Pirmas Kazimiero stebuklas. Uršulė, iš mirties prikeltoji

 

Šventoji Elena. Kryžiaus radimas

Kaip galiu turėt nuolatinį, neturėdama nuolatinės gyvenamosios vietos,

Keisdama sugulovus – visi jie nenuolatiniai,

Ir net su Konstantinu, savo sūnum, jokio santykio,

Gal tik nuolatinės kolionės? Nors nemačiau šimtą metų.

              Žinot, valdžios vyras, beveik karalius ar imperatorius.

„Ne, – purto galvą sesuo, kišdama bilietėlį, –

Tu gyveni Vilniuj, imk ir bent jau taip baudų neberinksi. Antstoliai juk ir visa kita.“

Gal ir teisi ji. Gal aš čia ir nuolatinė.

Juk čia radau savo kryžių.

Nors jų pilna.

Anoj lindynėj ir prie konteinerio.

Subadžiau rankas, kol jį ištraukiau.

Nešu dabar išdidžiai drauge su kančia

Priklausyti tik jam ir nuo jo.

Kryžius turi nuolatinę gyvenamą vietą –

Žaizdas, kur pūliuoja ir smirdi.

Reguliariai jas atnaujinu, kad neužgytų.

 

 

Šventoji Elzbieta Atsiskyrėlė

Taip, aš pensininkė, bet sportuoju.

Rytą pabudusi negaliu sulaukt, kada bus treniruotė.

Kol išauš ir pradės važinėt troleibusai.

Kol gausiu vėl pensiją ir galėsiu pratęsti narystę

klube, parduotuvėj, gyvenime ar tarp kaimynų.

Jie nesisveikina,

sako, aš išprotėjusi,

smirdžiu ir susivėlusi nuolat,

nemaloni ir kaupikė,

pas mane gali kilt gaisras ar potvynis,

veistis pelės ir tarakonai,

galiu užkrėst ir numarinti.

Bet jau greitai važiuosiu į klubą.

Gal pavyks ten kam nors užsikart ant galvos

ir dailiai papasakot,

kad buvau Turkijoje ir Maldyvuose,

kad kasryt klausaus radijo

ir ką ten kalbėjo

(nors ir neprisimenu, bet sugalvosiu),

kad žiūriu televizorių.

Nieko įdomaus ten nerodo.

Eina kčiort tie visi serialai.

Žiūriu tik, kad nepamirščiau,

kaip žmonės bendrauja.

 

 

 

 

 

Šventosios Teresės užsispyrimas

Vaikai, vystyklai, snargliai ir ašaros,

Vyras, kuris griūva į lovą,

Nes nepastovi ant kojų,

O jei pastovi, jo ranka nusileidžia

Man ant galvos, ant veido, krūtinės

Palikdama žymę iškalbią,

Kad gyvenu neteisingai,

Mezginiai, siuviniai ir mazgotės,

Draudimai išeit iš namų,

Net į bažnyčią –

„Jei tavo žmona laksto kažkur, kad ir melstis,

Lupk ją smagiai,

Nes šventesnė

Taps namuose,

Ne palaukėm ir pažmonėm valkataudama“, – perskaičiau knygoj

Tėvo, kuris taip ir gyveno.

„Netekėsiu, – pasakiau jam, – man geriau vienuolynas.“

O sako, kad viskas dėl Jėzaus.

 

 

Šventoji Sofija žino viską

Šventoji Sofija žino viską:

Kaip augint ir parduot pomidorus,

Kalti pinigą Rūdų turgely,

Pastatyt namus su daug sandėliukų,

Kad būt kur laikyti kopūstus,

Nes žiemą kainos pakyla,

Kam parduot, kai viskas už dyka.

Sofija žino viską,

Kaip augint vaikus, mušti vyrą –

Tik tiek, kad jai nesuduotų,

Kaip juoktis ir gerti degtinę,

Kaip gyvent, užgyvent ir nusigyventi.

Ji žino, ką reiškia nevaikščiot,

Gulėti ant patalo,

Laukt vaikų ar vyro aplankant,

Ar kad kas paklodes pakeistų.

Bet geriausiai ji žino dabar,

Kaip

Numirt išmintingai,

Kad nieko nelauktų,

O pati visus aplankytų.

 

 

Pirmas Kazimiero stebuklas.

Uršulė, iš mirties prikeltoji

„Uršule, grįžk į gyvenimą“, –

rauda tėvai

ir, atsukę akis į Kazimierą,

sudėję rankas,

meldžia savo dievus įsakmiai

naujo ir, matyt, galingo šventojo užtarimo.

Esu pirmas stebuklas, apie kurį

papasakoja Kazimiero istorikai,

bet ką jiems pavyktų sukurpt apie tai,

iš kur sugrįžau,

kas esu ir ko noriu?

Apie tai manęs nieks nepaklausė.

Niekas niekada mūsų neklausia.

Už grąžintą gyvenimą ir nubrauktą tėvų ašarą,

Kazimierai, manai, tau dėkosiu?

Garbstysiu tave ir parklupusi žemę bučiuosiu?

Esu jų pasisriūbavimų ir tavo šventumo

žaisliukas.

 

 

Teodora daržininkė

Akmens – jis didokas –

Daržo kampe neišjudinu,

Nors toj vietoj turiu pasodinti daržovių,

Griežčių ir ropių,

Ir kai pritrūksiu vandens, palaistyt jas prakaitu.

