Beveidis vadovaujančiojo personalo klasės oportunizmas

 

Mano pirma reakcija paskaičius Barbarą Ehrenreich buvo didelis pasipiktinimas ir panieka. Jos knygą „Už grašius“ (Nickel and Dimed, 2001) profesorė buvo įtraukusi į privalomo anglų kalbos modulio literatūros sąrašą mano „važinėjančių mokytis“ koledže (commuter college) – dviejų stambių universitetų atokiame padalinyje miesto ribose, skirtame nepasiturintiems ir netradiciniams studentams. (Pirmyn, „Jaguars“!) Ši knyga buvo pavyzdys atsidavusios pirmojo asmens žurnalistikos, išsikėlusios įtikinamą iššūkį – „pažiūrėti, ar pavyks išsiversti su gaunamomis pajamomis, ką skurstantieji mėgina daryti kasdien“. Ehrenreich „atskleidė“ sunkias nuolatines pastangas sudurti galą su galu, visišką neužtikrintumą dėl darbo, būsto ir išteklių, dėl alinančio fizinio darbo prastėjančią sveikatą ir nuolatinį tyčiojimąsi iš Amerikos darbininkų.

Maždaug pusė mano grupiokų buvo „universitetinio amžiaus“, kiti – vyresni studentai, turintys darbą ir dažnai vaikų, tačiau nebūtinai baigę kokius nors aukštuosius mokslus. Programa buvo vakarinė, o įėjusiai profesorei apžvelgus pustuštę klasę paprastai trūkdavo vienos ar dviejų mamų, kurioms tą vakarą nepavyko rasti, kam palikti vaikus. Kartą kažkas užkliuvo už stalo ir ant grindų nuvertė krūvą knygų. Vienas mano grupiokų (aktyviojo rezervo karys, išėjęs tarnybinių atostogų) reaguodamas į triukšmą instinktyviai puolė ant žemės – kaip buvo mokytas ir (arba) dėl potrauminio streso sutrikimo. Kartais vaikai už durų spalvindavo spalvinimo knygeles arba grupiokai išeidavo pirma laiko, kad suspėtų į naktinę pamainą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad daugumai mūsų knyga pasirodė nuobodi, o jos „atradimai“ kėlė tik juoką. Bet pati patirtis nebuvo nemaloni: knyga mums davė retą progą smagiai pasityčioti iš išsilavinusiųjų nenuovokumo. Mažų mažiausiai, knyga mūsų nesužavėjo.

Tik po daugelio metų viena draugė man paaiškino, kad „Už grašius“ iš tiesų daug kam atvėrė akis – tik ne socialistams. „Tai aišku, – ramiai man išdėstė, – kad knyga buvo skirta ne mums. Ji buvo skirta vadovų-profesionalų klasės kairiesiems.“ „Vadovų-profesionalų klasės“ (VPK) (professional managerial class) sąvoką buvau girdėjusi ir anksčiau, tačiau tąkart ši skirtis man pirmą kartą pasirodė tokia sociologiškai svarbi, kad jaučiausi priversta permąstyti savo įsitikinimus apie Ehrenreich. Gal ji progresyvių kairiųjų užkalbėtoja, skelbianti klasinės politikos evangeliją VPK sieloms? Ar toks tikslas apskritai vertas į jį dedamų pastangų?

Prieš imantis šių klausimų reikėtų grįžti prie mažiau žinomo Ehrenreich veikalo „Kryčio baimė: vidurinės klasės vidinis gyvenimas“ (Fear of Falling: The Inner Life of the Middle Class, 1989). Šioje įspūdingai didelės aprėpties ir kartu įžvalgioje knygoje nagrinėjamos istorinės sąsajos tarp vadinamosios vidurinės klasės ir progresyvizmo. Konkrečiau, Ehrenreich „Kryčio baimėje“ įvardijo ir išanalizavo savitą ir gana naują tuo metu savo geriausius laikus išgyvenančios vidurinės klasės aspektą – jos gerokai išaugusį vadovaujamą vaidmenį – ir aprašė jos socialinę, politinę ir ekonominę istoriją Amerikoje.

Atrodo, kad šiandien VPK artėja prie dar vieno savo painios istorijos posūkio, todėl Ehrenreich veikalas ir šie klausimai įgauna naują aktualumą ir svarbą.

