Keletas Kėdainių eskizų
Keletas Kėdainių eskizų
Kai tėvelis 1941 metų vasaros pradžioje išvyko su divizija į Varėnos poligoną (iš ten jį drauge su kitais Lietuvos karininkais birželio 14 dieną išvežė į Sibirą), mudvi su mamyte nukeliavom pas senelius į Paliepius – kaimelį netoli Ariogalos. Nežinojau, kad visa likusi mūsų šeimyna – ir mudvi su mamyte, ir teta Stasė su mažute, neseniai gimusia Danute, ir seneliai – buvo pasmerkta badui ir šalčiui Sibire. Tuomet pasisekė pasprukti tik dėl mamytės sumanumo – pabėgom enkavėdistams tiesiog iš panosės.
Kai prasidėjo karas ir į Lietuvą įžengė vokiečiai, ne tik mes, bet ir dauguma lietuvių pasijuto išgelbėti. Vokiečių kariai, ypač karininkai, atrodė dailiai: pasitempę, aukšti, visada itin švariomis, išlygintomis uniformomis – visiška rusų priešingybė. Man, tuomet mažai mergaitei, atrodė, kad jie nuo ryto iki vakaro prausiasi: tik įžengę į kiemą, jie tuoj puldavo prie šulinio, semdavo vandenį ir išsirengę iki pusės maudydavosi. Mus, vaikus, jie dažnai vaišindavo taip retai karo metais gaunamu šokoladu, kartais net graikiniais riešutais. Ypač dažnai mudvi šnekindavo, kai eidavau kartu su mamyte. Ji labai krisdavo visiems į akis: buvo ryški blondinė, mėlynakė ir gerai kalbėjo vokiškai. Likusios su mamyte vienos, iš Vilniaus persikėlėm gyventi į Kėdainius, arčiau senelių (Paliepiai buvo už trisdešimt kilometrų).
Mamytė mokytojavo, aš lankiau pradžios mokyklą. Dažnai arkliais iš Paliepių atvažiuodavo senelis, atgabendavo įvairiausių skanumynų, obuolių. Vis gaudavom siuntinių iš Vienos, kur gyveno ištekėjusi mamytės bičiulė. Ji atsiųsdavo įvairių vaistų (net dabar prisimenu tamsiai raudonos spalvos prontozilio ampules), o į Vieną keliaudavo siuntiniai su Paliepių lašinukais – dideliu deficitu karo metais. Karo pabaigoje ir laiškai, ir siuntiniai iš Vienos nustojo mus lankę. Mamytė gavo žinią, kad bičiulė ir jos šeima žuvo per bombardavimą. Dar ilgai nešiojau jos atsiųstą vaikišką rankinuką, kurį labai mylėjau, – aksominį cinamono spalvos šuniuką su balta pūkuota apykakle ir užtrauktuku nugarytėje. Tuo metu buvau, kaip ir daugelis mano amžiaus vaikų, nevalgi, ilgakojė, ištįsusi paauglė. Mamytė vis rūpinosi, kad nesusirgčiau. Prisimenu „sunkias“ rytmečio valandas, kai buvau sodinama valgyti pusryčių. Pavalgyti reikėdavo sparčiai, kad abi su mamyte nepavėluotume į mokyklą. Mamytė vis žvilgčiodavo į laikrodį, ragindama paskubėti, galiausiai imdavo pykti. O tie sumuštiniai būdavo tokie didžiuliai…
Tačiau vieną dieną man kilo išganinga mintis. Bevalgydama pusryčius pamačiau, kad tarp spintelės ir sienos yra nemažas tarpas – ten puikiai tilpo mano sumuštiniai. Nuo tada pusryčius „pavalgydavau“ itin sparčiai, mamytė neatsidžiaugė puikiu mano apetitu. Tai tęsėsi kokią savaitę, namuose vyravo džiugi nuotaika, nė karto nepavėlavom į mokyklą. Tačiau vieną dieną mamytę sudomino bjaurus kvapas, sklindantis nuo spintelės. Ši buvo atitraukta, rastas didžiulis sumuštinių „sandėlis“, o aš gavau į kailį.
