Namas su vokiečiu

Angliškuose siaubo romanuose seni gebenėmis apipinti namai parduodami su vaiduokliais. Tokie net brangiau kainuoja. Atvyksta kinai mėgautis britišku šiurpuku ir erzacmokslininkai su aparatūra tyrinėti vaiduoklių mokslo. Tačiau mano istorija dar įdomesnė. Apie namą su vokiečiu.

Viena pagyvenusi moteriškė laukė laukė ir sulaukė, kol jos kasdien po 0,7 litro degtinės geriantis vyras paliko šį kartų pasaulį. Atsiduso. Gaila, aišku. Bet atsibodo labai jis. Jie abu gyveno jo name ir jis paliko testamentu namą jai. Bet pusiau su savo ankstyvos jaunystės klaida, sūnumi. Sūnus-klaida didingai tarė: ai, tiek to, gyvenkite. Bet po to atvažiavęs pažiūrėti namo kažkaip keistai nušnekėjo tai žiūrėdamas į ją, tai akys pabėgdavo dangop ir tas akių obuolių apsivertimas buvo toks sveiku protu nesuvokiamas. Šiurpus. Bet moteriškė pirmąją akių vartymo ataką atlaikė. Per porą metų buvo dar keistesnių akių atakų ir jos amžinatilsį vyro jaunystės klaida vis dažniau stovėdavo prie namo, degiodamas degtuką po degtuko. Sudeginęs vieną dėžutę traukdavo iš kišenės kitą. Bet daugiau kaip dviejų dėžučių nedegindavo. Moteriškė skaičiavo. Sūnus-klaida degiojo tiksliai po dvi dėžutes lyg žinodamas, kas bus. Bet dar nenorėdamas nieko skriausti, nes geras giliai širdyje.

Ta klaida moteriškę privertė parduoti namą ir pinigus pasidalinti pusiau. Po visų advokatų kiekvienam liko gražūs pinigai, po 40 000 eurų. Pinigai, sakytum, dideli, bet ne Vilniuje. Šitame staiga išponėjusiame mieste už 40 tūkstančių gali vėl nusipirkti palaikę pašiūrę perpus su kokiu alkoholiku kur nors smarkiai toliau nei Naujoji Vilnia. Link baltarusiškos atominės. Vėl žiūrėti pro langą, kaip liurlina po 0,7 litro kasdien naujas bendraturtis, – na jau ne.

Moteris, kaip visada būna sulaukus senatvės, maloniai prisiminė savo jaunystės miestelį Duoniškį. Yra ten parduodamų namų. Namas, kuris šiek tiek prašėsi remonto, bet dar tvirtai stovėjo ant pamatų, tokio pakaks jos amžiui, kainavo 32 000 eurų. Na štai teisinga kaina, pinigų lieka ir galima gyventi ramiai maloniai savo jaunystės miestelyje. Dar yra pažįstamų žmonių ir net kelios draugės atsirastų paplepėti. Širdis baisiausiai palinko prie to namelio žaliomis sienomis. Nuspręsta – rašomės popierius. Tačiau pardavėjai nesirašė, kiek pastenėję, parodė vokietį. Vokietis buvo tikras. Vokietis buvo net keleriais metais jaunesnis, nors jau savo vokiškoje pensijoje. Vokietis buvo gyvas ir šypsojosi.

– Guten Tag, – pasakė.

Pirmas ir gana kvailas moters klausimas buvo – ar jis geria degtinę? Nain, atsakė vokietis, degtinės jis negeria. Tik alų. Jis maloniai sau paplekšnojo per apvalų pilvą. Jis fokietis.

Tai vokiečio istorija yra tokia. Kol pardavėjai pardavinėjo namą, jie ir papasakojo vokiečio atsiradimo Duoniškyje istoriją. Jam kažkodėl pradėjo nebepatikti Vokietija. Na taip būna šiais laikais, kai pasaulio tvarka ritasi kūliavirsčiais ir naivūs žmonės staiga sugalvoja pakeisti gyvenamąją šalį. Atseit nuo vietos pakeitimo pagerės. Nepagerėja, nes tokie dalykai, kai tau nepatinka tavo gimtoji šalis, tai jau problema tavo galvoje. O ne problema Vokietijoje. Na, bet vokietis gal būtų likęs gyventi savo Vokietijoje. Bet pasitaikė maloni lietuvė. Tos lietuvės kartais būna labai malonios, ypač jei užsienyje. Taigi taip gražiai sutapo abiejų interesai – turėti užsienietį vyrą ir pabėgti iš Vokietijos, – kad abu staiga pajuto grįžę į namelį žaliomis sienomis laimingai leisti senatvės. Vokietis gaudavo vokišką pensiją 1 300 eurų. Ir negėrė degtinės, o tik alų bei turėjo auksines rankas. Namelį žaliomis sienomis turėjo tvarkyti iki savo dienų galo, pagerdamas alaus bei srėbdamas šaltibarščius su cepelinais. Vokiečiui patiko naujoji moteriškė, lietuviškas maistas ir lietuviškas niūrus oras. Ir šalį pakeitė, ačiūdie.

