Iš bloknoto (48)

Baigiau skaityti jau kiek anksčiau išleistą Rimanto Kmitos knygą „Ugnies giesmės: tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Autorius leidžia mums panirti į neramią poeto gyvenimo ir kūrybos tėkmę ir su gediška aistra dėlioja savo gausiai, kruopščiai ir sumaniai surinktą medžiagą, skirsto ją temomis – pagrindiniai asmens ir kūrėjo kelio taškai, sudėtingo, netipiško charakterio formavimasis, poeto tikslai, kūrybiniai siekiai ir aistros, santykiai su artimaisiais, bičiuliais, su įvairaus statuso bei amžiaus kolegomis, su valdžia, jam keliami barjerai ir jo paties „Molotovo kokteiliai“, svaidomi į visas puses, ir konfliktai, kartais nebesilaikant elementarių civilizuoto žmogaus elgesio normų. Visa tai atspindi taikliai suformuluoti skyrių ir poskyrių pavadinimai. Ar buvo autoriaus kas nors praleista? Nepastebėta, sąmoningai apeita? Man regis – ne. Gal norėtųsi daugiau apie pačią kūrybą. Kmita stengiasi esmiškai pažinti savo knygos herojų, iškelti temą, įrodyti poeto ir savo tiesą, pažinti jo intuityviai nujaučiamą ir objektyviai išpažįstamą tiesą bei jo tiesos pamatą. Jam rūpi iki dugno išsiaiškinti ir išteisinti Gedos blaškymąsi, klaidas, baimes.

Labai įdomu skaityti apie dar vaikystėje susiformavusį Sigito teisingumo poreikį ir matyti, kaip jis to poreikio beveik niekada nepraranda, dar įdomiau – apie įtakų kūryboje klausimą ir panišką Gedos baimę paklusti kurio nors savo meto poeto įtakai ar eiti į kompromisą su savo įsitikinimais. Gedos rakursu monografijoje tolydžio įdomiai atsiveria žinomų rašytojų, žurnalistų, menotyrininkų bei literatūrologų ideologinės ir moralinės pozicijos: su srove ir prieš srovę. Kmita nori būti atviras ir sąžiningas iki galo. Kalbėdamas apie sudėtingą Gedos gyvenimą, apie jo neurozes, depresijas, įtūžio priepuolius, troškimą pirmauti ar polinkį kentėti, jis ne kartą pasitelkia įžymius psichoanalitikus Sigmundą Freudą, Karen Horney, Carlą Gustavą Jungą, filosofą Peterį Sloterdijką ir kitus, įdomiai aiškinančius tokių ir panašių komplikuotų, neurasteniškų asmenybių kūrybos prigimtį.

Rašydamas knygą, Kmita tarsi vaikšto Gedos pėdomis: kai Geda ima filosofuoti, Kmita eina iš paskos – tiria poeto idėjų lauko slinktis, jo kelrodžius, tam pasitelkdamas laiškus (daug įdomių laiškų Kornelijui Plateliui, Alfonsui Andriuškevičiui, Eduardui Mieželaičiui, Alfonsui Maldoniui), liudininkų prisiminimus, įvairius dokumentus, posėdžių protokolus (šie puikiai atspindi visas menininkų sąjungose ir draugijose vykusias nesąmones ir absurdus) ir pirminius šaltinius, bando su juo „susidraugauti“, gina, bet nepraranda budrumo ir pripažįsta, kad ir Geda yra gerokai nukrypęs nuo savo išpažinto bei deklaruoto tiesos ir sąžiningumo kelio, darė kompromisų. Kokia netikėta ir pamokanti atrodo šiandien visa ta 1977 metų istorija su „Komunarų gatvės“ rašymu, įveliant ir Saulių Šaltenį, tobulinimu ir pastatymu Jaunimo teatre!

Dvigubus reveransus Geda darė ne tik siekdamas pelnyti valdžios pripažinimą ar kurdamas sau skydą, bet ir trokšdamas atsidurti elite, kurio teigė nekentęs, ieškodamas santykinės ramybės bei naudos. Ir neatsitiktinai lyginant greta Gedos knygoje atsiranda kitokį kelią pasirinkusiųjų pavardės ir likimai – Justinas Mikutis, Tomas Venclova, Vidas Marcinkevičius, Mindaugas Tomonis. O kaipgi Gedos garbė, orumas?