Paauglystės dienos Panevėžyje
Kai baigėsi karas ir Lietuvą antrą kartą okupavo rusai, mamytė visą laiką slapstėsi. Mes gyvenom ir tetulės Jadvygos (mano tėvelio sesers, prof. Vitalijos Vitkienės mamos) sodyboje Noreikuose netoli Vilkijos, ir Kauno priemiestyje Vilijampolėje, ir Lauksodyje (netoli Latvijos sienos, prie Žeimelio), kur pienininku dirbo dėdė Pranas (mamytės sesers Stasės vyras). Slinko metai, aš augau ir turėjau pradėti lankyti gimnaziją. Todėl 1947 metais persikėlėm į Panevėžį. Mamytė gavo mokytojos vietą vienoje pradinių mokyklų, aš įstojau į 2-ąją mergaičių gimnaziją. Mamytė tikėjosi, kad toli nuo Paliepių, toli nuo Kauno mes galime ramiai gyventi, ir enkavėdistai mūsų neras.
Deja, deja… Panevėžyje, Pušaloto gatvėje, dėdė Pranas pirko namuką. Jame buvo du mažučiukai kambariukai ir virtuvė, kieme stovėjo rąstinis sandėlis. Tame namelyje apsigyveno iš savo ūkio Paliepiuose pabėgę seneliai, sandėlyje – pikta sena ožka Virma. Teta Stasė, dėdė Pranas ir trys jų vaikiukai (Danutė, Rimas ir Vytenis) tebegyveno Lauksodžio pieninėje. Iš pradžių kelias savaites ir mudvi su mamyte ten buvom prisiglaudusios, vėliau apsigyvenom pas senelius Panevėžyje.
Kol dėdė Pranas dirbo pieninėje, gyvenimas tekėjo sklandžiai. Tačiau vieną dieną į dėdės Prano pieninę atvyko būrys vyrų (jie prisistatė partizanais, bet dėdė įtarė, kad tai buvo persirengę enkavėdistai), susidėjo visą pieninės sandėlyje buvusį sviestą, brandinamus olandiškus sūrius. Dėdė buvo baigęs Belvederio dvare pienininkystės mokyklą ir dirbo pieninėje, pastatytoje paskutiniais nepriklausomos Lietuvos metais pagal švedų projektą – puiki įranga. Kitą dieną prisistatė saugumiečiai (ko gero, tie patys, kurie viską išvežė) ir dėdę Praną apkaltino, kad jis partizanams atidavė viską savo noru. Už tai dėdę nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Dniepropetrovską, ten jis dirbo hidroelektrinės statyboje. Teta Stasė, likusi viena su vaikiukais, apsigyveno pas senelius Panevėžyje. O tada ir prasidėjo tikras vargas. Nė vienas neturėjo darbo, o ir bijojo jo ieškoti, kad neišvežtų į Sibirą. Vargšas senelis Stanislovas, puikus Paliepių ūkininkas, pradėjo dirbti kroviku grūdų sandėlyje. Dar ir dabar prisimenu sulinkusį senelį, ant nugaros tampantį sunkius grūdų maišus (jis, vargšas, turėjo išvaržą ir nešiojo specialų tvarstį).
Mudvi su mamyte gavom mažą kambariuką nacionalizuotoje klebonijoje. Kambarėlis buvo prie virtuvės (ten iki tol buvo nekūrenamas sandėliukas), labai mažiukas ir šaltas. Mamytė rado krosnininką, gavo plytų, buvo pastatyta maža krosnelė su tokiu keistu kaminuku. Kambarėlyje pasidarė šilta ir jauku – tai buvo savi namučiai. Tik visą laiką mūsų drabužiai buvo laikomi lagamine po sofa, nes jokios spintos neturėjom, o ir jei būtume turėjusios, tame mažame kambariuke ji nebūtų tilpusi. Čia stovėjo mamytės lovelė, dar iš mūsų buto Kaune atgabenta senučiukė sofa ir didžiausia puošmena – mūsų senoji spintelė su veidrodžiu. Bute, be mūsų, dar gyveno keturios šeimos (režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Vaclovas Blėdis ir Julija Blėdytė, muzikas Kazimieras Jovaiša su sūnumi ir dviem dukromis, mokytojas Antanas Makačinas su sūnumi Teisučiu, dabar žinomu kompozitoriumi). Visi naudojosi viena virtuve, kur turėjo po savo mažutę spintelę. Mudvi su mamyte, norėdamos patekti į savo kambarėlį, turėdavome pereiti per virtuvę, kur visada būdavo daug žmonių. Vieni virdavo ant didžiulės dar iš klebonijos laikų likusios viryklės, kiti prie savo spintelės valgydavo. Visai netoli stūksojo bažnyčia (mes juk gyvenom buvusioje klebonijoje), joje rusai, kaip ir daugelyje mūsų bažnyčių, buvo įsirengę sandėlį.