Gyvenimas lyg cukrumi ir cinamonu pabarstytas. Brolių Grimų pasaka. Bet neilgai truko. Net apsiženyti nespėjo. Maloniąją vokiečio moteriškę labai neteisingai per metus suėdė vėžys ir dabar giminės pagal teisingumą (lygiai pasidalinti palikimą) turėjo parduoti namą su vokiečiu. Vokiečio nenorėjo išvaryti, tik gauti pinigus už namą. Ir taip kvailai sugalvojo parduoti namą su gyvu vokiečiu. Vokietis lietuviškai nelabai suprato, bet jam užteko, kad bus alaus, gyvens ten pat, po truputį remontuos tą patį namą ir dar gaus naują gyvą moteriškę.

Duoniškio žmonės vaikščiojo apie namą ir sukiojo pirštais palei smilkinį. Na, 32 tūkstančiai tai dar kaina žmoniška, namas tvirtas, bet su gyvu vokiečiu? Nu durniau dar ant šito svieto nematėme. Neras tokio durniaus, kuris pirktų namą su vokiečiu!

O mūsų pirkėja moteriškė pavaikščiojo po namą. Pažiūrėjo, kaip gyvena vokietis savo kambaryje. O gyveno jis labai preciziškai. Marškinėliai ir kelnaitės jo spintoje buvo sulankstyti kaip kareiviai Vaterlo mūšyje. Vienodais kvadratukais. Pažiūrėjo, kokius įrankius turi savo garaže. O įrankiai ten buvo sukabinti pagal dydį ant sienų ir net vinys išrūšiuotos bei subertos pagal dydį į senus alaus PET butelius. Mašina, nors sena, bet sutvarkyta, važiuojanti. Pats remontuoja.

– Perku. Net su vokiečiu, – atsiduso.

Giminės net rankomis suplojo. Kaip gražiai susitvarkė gyvenimus. Ir pinigų gaus, ir Klauso nenuskriaudė. Vardą net prisiminė, nors sunkiai, kad Klausas. Nes nervinosi. O šiaip jis visiems miestelyje buvo vokietis ir taškas. Tai ta proga giminės net visas namo pirkimo ir pardavimo išlaidas apmokėjo.

Pradėjo gyventi. Ar jau sakiau, kad Klauso pensija buvo 1 300 eurų? Gaudavo daugiau pinigų nei jo šeimininkė. Na, aišku, Klausas turėjo kur išleisti pinigus. Alų sriaubė po tuziną skardinių per dieną. Buteliais net nepirkdavo, nes kaip klaikiai tarškėsi priduodamas butelius, o skardines tvarkingai sudedi į bulvių maišą ir priduodi kartą per savaitę. Likdavo pinigų ir maistui. Klauso rankos mėgo darbą. Ir viską, ką nurodydavo šeimininkė, vokietis neskubėdamas, bet labai tiksliai, preciziškai darė. Padaręs daiktą vokietis lietuviškai paklausdavo:

– Ar gražu, Klaus?

Ir pats sau pavartęs iš visų pusių arba apėjęs ratu remontą vokiškai patvirtindavo:

– Jaaa!

Taip jie ir gyveno. Alų midų gėrė.

Bet šeimininkė, belakstydama siaurais laiptais, kartą neišlaikė pusiausvyros ir nulėkė nuo laiptų. Baisiausiai susilaužė koją. Jai įsuko į koją varžtus ir daktarai liepė porą mėnesių sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Ir tada atsitiko stebuklas. Vokietis sumažino išgeriamų alaus skardinių skaičių iki pustuzinio per dieną, vežiojo po miestelį savo moteriškę šeimininkę ir kepė jai kiaušinienę. Sriubų virti nemokėjo.

Vokietis stumdė stumdė vežimėlį, kol vieną dieną pasveikusi moteriškė pašoko iš vežimėlio ir puolė virti sriubos. Naktimis jau sapnuodavo sriubą. Pagijo.

Pirmą kartą moteriškė nurimo. Klaidos ji nepadarė, pirkdama namą su vokiečiu. Dabar vienintelė bėda ir nerimas liko tas, kuris mirs pirmas. Jei ji pirma išeis iš šio svieto, tai jos tikrasis sūnus, kuris Vilniuje, išvarys jos vokietį iš namo ar ne? Sūnus toks nekoks, gerti negeria, bet buvo vedęs tris kartus, turi du sūnus su skirtingomis moterimis ir dabar, kai perkopė 50, gyvena lyg kosmonautas. Moteriškės keičiasi, o sūnus – ne. Tokia savotiška Saulės sistema. Jis – Saulė, o planetos sukasi aplink. Bet kam jam Duoniškis. Jis čia sau moteriškių nerastų. Mėgsta vilnietes, visokias susivėlusias, trenktas ir plonas.

Jei pirmas mirtų Klausas, tai ji gražiai vokietį palaidotų. Kaip savo vyrą. Lankytų kapinėse. Kapas būtų apsodintas gėlėmis kiekvieną naują pavasarį, kol ji gyva. Vokietis juk geras. Gyvens su šiokiu tokiu nerimu, kuris pirmas, bet gyvens gražiai.

Alus tai ne degtinė, žinokite.