 

Klasė, kuri nedrįsta savęs garsiai įvardyti

 

VPK – kiek miglota kategorija. Jos gynėjai ir neigėjai, ypač iš akademinio ir tradicinės žiniasklaidos pasaulio, dažnai į ją linkę įtraukti tokias visuomenės palankiai vertinamas profesijas kaip valstybinių mokyklų mokytojai ir slaugytojai – iš didelio noro tikėti neišvengiama žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, bendryste. Visgi tokia laisva klasifikacija patogiai ignoruoja „vadovaujančiojo personalo“ segmentą VPK. VPK personalas daro įtaką institucijų valdymui. Pavyzdžiui, prie vadovavimo universitetams prisideda jų profesoriai, nors taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad aukštajam mokslui pereinant prie neoliberalizmo jų vaidmuo neabejotinai mažėja (nuolatinių (tenured) profesorių vietas užima adjunktai, o administratoriai ir mecenatai dabar kontroliuoja didesnę dalį universitetų veiklos nei bet kada anksčiau). Ir visgi nuolatiniai profesoriai ir administracinis personalas šiek tiek kontroliuoja vidurinės klasės darbo jėgą: be kita ko, sprendžia, ką į ją įsileisti. O slaugytojai pacientams (kuriuos privati medicina laiko tiesiog klientais) nevadovauja ir retai turi apčiuopiamos įtakos ligoninės valdymui. Panašiai ir su valstybinių mokyklų mokytojais, kurie mokiniams ne tiek vadovauja, kiek teikia paslaugą, o beveik visam jų pačių darbui vadovauja ne iš mokytojų sudarytas administracinis personalas.

Kad ir kokia miglota ir kiaura būtų, VPK išlieka naudinga sąvoka vadovų-profesionalų klasei apibūdinti, nepaisant visų pedantiškų ir ne iki galo nuoširdžių protesto balsų. Be abejo, Ehrenreich nebuvo pirmoji, vidurinėje klasėje aptikusi ar jai priskyrusi vadovaujantįjį personalą. Buvo Davido Riesmano veikalas „Vieniša minia“ (The Lonely Crowd), C. Wrighto Millso „Baltosios apykaklės: Amerikos vidurinė klasė“ (White Collar: The American Middle Class), nesibaigiantys debatai tarp Eriko Olino Wrighto ir Nico Poulantzo ir kt. Tačiau Ehrenreich tikslas nebuvo tiesiog apibrėžti vadovų-profesionalų klasę ir jos vietą; jis buvo konkretesnis – išnagrinėti jos savivoką. „Kryčio baimės“ įvade ji rašo: „Ši knyga yra apie tai, ką būtų galima vadinti profesionalų vidurinės klasės klasine sąmone ir kaip ši sąmonė pastaruosius tris dešimtmečius kito.“

Vis dėlto patys vidurinės klasės profesionalai šios klasinės sąmonės kaip įmanydami vengė. Savo 1976 m. veikale „Apie smulkiosios buržuazijos nesustabdomumą“ (Von der Unaufhaltsamkeit des Kleinbürgertums) vokiečių rašytojas (o ir kas kitas geriau gebėtų paaiškinti formalias profesionalizacijos ribas nei tikras hitlerjugendo veteranas?) Hansas Magnusas Enzensbergeris teigė, kad vadovaujančiojo personalo klasę galima apibrėžti būtent per jos nesugebėjimą suvokti save kaip klasę.

Į tų, kurie nebuvo nei kapitalistai, nei darbininkai, gretas Enzensbergeris įtraukė „vadovus, specialistus, technokratus, techninę inteligentiją“. Enzensbergeris, kaip ir Ehrenreich, save laikė šios klasės nariu ir mėgino jai atsukti veidrodį. „Tad priklausome klasei, kuri nei valdo, nei turi to, kas svarbu, – garsiųjų gamybos priemonių, ir nesukuria to, kas taip pat svarbu, – garsiosios pridėtinės vertės (arba galbūt ją kuria tik netiesiogiai ir atsitiktinai…).“ Tačiau galiausiai priėjo tokią išvadą:

 

Mums patiems [ši] klasė gali būti apibrėžta neigiama prasme, todėl jos savivoka taip pat yra neigiama. Smulkusis buržua nori būti bet kuo kitu, tik ne smulkiuoju buržua. Jis mėgina įgyti tapatybę ne priklausydamas savo klasei, o nuo jos atsiskirdamas ir ją neigdamas. Tačiau su tokiais kaip jis jį sieja būtent tai, ką jis bando nuneigti: smulkusis buržua visada yra kažkas kitas. Ši keista neapykanta sau veikia kaip nematomumo skraistė. Ją apsisiautusi klasė save pavertė beveik nematoma. Solidarumas ir kolektyviškumas jai neįmanomi; ji niekada nepasieks savimonės – nesuvoks savęs kaip paskiros klasės.

 

Enzensbergerio teiginį pagrindžia ir faktas, kad VPK egzistavimą dažnai atkakliausiai ginčija kairiosios pakraipos intelektualai, kuriuos būtų galima jai priskirti. Galima paminėti, pavyzdžiui, neseniai žurnale „Jacobin“ publikuotą Davido Sessionso straipsnį „Dešiniųjų butaforinė klasių kova“ (The Right’s Phony Class War), kuriame jis atmeta „mitinę vadovaujančiojo personalo klasę“ kaip dešinės sąmokslo teoriją, vadindamas ją „pseudosociologija, kuri bando supriešinti neaiškią „vadovaujančiojo personalo“ ar „kosmopolitų“ valdančiąją klasę su likusia šalies dalimi – ir taip nukreipia dėmesį nuo tų, kurie savo rankose iš tikrųjų laiko politinę ir ekonominę galią“. (Svarbu pažymėti, kad VPK teoretikai ją apibrėžia ne kaip „valdančiąją klasę“, o kaip kategoriją, kurios narių santykis su kapitalu skiriasi tiek nuo kapitalisto, tiek nuo darbininko santykio.)