Mūsų name gyveno daug vaikų, su jais vakarais siausdavom. Pro skylę tvoroje patekdavom į didžiulį vienuolyno sodą (vienuolynas buvo uždarytas, jo pastate tuomet veikė muzikos mokykla) ir žaisdavom „kavotynių“. Mane mamytė labai saugojo ir prižiūrėjo, nes dažnai sirgdavau, buvau ištįsusi, itin plona paauglė. Būdavau aprengta šiltu paltu, apmuturiuota skara, tad po smagių žaidynių labai suprakaituodavau. Tada, bijodama tokia pasirodyti namuose (galėjau gauti kailin), prieš grįždama atsisegdavau paltą ir, stovėdama prieš vėją, bandydavau atvėsti.
Kokia ta vaiko galvelė… Po tokios procedūros neretai vėl prasidėdavo angina arba imdavau kosėti.
Už miesto, vadinamojoje Jasnagurkoje (dabar ji vadinama taip gražiai – Skaistakalniu), buvo visų vaikų išsvajota maudynių vieta. Vasarą vis prašydavau mamytės sekmadienį ten nueiti, bet mano prašymas retai buvo išklausomas. Pagaliau vieną šiltą rugpjūčio sekmadienį susiruošėm. Visą dieną smagiausiai turškiausi upėje, tik gaila, ilgai maudytis neleisdavo, kad nesušalčiau. Laiminga grįžau namo, tikėdamasi sulaukti dar vienos tokios iškylos. Tik namuose tykojo nemalonumai – mamytė pradėjo ieškoti savo paso. Jo niekur nebuvo. Pasirodo, jį mamytė nešėsi prie upės ir ten pametė. Pasas tais pokario metais buvo itin svarbus. Prisimenu, kaip mamytė specialiai ant paso nuotraukos pylė rašalo – juk ji visą laiką slapstėsi.
Mamytė neradusi paso nepaprastai susijaudino, keletą dienų buvo kaip nesava, labai dirgli, sunerimusi. Neprisimenu, bet tikriausiai ji nuėjo į miliciją išsiimti naujo paso. Nuojauta jos neapgavo – po 4 mėnesių naktį į duris pabeldė enkavėdistai, ją suėmė, išvežė į Kauno saugumo požemius, o po pusės metų karo tribunolo teismas (ir aš ten dalyvavau, tie teisėjai – tai trys senyvi stori rusai enkavėdistai, iš jų viena labai pikta moteris) nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio ir dar dešimt metų tremties (kas tiek gali atlaikyti!). Po teismo grįžusi į Panevėžį mamytės paliepta (man leido prie jos prieiti atsisveikinti) parašiau skundą į Maskvą, jį pasirašė senelis Stanislovas Semoška. Tik neseniai radusi tą skundą saugumo archyve, sužinojau, kad po to mano rašyto skundo mamytei kalinimą lageryje sumažino iki dešimt metų. Būtų juokinga (kas per teismai!), jei nebūtų graudu.
Netrukus po teismo ją perkėlė į Kauno kalėjimą, vėliau išvežė į Vilnių. Vilniuje kurį laiką ji kalėjo buvusiuose Sluškų rūmuose Kosciuškos gatvėje. Pro juos dabar beveik kasdien praeinu ir vis prisimenu, kaip aš, neberadusi mamytės Kauno kalėjime, atvykau į Vilnių jos ieškoti. Ant Sluškų rūmų, kuriuose rusai buvo įrengę kalėjimą, langų tada buvo uždėtos dėžės, kad kaliniai niekada nematytų saulės šviesos. Kas per žiaurumas… Ta mano viešnagė Vilniuje buvo labai liūdna. Radusi mamytę Vilniaus kalėjime, labai norėjau ją pamatyti, bet enkavėdistai neleido, galėjau jai tik perduoti šiek tiek maisto ir trumpą laiškutį. Po poros savaičių mamytę išvežė į lagerį Sibire. Ji kalėjo Uralo kalnuose, netoli Ivdelio miesto, esančio Sverdlovsko, dabar vadinamo Jekaterinburgu, srities šiaurėje. Po ketverių metų, kai mirė Stalinas, jos bylą peržiūrėjo ir kaip visiškai nekaltą paleido. Ji vėl galėjo mokytojauti. Deja, deja… jos sveikata liko saugumo rūsiuose ir Sibire, tie kalinimo metai ją visiškai palaužė – mamytė grįžo išsekusi ir visiškai ligota. O jai tuomet buvo tik 47 metai.