Septynis kartus pabėgau nuo amos,

Nuo grubaus uolyno ir smėlio,

Bet vis grįždavau – laisvės ieškoti.

Kamuodama akmenį laužtuvu

Šnabždu dykumai apie tai,

Ką mačiau ir girdėjau už jos,

Ir jos atšiaurumas pasmerkia –

Ne nuodėmes mano,

Ilgesį ar bejėgystę,

Tik baimę

Ir norą būt tobulai ir pasiteisint.

Nepavyksta išjudint akmens,

Gal jo šešėlis – paskutinė viltis,

Kai prakaitas baigsis.

 

 

Jadvyga karalienė

Tėvas mane mylėjo,

Motina manimi rūpinosi.

Jiems buvau

Kaip avis

Ar skalikų kalaitė,

Dar šunytė visai, bet jau su instinktu

Medžioti, gimdyt ir pjudytis.

Penkerių buvau sužadėta

Ir išsiųsta į svetimus rūmus.

Tikra karalaitė ir karalienė.

Nieks manęs ten nemylėjo.

Tėvas padovanojo

Man šautuvą,

Motina – aštrų peilį

Tam atvejui, jei netekėčiau,

O norėčiau nutekint

Tik kraują mėlyną ir niekų vertą gyvybę.

Jie mylėjo mane, jie manim rūpinos.

Trylikos ištekėjau, patikau savo vyrui.

Kas dabar pasakytų, kad jis – ne pedofilas.

Pabandžiau gimdyt, bet neišėjo.

Numiriau ir viskas baigėsi:

Karalystės, sostai, intrigos.

Gyvenu danguje kaip šventoji,

Esu debesis, kuris verkia.

Turiu meilę ir viską, ko reikia, –

Nosinę ašaroms šluostyt.

 

 

Ieva

Pamiršau, kaip šaukė mane vaikystėj.

Nebežinau, koks mano vardas.

Dabar sako visi, kad aš kaip Ieva,

Nuskynusi obuolį rojuj.

Nepriešgyniausiu, mes obuoliaudavom,

Per kaimą vaikų govėda,

Per sodus, daržus, avietynus.

Nusiaubdavom, o ko nesuvalgę,

Mėtydavom vienas į kitą, šunis ir kaimynus.

„Kieno čia tokie pasiutę, gal tėvas diržo neturi?“ –

Klausdavo mėlynanosiai prie parduotuvės,

Kurie nepajėgtų ir savo vaikų atpažinti

Ar

Prisimint, kad jų turi.

O, kad pati neprisiminčiau, kad užmiršti pajėgčiau,

Jog turiu, turėjau, turėsiu.

Jie, mano vaikai, nužudė viens kitą. Užmėtė akmenimis, kirviu sukapojo, sviedė ietį – pataikė, numetė sprogmenų, granatų ir bombų, sprogo, langai išbyrėjo, kad stiklas kelio dangun neužstotų. Nebėra jų. Jie danguje. Jie išskrido. Tik kūnai pastirę užkasti laukuose, kur nieks nebeauga.

Sako, kad kalta aš, nes visada motinos kaltos, kad auginau juos prastai, neišauklėjau, meilės gailėjau. Kad tamsi, neišsilavinusi, psichologijų nepriragavus. Kad blogą vyrą išsirinkau (tarsi būtų buvę galima rinktis), kad jis prie parduotuvės sėdėjo su mėlynanosiais ir juokės, kad diržu mojavo ir keikdavo garsiai.

Kad aš mojavau, keikiau, sėdėjau. Juokiaus, valgiau, gėriau, svaigau ir svaiginausi.

Taip ir yra. Aš kalta.

Norėčiau, kad rojus būtų atkurtas.

Būčiau upė jame, nes žmogum būt nebeišdrįsiu.

 

 

Marijos kapas

Apie mane kalba visi

Kas ką nori,

O nori, kad būčiau

Mergelė, sužadėtinė, motina,

Nuolanki, paklusni ir gražutė,

Beveik nekaltai pradėtoji, –

Visokia,

Bet ne

Moteris, mylimoji, laiminga,

Ne ta, kuri turi planų ar ambicijų,

Gali mokytis ir įgyt išsilavinimą,

Dirbt buhaltere ar darželyje.

Sako, kas tokiai savo vaiką žiūrėt patikėtų,

Ji savus patvorėm juk išmėtė,

Pinigus vogė.

Sako, kad mano vyras mirė,

Geras buvo,

Bet jo niekada neturėjau.

Visi vaikai iš Šventosios Dvasios.

Nepažįstu nė vieno,

Neatsimenu bruožų,

Visus palikau tamsiam sandėliuke,

Vaikų namuos ar kaimynui.

Ir šitas, paskutinis, mano stebuklas.

Rožiniai skruostai, nosytė,

Kaip jaunas paršiukas,

Skirtas išmėsinėt ir suryti.

Kas esu, galiu klaust vien savęs ir juoktis

Iš jo budelių, kurių

Mintyse šventose

Teturiu teisę

Tik

Stovėti po kryžium,

Melstis, verkt ir kentėti.

Taip, verkiu ir kenčiu.

Priėjau prie savo širdies –

Ten tuščias kapas.

Neturiu ką laidot jame

Nei kas iš jo prisikeltų.