Rimantas Kmita parašė rimtą, sąžiningą monografiją, dar kartą atveriančią mūsų gyvento laiko – ypač sovietmečio – permainingus bruožus, piktžaizdes ir specifinę slegiančią atmosferą. Literatai knygą jau įvertino, o man rūpėjo atkreipti dėmesį į autoriaus keliamą ir akcentuojamą amžiną tiesos ir laisvės problemą, taip pat ir kelio pasirinkimo klausimą. Jis išlieka aktualus ne tik žymiam menininkui, bet ir kiekvienam iš mūsų lengvai sklindančio melo, netikrumo laikais, danguje ir ant žemės siautėjant naujausioms technologijoms.

Vilniečius sujaudino ypatingas įvykis Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje: rugpjūčio 19-osios vakarą čia buvo atidaryta litvakų tapybos paroda – dalis kolekcijos, kurią ilgus metus Amerikoje kaupė žymus kineziterapeutas Samuelis Tacas, taip pat litvakas, gimęs ir augęs Kaune, jo žodžiais, gyvenęs Kauno „slobodkėje“, o paskui Alytuje. Taigi neatsitiktinai prieš porą metų ir Dzūkijos sostinėje, restauruotoje sinagogoje, virtusioje Audiovizualiųjų menų centru, vyko pirmoji Taco kolekcijos paroda, taip pat jam pačiam dalyvaujant. Gerai įrengtoje ekspozicijoje lankytojai matė tų pačių dailininkų kaip ir Vilniuje, tik kitus darbus. Tai Moshės Rosenthalio, Arbit Blato, Pinchaus Krémègne’io, Lasario Segallo, Michelio Kikoïne’o, Maxo Bando, Grigory Gluckmanno, Benno Rabinowicziaus peizažai, natiurmortai, portretai, kuriuose atsispindi Prancūzijos žydų dailės mokyklos bruožai, nesunkiai atpažįstami po ne kartą aplankytų turtingų ekspozicijų Vytauto Kasiulio, Samuelio Bako, Žydų kultūros ir tapatybės ir Vakarų Europos muziejuose.

Nepasakyčiau, kad Filharmonijos erdvė virš laiptų gerai tinka tokiai ekspozicijai, nes darbai negali būti tinkamai apšviesti, ir mes netekom tapybos žiūrėjimo malonumo. Užtat patyrėme kitą – išklausėm labai įdomią ir šiltą kolekcijos savininko kalbą (puikiai kalbėjo lietuviškai, dargi šiek tiek dzūkuodamas), suteikiančią vilties, kad ateityje kolekcija bus padovanota Lietuvai. Į keletą įdomių dalykų litvakų kūryboje kalbėdamas atidaryme atkreipė dėmesį menotyrininkas Antanas Andrijauskas. O paskui specialiai čia atvykęs Samuelio Taco bičiulis, įžymus pianistas Jevgenijus Kisinas (Evgeny Kissin) – kitą dieną Filharmonijoje įvyko jo koncertas – skaitė savo jidiš kalba parašytus eilėraščius, o jų vertimą į lietuvių kalbą, autoriui įdėmiai stebint ir klausant, puikiai perskaitė alytiškis režisierius Arvydas Kinderis. Beje, Arvydas yra jaudinančio dokumentinio filmo apie Alytaus žydus (yra nufilmavęs ir Samuelį Tacą) autorius. Manau, kad ši paroda – tikrai svarbus ir džiuginantis įvykis Lietuvai. Tik nusistebėjom, kad šia proga niekas nesugalvojo svečius ir jų mylėtojus pagerbti bent jau taure šampano.

Kartą atsitiktinai ir net ne nuo pradžių per radiją išklausiau įdomų pokalbį su istoriku Norbertu Černiausku apie jo neseniai pasirodžiusią knygą „Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. Nesu istorikė, bet istorija mane vilioja. Kilo noras parašyti ne knygos vertinimą, ne recenziją, o tiesiog laisvai pasidalinti įspūdžiu su kitais skaitytojais ir pačiu autoriumi. Mane užbūrė daug žadantis, paslaptingas, ne kartą „ragautas“ žodis fado ir netrukus pavyko gauti knygą. Skaityti ją teko egzotiškomis aplinkybėmis neva atostogaujant tokioj „Medaus pirtelėj“ netoli Trakų, kur jau pačią pirmą dieną po škvalo dingo elektra ir vanduo, o verandoje – vienintelėj vietoj, kur galėtum skaityti ar rašyti dieną, – buvo labai šalta nuo Skaisčio pučiant šiaurės vėjui; taigi įsitaisiau ant kelmo saulėtoj namo pusėj, ant kito kelmo pasidėjau „Fado“ ir po truputį įsivėliau į realių įvykių pramaišiui su išgalvotais tinklus; o dar vis turėjau sekti, kada šeimininkai trumpam įjungs labai taupomą generatorių – kavai išsivirti, telefonui įkrauti ar nusiprausti.