Pirmasis psichoterapijos seansas
Buvo gili 1949 metų žiema. Kai enkavėdistai suėmė ir išvežė mamytę, kitą dieną atkeliavo teta Stasė, mamytės sesuo. Sudėjusi visą mano mantą ant rogučių, nusivedė mane į savo mažutį namelį Panevėžio priemiestyje. Ten ji gyveno su trimis mažais vaikais (Danute, Rimu ir Vyteniu) ir iš Paliepiuose esančio ūkio nuo tremties pabėgusiais seneliais (mamytės ir tetos Stasės tėvais). Taip aš, trylikametė mergaičiukė, pradėjau savarankišką gyvenimą. Supratau, kad vaikystės pasaka baigėsi: vaikystės dienos, tokios nerūpestingos, tolo negrįžtamai. Pradžia buvo sunki.
Ankstų rytą dar su tamsa išeidavau į mokyklą. Mano gražioji Panevėžio mergaičių gimnazija buvo gana toli. Žingsniuodavau Šiaulių gatve, tuomet dar negrįsta, duobėta, vietoj šaligatvių kai kur buvo paklotos lentos. Juodame danguje pro rūką šviesdavo žvaigždės, kartais ir mėnulio pjautuvas, toli girdėdavosi priemiesčio šunų lojimas. Naktis blykšdavo, greitai pradėdavo raudonuoti rytai. O man nuolat būdavo nepaprastai liūdna, nė minutei negalėdavau išsivaduoti iš tamsaus graudulio. Atmintyje šmėkščiojo mažų dienų paveikslėliai, ant jų vis užplaukdavo blyškus mamutės veidas. Slinko diena po dienos, o ji vis negrįžo. Negalėjau mokytis, po pamokų genama liūdesio be tikslo vaikštinėdavau gatvėmis, nieko nebenorėjau, nebeskaičiau. Mokytojai žiūrėjo į mane su užuojauta. Ir kai aš, geriausia klasės mokinė, negalėdavau atsakyti į užduotą klausimą, daugelis jų tyliu balsu man liepdavo sėstis. Nepriekaištavo, nebarė, kad aš nebesimokau. Taip tęsėsi porą savaičių.
Vieną dieną mano suolo draugė Laima pasakė sužinojusi apie senutę, kuri iš kortų spėja ateitį, – ji tikrai galėtų pasakyti, kada grįš mano mama. Tik reikia turėti penkis rublius. Aš turėjau dešimt rublių – vadinasi, eiti galėjau. Pas burtininkę nusprendėm apsilankyti kitą dieną po pamokų.
Mažame kambarėlyje radom nedidukę mielą senučiukę, apsigobusią skarele, iš po kurios matėsi žili plaukai. Krosnelėje kūrenosi ugnis, jos atšvaitai plazdėjo ant pilkšvai melsvų sienų, ant apšarmojusio lango. Garavo virdulys. Senutė mus pasodino, ant stalo užtiesė mažą drobinę staltiesėlę. Ant jos išdėliojo duonutę, porą gabalėlių sūrio, pripylė arbatos, persižegnojo. Aš lyg ir atšilau, nekantravau, taip norėjosi viską kuo greičiau papasakoti. Išklausiusi mane senučiukė skubiai išsitraukė kortų kaladę ir paklausė, kaip atrodo mamytė. „Ji graži – žydros akys ir šviesūs plaukai.“ – „Tai čirvų dama“, – pasakė senutė ir išdėliojo kortas ant stalo. Meiliai žiūrėdama į mane, ji greitakalbe pasakojo, kad čirvų dama, tai yra mano mamytė, labai stengiasi prasiveržti pro juodus, blogus žmones, jai kasdien vis geriau sekasi ir ji vis artėja, nes jos laukia artimieji – taip pat šviesūs. „Tai, aišku, aš, tikrai aš“, – kalbėjau iš džiaugsmo ir susijaudinimo net apsiašarojusi.
Grįžau į mažą tetos namelį lyg ir ramesnė. „Mamytė grįš, tikrai grįš“, – vis sakydavau mintyse ir šventai tuo tikėjau.
