, kaip ligoniai nori gyventi.
– O jūs ką veikėte toje klinikoje, kad taip gerai žinot? – įtariai paklausiau.
– Lydėjau draugą tyrimams, – sumelavo.
Tuo metu jai jau buvo ketvirta stadija, kurią sumaniai slėpė ne tik nuo pacientų, bet ir nuo bendradarbių. Vienintelį kartą pastebėjau pleistrą ant rankos, venų dalyje – kai paklausiau, kas tai, kūrybingai išsisuko. Vėžį drąsiai ir ne vienąkart minėdavau kaip teorinę bėdų turgaus aplinkybę: esu klaususi, ar ji, jeigu susirgtų kaip Freudas, žudytųsi. Visus ištiko šokas, kai po kelių mėnesių mirė. Mirties faktas turėjo gluminantį gydomąjį poveikį – depresyvumas ėmė ir išgaravo, bet ėmiau prisiminti visas jos netyčines užuominas. Ir ką gi, dabar slampinėju po tą ligoninę, kurioje ji, regis, baigė savo gildančią būtį. Gal net guliu tame pačiame tomografijos aparate. Nežinau, ar tikrai depresininkus gydo žvilgsnis į onkologinius ligonius – depresija man šiuo metu nebeaktuali. Vis vien įtariu, depresininkai toje ligoninėje nieko nematytų, mat kur beatsidurtų, yra pratę žiūrėti tik į save. Pabuvoję tarp plikagalvių, jie rašytų ilgą įrašą feisbuke, ką matė ir girdėjo. Gautų daug širdelių ir komentarų apie jautrumą, bet tai nepagydytų nuo depresijos. Savižudžiai, man regis, daug labiau trokšta gyventi, negu negyventi. Tik jie šiek tiek perfekcionistai: negeba apsikuopti savo tikrovėje, užtat mielai gyventų jau apkuoptoje – o užvis geriausia būtų, jeigu tuos darbus atliktų kas nors už juos.
Marija Teresė Rožanskaitė. Studentai rentgene. 1979
Iš tikrųjų ten nėra nieko, ką nesusijusiam stebėtojui šiek tiek romantizuoja Rožanskaitės tapyba, – žarnelių ir vamzdelių poetikos, deguonies kaukių ir tvarsčių prozos. Nėra net landžių studentų. Esama pavienių žmonių plikomis galvomis, davusių nazyrų įžadus – nevalgyti tam tikro maisto ir negerti tam tikrų gėrimų, tik, deja, dažniausiai jau po to, kai neteko plaukų. Nazyrai iš Biblijos – tokie kaip Samuelis, Samsonas ar Jonas Krikštytojas – plaukuose laikė savo nežemišką galybę. Nukirpus ar nuskutus plaukus, jos netekdavo. Būta ir moterų nazyrių, tik ne tokių garsių (kaip visada). Socialiniuose tinkluose neseniai mačiau nukryžiuotos moters nuogomis krūtimis paveiksliuką – šventvagystė ir tiek. Bet tiksliai atsimenu, kad ant operacinio stalo, kol dar nesi nunardinta į juodąją skylę, irgi simboliškai nukryžiuoja – viena ranka pajungiama skaičiuoti pulsui, o į kitą leidžiama narkozė.
