Mano kareivis

Man jo pagailo iš pirmo žvilgsnio. Dėl jo švelnaus vaikiško veidelio, nepritaikyto karo tarnybai. Dėl vaikiško įrašo nuotraukos kitoje pusėje. Dėl gramatinių klaidų tame įraše ir sunkiai įskaitomo braižo. Turbūt nedaug bernelis teragavęs mokyklos. Nežinau jo vardo nei pavardės – pasirašęs taip, kad neperskaitysi nė vienos raidės. Dar gražu, kad nuotrauka (vinjetė) dedikuota ginklo draugui, kitaip sakant, ėmė ir susidraugavo du kareivėliai tarnaudami Vilniuje. Ne kas kitas, o draugas tą nuotrauką greičiausiai ir išsaugojo savo albume.

Žinoma, dar svarbu, kad viskas vyksta Vilniaus mieste. Kareivinės galėjo būti kitapus Neries, kur paskui atsirado Sporto rūmai. Dar vienos buvo Verkių dvare. Gal ir Šiaurės miestelyje. O jei toliau, tai Nemenčinėje ir Pabradėje. Pėstininkai, kavaleristai, artilerija, kulkosvaidžių eskadronas, tankų kuopa, šarvuotų automobilių būrys, komendantūra. Vilniaus įgula buvo keli tūkstančiai karių. Vien policininkų buvo per tūkstantį. Vinjetėje pro medžius kyšo Gedimino pilies bokštas, Trys Kryžiai. Šv. Rapolo bažnyčia turbūt todėl, kad reikėjo pavaizduoti Žaliąjį tiltą. Aišku, vinjetę piešė kas nors iš pačių kareivių. Kariuomenėje mokantiems piešti anais laikais buvo lengvesnis ir laisvesnis gyvenimas.

Koks likimas ištiko šį karį? Nežinia, ar jis žuvo mūšio lauke, nors priežasčių žūti buvo daug. Lietuvos kariuomenė Vilniuje ir Vilniaus krašte atsiranda vėlų 1939-ųjų rudenį ir būna ten iki kitų metų vasaros. Gerą pusmetį. Paskui Vyčio ženklas ant karių kepurių pakeičiamas raudona žvaigžde. Dar po metų – sovietų karas su Vokietija. Buvę Lietuvos kareivėliai siunčiami kautis Raudonojoje armijoje. Karo pradžioje ta armija pakrikusi traukiasi, būriai žuvusiųjų ir belaisvių. Dar liūdniau, kai pagalvoji apie tuos, kurie pokario metais buvo pasiųsti į miškus medžioti partizanų („buržuazinių nacionalistų“) ir dalyvauti represijose prieš civilius gyventojus.

Lenkų politikas ir rašytojas Józefas Mackiewiczius yra savo akimis matęs ir aprašęs 1940 metų rugpjūčio 5-ąją, kai Lietuvos delegacija grįžo iš Maskvos į Vilnių nešina „Stalino saule“. Geležinkelio stotyje surengtas liaudies mitingas, išrikiuota Lietuvos kariuomenės garbės sargyba. Saulėje žybsi kuopos vado kardas, kuriuo jis buvo prisiekęs ginti savo tėvynės garbę. Policininkai vis dar lietuviškomis uniformomis, tačiau be antpečių, o Vyčiai pakeisti žvaigžde. „Bevalė banda džiūgavo netekusi laisvės“, – užveža Mackiewiczius.

Vaikystėje, žaidžiant karą, išlandžioti senamiesčio kiemai, ieškant slėptuvių išlaužytos sandėliukų durys. Iš degtukų galvučių, apvyniojus izoliacija, išeidavo naminės bombos. Dūmų uždangai sukurti tikdavo lėtai smilkstanti kino juosta. Ir taip toliau. Viskas pagal matytus filmus: čia mūsiškiai, o ten – vokiečiai, fricai. Ura-a-a-a!

Kai atėjo tikra kariuomenė, kariauti jau nesinorėjo. Kareivinės ir kareiviška uniforma slėgė. Žmogaus, kurį galėtum pavadinti ginklo draugu, nebuvo. „Nabagas!“ – pasakė Antanas Terleckas, aplankęs karinėje ligoninėje Leningrade. Šiaip ne taip pavyko po pusmečio sugrįžti namo.

Kas mėnesį vyksta mūsų vienuolyno namų kapitulos, broliški susirinkimai, kuriuos visada pradedame nuo Viešpaties angelo už žuvusius kare. Ir Vėlinių maldose yra panaši intencija: „Už karuose žuvusius, už tremtyje ir nelaisvėje mirusius.“ Dabar galvojame apie karą Ukrainoje, bet besimelsdamas matau savo kareivį, žiūrintį man tiesiai į akis.

Ar žuvusieji priešo kareiviai irgi tarp tų, už kuriuos reikia melstis? Kai sakoma, kad jie buvo sunaikinti, likviduoti, pasiųsti į pragarą, turi atrodyti, jog ten ne žmonės, o tik skaičiai, statistika.

Nežinau, kaip būtų tikrame kare, bet knygose apie karą man gražiausi tie puslapiai, kuriuose kas nors galėdamas ar net privalėdamas nušauti savo priešą to nepadaro. Atsisako ar kažin kaip išsisuka, tyčia nepataiko. Dažniausiai toks sprendimas įvyksta per vieną akimirką, nesukant galvos, ar gerai. Staiga pamatai žmogų, savo artimą, ir to gana, kad nešautum. Rekomendacijos taip elgtis nėra, negali būti. Čia kažin kas iš hagiografinio žanro ar panašiai.

„Atminsi visados“, – užrašė ant nuotraukos maniškis kareivis kreivomis raidėmis. Panašiai ir atsitiko. Privalau dabar tęsti man patikėtą atminimą.