Pas senutę vaikščiojau apie savaitę. Buvau ten lyg ir sava: kiekvieną kartą orkaitėje būdavo šio to likusio nuo pietų. Gal barščių, gal jau gelsva žievele apsitraukusių bulvių, gal blynų. Kaskart išgirsdavau, kad mamytė jau ruošiasi namo, bet jai dar vis kai kas trukdo. Ir aš pagaliau pasijutau rami. Nebijojau nei nakties, nei tamsos, viskas mažame namelyje pasirodė sava. Nėra nei ginkluotų enkavėdistų, nei šmėklų. Supratau, kad aš turiu ieškoti mamytės. Ir vieną dieną nuėjau į Panevėžio kalėjimo priimamąjį…
Bėgam į Vakarus
Atėjo ruduo, viskas dvelkia pavargusiu prinokusiu atsisveikinimu. Vėl grimztu į praeitį. O ką daryti – dabartis vienoda, smulkmeniška, kasdieniška.
Vakarais, kai atsigulu, pradeda lankyti artimųjų, ypač mamytės ir tėvelio, veidai, ištarti žodžiai, likimai. Tačiau, visus artimuosius prisiminusi, pajuntu, kaip šyla širdis, kaip užplūsta meilė. Viskam. Net ir gailiai inkščiančiam šuneliui Simui, pririštam verandoje, kad nelįstų prie kalytės Šarkos. Lyja, lyja, slenka žemi tamsūs debesų tumulai. Gal ir gerai, kad lyja ir lyja…
Prisimenu senus laikus. Mamytė – jauna, labai graži – ir aš, dar tik šešiametė mergaitė. Abidvi gyvenam Kėdainiuose, tėvelis – toli, toli, Sibiro lageryje, vis dar tikime, kad baigsis karas, ir jis grįš pas mudvi.
Vokiečiai ruošiasi trauktis, artėja rusų kariuomenė. Mamytė labai susirūpinusi, vis kalbasi su geriausia bičiule ponia Liucija (jos vyras buvo Kėdainių policijos viršininkas) apie bėgimą į Vakarus. Pašėlusiai įdomu – aš klausausi ausis ištempusi. Skubiai vykstam į Paliepius, kur seneliai pakuoja, slepia vertingiausius daiktus. Prisimenu, kaip suvyniojo gražųjį angliško porceliano servizą, sudėjo į dėžes (vienoje dėžėje, niekam nematant, paslepiu savo mylimą gintarinę druskinę) ir paskandino mūsų kūdroje. Visi tikėjosi greitai grįžti namo, manė, kad amerikiečiai ir anglai, nugalėję vokiečius, sutvarkys ir rusus.
Deja, deja… išvykom visiems laikams.
Iš Paliepių iškeliavom dideliu vežimu su dviem arkliais. Vežime buvo įtaisytas brezento stogas nuo lietaus. Čia sėdėjo močiutė, teta Stasė ir mes trys vaikai – aš, Danutė ir Rimas; mamytė ir senelis pasikeisdami vadeliojo. Šalia vežimo žygiavo ir mūsų karvutė, kurios pieną vakarais gerdavom. Plentas buvo pilnas vežimų, visi traukėsi į Vakarus, nes sparčiai artėjo frontas. Suaugusieji buvo neramūs ir gana pikti, kai pradėdavom išdykauti, tuoj gaudavom barti. Prisimenu, kaip pasiekėm Veliuoną ir apsistojom dėdės Prano (tetos Stasės vyro) tėviškėje. Čia praleidome kokią savaitę. Sodyba buvo labai graži, įsikūrusi ant šlaito, kurio apačioje tekėjo Nemunas. Baigėsi vasara, bet dienos dar buvo karštos, tad mamytė mudvi su Danute vesdavosi prie Nemuno. Ką reiškia vaikystė – nejutom, kad artėja frontas, kad nebeturim namų. Tik maudėmės, statėm smėlio pilis, išdykavom. Prie Nemuno ilsėdavosi daug vokiečių kareivių – matyt, vargšai, ruošėsi į frontą. Prisimenu, kokie jie visi man buvo gražūs – aukšti, liekni, šviesiaplaukiai ir, svarbiausia, linksmi. Mus šnekindavo, vaišindavo saldainiais.