Sunkiausia priimti faktą apie našumo praradimą: net AA kaip didžiausią vertybę išskiria „naudingumą kitiems“. Anoniminiuose visada būna vėžininkų – jie kabinasi į pareigas, vadinamąsias tarnystes, uoliai eikvoja paskutines jėgas; paskui mes juos laidojam. Todėl nenuostabu, kad naudos iš savęs nebepajėgiantys išspausti žmonės ima veblenti (stebiu antraštes) apie eutanaziją. Neįgalumas, fizinis silpnumas, nepajėgumas rinkos ekonomikoje nėra gyvenimo dalis. Tai patirtys, kuriomis dera atsikratyti – visų pirma pačiam paliegėliui, kuris sąmoningai visą gyvenimą dirbo ir alinosi, suvokdamas tai kaip teisingą „gyvenimą“. Turi būti našus, kad įgytum teisę būti. Stebiu vėžininkių forumus: jos man mielos, net jeigu rašo „hemije“ ar dejuoja dėl neištveriamos būsenos. Dažnai girdžiu frazes „reikia viską sau leisti“ ir – dar baisiau – „sudariau sutartį su Dievu“ (!). Tačiau ko vertas būtų Dievas, jeigu su Juo lyg su kokiu bankininku būtų įmanoma sudaryti sutartį. Miglotai nujaučiu, kad efektyviau būtų, jeigu jos darytų atvirkščiai – nieko sau nebeleistų. Nei tortų (cukrus), nei prašmatnaus maisto (antibiotikai ir uždegimai), nei kelionių (į neviltį stumiantis vartojimas), nei naujų daiktų (jie tiesiog greit nebebus reikalingi), nei patirčių (ar tai jau viskas, ką svarbiausio turėjau išgyventi?). Kai kurioms likimo draugėms atrodo, kad, pavartojus tinkamų žolių ar papildų, vėžys automatiškai pasitrauks. Arba pasitaikys pats pats geriausias gydytojas, nazyrų šalies burtininkas. Tas pats maginis mąstymas, kuris būdingas ir man, – atlikus auką ar ritualą, gyvenimas ir toliau bus mechaninis, toks kaip praeityje: darbas, buitiniai rūpesčiai, namai. Metafizikos neprireiks. Mes pasiryžusios trigubai dirbti, stengtis, smaugtis – nesuvokdamos, kad to niekam nereikia, tai net nėra vertybė ir neturi prasmės, jeigu neįgijai sensus fidei.
Vos išgirdusi Olandų gatve skriejančių automobilių sirenas, papūga paleidžia gerklę – labai jautri svetimoms nelaimėms. Atkartoja ir žagsulį – jai atrodo, kad tai dialogas. Su katinu nesidraugauja, bet turi ryšį – mums išsinešdinus, jiedu remiasi vienas kitu, reaguoja į vienas kito balsą. Rugpjūčio naktį einame į kiemą, tiesiamės ant žolės neperšlampamą pledą ir gulamės po dangumi. Į mus žvelgiančios šviesulių akys retsykiais sumirksi: krenta perseidai. Nežinome, kas jie, kas yra už jų, ar tai tik šviesa, ar dulkės, ar pavėlavę saulės šviesos atspindžiai. Techniškai pomirtinį gyvenimą, jei tik toks būtų, esu linkusi lokalizuoti kažkur ten – čia, tarp visokių šiukšlių ir ozono skylių, jis paprasčiausiai netilptų. Meteorų lietus – tai mirusiųjų SMS’ai, kuriuose, nors švokščia bjaurus rudenis vėjas, išskaitau atminties pustomus jų balsus. Senoviniai SMS’ai, nes jais dažniausiai susisiekdavome, kol buvo gyvi. Prireiks kitos bendruomenės – ne savin įklimpusių eilėrašių, ne neurotiškų alkoholikų, ne doktrinos meile spindinčių katalikų; gal mirusiųjų? Kuri skatintų bent jau neužduoti to absurdiško klausimo „už ką man“. Šerdies gelmėje žinoti, už ką. Suvokti savo buvimą kaip asmenines olimpines žaidynes, kuriose dera demonstruoti galimybes viršijančias pastangas.
Dėl žaidimo, ne maržos. Dėl sportinio intereso.
– Vienas iš abiturientų į išleistuves atėjo apsirengęs Jėzumi, – pasakoja dukra. – Kai bus mano išleistuvės, rengsiuosi batonu. Primink man, kad nepamirščiau.
Be abejo, priminsiu, to sulaukti svarbu ir man.