Įvadinę knygos dalį perskaičiau rimtu veidu, o paskui vis dažniau, įsijausdama į mūsuose retą mišrų intelektualios ironijos mąstymo stilių (ypač retą istorinėmis temomis), ėmiau kvatotis, tik labai trūko greta sėdinčio autoriaus. Skaičiau lėtai, nes vis sustodavau besistengdama įspėti, kaipgi buvo iš tikrųjų, kas už vieno ar kito aprašomo įvykio slypi. Ir kaip nesijuoksi: stengiuosi suvokti, kurgi buvo tas detaliai ir poetiškai aprašytas „Makabi“ stadionas – Švitrigailos ir Basanavičiaus sankryžoj? O ar ne Kaune?

Skaitau toliau, matau sostinės panoramoje visokių žmonių, jų gyvenimo būdą, pomėgius, gerai sutariančius lietuvius, lenkus ir žydus, iš kurių santykių ir susideda miesto gyvenimas. Černiausko Vilnius, realus ir sugalvotas, klojasi tau po kojų ir tu klimpsti lyg į sapną. Ir kaipgi nesijuoksi, kai autorius įtikinamiausiu būdu aprašo stačiai komišką Antano Smetonos paminklo statymo Lukiškių aikštėje istoriją (peršasi palyginimai su mūsų dienų diskusijomis apie to paties asmens paminklą, apie andai siūlytą paminklą-bunkerį Lukiškių aikštėje ir kitus su paminklų statymais ir nugriovimais susijusius absurdus). Argi ne juokinga, kai skaitai apie Lietuvą, kuri nei okupacijų, nei karo nepatyrė ir gyvena sau ramiai, kai visi artimiausi kaimynai brenda socializmo laukais? O ar ne linksma čia susitikti įžymų vakarietiško auklėjimo ekonomistą, žurnalistą ir vertėją, prieš karą kurį laiką vadovavusį tautininkų partijai, sveiką ir nepatyrusi jokių kalėjimų ar tremčių, su juo 8-ojo dešimtmečio viduryje teko nemažai bendrauti prie trikampių Nasvyčių „Neringos“ staliukų (kompanijoj dažnai būdavo Bronys Savukynas, viena kuri iš Vaičiūnaičių, profesorius Kazimieras Daukšas, dailininkas Mečislovas Bulaka, jauni modernūs fizikai ir kiti), gerti kavą arba vyną, juokauti, svarstyti miesto naujienas. Dar įdomiau vėl komiškame vaidmenyje pamatyti (po Rimo Tumino „Madagaskaro“) politiką ir geografą Kazį Pakštą, siūlantį Lietuvai drauge su artima jai (!) Portugalija įkurti kultūringą koloniją Angoloje!

Man pasirodė, kad Norbertui Černiauskui labai rūpi parodyti mums protingą ir sumanią Lietuvą, kokia ji stengėsi ir tebesistengia būti; autoriui reikėjo tvaraus atspirties taško, nuo kurio valstybė pasuka demokratiniu keliu. Pasirenkami 1968 metai, kada Europoje telkiasi jaunoji karta, prieštarauja „senosios gvardijos“ stagnacijai, ieško būdų kurti modernų pasaulį (Bažnyčios atsivėrimas pasauliui, kintantis kai kurių partijų turinys ir tarpusavio santykiai, tautininkų ir valstybininkų rungtys, naujų valstybės valdymo formų paieškos). Kartojasi eilutė „po Smetonos mirties“, kaip sakydavom „po Stalino mirties“. Natūralu, nes po kultinių asmenybių mirties paprastai nesimato ryškesnių asmenybių – ten jos negalėjo subręsti? Įdomiausia skaitant knygą aptikti daugybę paralelių su mūsų laikais. Šį kartą fado – tai istoriko ir jautraus žmogaus apmąstymai apie praeitį, kuri galėjo būti kitokia. Viltingi, linksmi apmąstymai.

Rašyti komentarą Cancel reply

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.