Vieną rytą mamytė ir seneliai buvo labai susirūpinę. Kai mus, vaikus, prikėlė, arkliai jau buvo pakinkyti, ir mes skubiai iškeliavom – patraukėm į Vakarus. Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad rusai pralaužė frontą, ir vokiečiai traukiasi. Taip pasiekėm Raudonę. Čia seneliai pranešė toliau nebevažiuosiantys. Senelio nuomone, amerikiečiai tuoj susitaikys su vokiečiais ir duos rusams į kailį. Raudonėje apsistojom pas ūkininką. Atsikėlusi rytą pamačiau mamytę, kalbančią su jaunu vaikinu. Jis jau sėdo ant dviračio, bet dar bandė įkalbėti mamytę bėgti. Mamytė, aišku, atsisakė, ji negalėjo palikti tėvų ir sesers su mažyliais. Raudonėje ištiko nelaimė – mamytei supūliavo pirštas, jį labai skaudėjo. Viskas baigėsi ir tragiškai, ir linksmai. Rytą, kai mamytė kūreno ugnį, storai vata apvyniotas skaudamas pirštas užsidegė ir pradėjo liepsnoti. Mačiau, kaip ji pasidėjo ranką ir ėmė daužyti degantį tvarstį. Kai užgesino ir atvyniojo tvarstį, pūlinys buvo trūkęs.
Vis arčiau girdėjosi patrankos, šūvių papliūpos. Mes jau antrą dieną sėdėjom rūsyje. Prisimenu ankstų rytą. Rūsio durys atsidarė ir išgirdau pirmą rusišką žodį „zdravstvuite“ – prieš mus stovėjo rusų kareivis.
Susiruošėm grįžti, tik kur – nesupratau. Į Paliepius tikrai negalėjom važiuoti, juk jau kartą pasprukom. Paliepiai buvo didžiulis gatvinis kaimas, prieš pat rusų atėjimą seneliai jau buvo susiruošę išsikelti į vienkiemį. Mamytė pasakojo, kad kaime gyveno itin daug rusų (juos tuomet vadino burliokais), kuriuos čia caro valdžia atkėlė, kai ištrėmė daugelį vietinių gyventojų į Sibirą. Tai įvyko po 1863 metų sukilimo, nes kaimo žmonės jame dalyvavo. Daugelis Paliepių rusų buvo tingūs, nenorėjo dirbti žemės ir 1940 metais tapo aktyviais bolševikais.
Taigi važiavom namo, tik kur – nežinia. Visur ant kelių, miesteliuose, kaimuose buvo pilna rusų kareivių, daug kur tikrino dokumentus. Jau artėjom prie Kauno. Pavakaryje mūsų vežimą sustabdė rusai. Tai buvo specialaus dalinio, vadinamojo „Smerč“, kurio visi labai bijojo, kariai. Patikrinę dokumentus, jie tuoj pat suėmė senelį. Kodėl! Buvau pernelyg maža, kad suprasčiau. O be to, ką tik buvo praėjęs frontas ir rusų žiaurumo išsigandę žmonės bėgo kur kas išmanė.
Sustojom pas netoliese gyvenantį ūkininką. Močiutė ir teta Stasė verkė, tik Čiulis (mamytės pravardė vėliau), kaip visada, išlaikė sveiką protą. Ji tuoj iš mūsų gausių atsargų pasiėmė kumpį, butelį degtinės ir išėjo vaduoti senelio. Baigėsi sėkmingai kaip ir visada – mamytė grįžo su seneliu. Tada buvo nuspręsta važiuoti į Naujamiestį, kur pienininku tebedirbo dėdė Pranas (jis kategoriškai atsisakė bėgti). Ten ir nukeliavom. Po kiek laiko seneliai apsigyveno dėdės Prano nupirktame namelyje Panevėžio pakraštyje.
Mudvi su mamyte dar bandėm gyventi Kaune. Čia Kauno švietimo skyriaus vedėju dirbo mamytės mokslo draugas ir bičiulis Teodoras Šuravinas (pediatrės prof. Liudmilos Steponaitienės tėvas). Su juo mamytė mokėsi Kėdainių mokytojų seminarijoje. Vėliau esam ne kartą viešėjusios jo namuose Kaune. T. Šuravinas buvo žinomas vertėjas (išvertė daugelį Levo Tolstojaus, Antono Čechovo veikalų) ir rašytojas. Pajutusi, kad ir Kaune nesaugu, mamytė gavo mokytojos vietą Panevėžio mokykloje. Be to, Panevėžyje jau gyveno seneliai. Čia aš pradėjau lankyti mergaičių gimnaziją (pradinėje mokykloje beveik neteko mokytis, nes vis slapstėmės). Tačiau ir Panevėžyje mamytę enkavėdistai rado ir 1949 metų žiemą suėmė.