O Ehrenreich apie savo smarkuolių klasės ideologiją kalbėjo be užuolankų. Ji, kaip ir Enzensbergeris, suprato šios klasės akivaizdaus nestabilumo reikšmę nuolat vykstančioje klasių kovoje. Enzensbergeris buvo įsitikinęs, kad centras neatsilaikys, kad dalis vidurinės klasės prisijungs prie kapitalizmo „ožkų“, o dauguma ilgainiui bus paversta proletariato „avimis“ ir „skins socializmo vaisius“. Enzensbergeriui rašant knygą to neįvyko, tai jį paskatino mąstyti apie sunkiai paaiškinamą VPK atsparumą.

Jis priėjo išvadą, kad vidurinė klasė dėl savo kaip „daugialypio darinio“ pozicijos (ar nuodėmės, jei norite) išsaugojo „gebėjimą prisitaikyti“ arba „beveidį oportunizmą“. Šitokį etosą Enzensbergeris apibendrino negailestingai: „Niekada neturėk galutinės nuomonės ir čiupk kiekvieną galimybę – tik to ši klasė galėjo išmokti iš savo permainingos istorijos.“ Dėl šio „gebėjimo prisitaikyti“ VPK retkarčiais atsisukdavo į progresyvią politiką, kaip nutiko ir pastaruoju metu, tačiau, anot jo, tai reikėtų laikyti ne tiek stabiliu jos bruožu, kiek strategija, padedančia dar labiau sustiprinti įsitvirtinusį jos kaip kultūrinės hegemonijos architektės vaidmenį.

Visgi gal tik iš pažiūros įsitvirtinusį. Atrodo, kad Enzensbergeriui tereikėjo luktelti šiek tiek ilgiau.

 

Laisvasis kritimas

 

Tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“

Mt 26, 52

 

Prabėgus vos trylikai metų nuo Enzensbergerio veikalo pasirodymo išleistoje „Kryčio baimėje“ siekiama analizuoti VPK sąmonei būdingą nerimą. Atkreipdama dėmesį į šios klasės nestabilumą ir nesaugumo pojūtį – pradedant jos staigiu pagausėjimu ankstyvuoju pokario laikotarpiu, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio studentų judėjimais ir kontrkultūra ir baigiant jupiais, – Ehrenreich aprašė VPK niekaip nepaliekantį didelį nerimą ir išskyrė istorinius joje endemiškai paplitusios socialinės panikos laikotarpius, pasižyminčius neurotišku polinkiu į savianalizę, tačiau ir visiška savivokos stoka.

Šios neurozės šaknų reikėtų ieškoti istoriniame neapibrėžtume ir baimėje, kuri atsiranda klasei suvokus save kaip „elitą“, kuriam anaiptol nebūtinai pavyks išlikti kaip klasei. (Kitaip nei kitoms klasėms, kiekvienai VPK kartai reikėjo užsitarnauti savo statusą aukštojo mokslo diplomais, atitinkamomis einamomis pareigomis ir profesiniais pasiekimais.) Kaip teilorizmo smogiamųjų būrių rekrutai šios klasės atstovai tam tikra prasme nujautė, kad vieną dieną teilorizmas ateis ir jų. Vėliau sužinojome, kad šis nesaugumo jausmas ir „kryčio baimė“ buvo pagrįsti: Ehrenreich 1989 m. aprašyta VPK buvo burbulas, laikinas pokario artefaktas.

Prie savo veikalo „Kryčio baimė“ Ehrenreich grįžo Rosos Luxemburg fondui 2013 m. parašytoje esė „Jupio svajonės mirtis“, kurioje atliko nuodugnų savo nykstančios klasės skrodimą. Šios esė priede su savo buvusiu vyru Johnu Ehrenreichu ji išanalizavo „kairiųjų užimamų profesijų absorbavimą į korporacijas primenančias įmones“: apžvelgė sveikatos apsaugą, teisines profesijas, žurnalistiką ir leidybą. Visose sferose pastaruosius penkiasdešimt metų vyko korporatizacija, kuri nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio „sparčiai greitėjo“, ir nors „kairiųjų užimamos profesijos“ neišnyko, jų ligtolinę galią palaipsniui prislopino neoliberalizmas.

Tačiau pačioje esė VPK nuosmukį ji vertina nevienareikšmiškai:

 

Ar turėtume sielotis dėl VPK likimo, ar, priešingai, džiūgauti, kad neliko vienos susireikšminusios, elitu pasiskelbusios grupės, trukdančios kurti lygesnę ateities visuomenę? Galima pagrįsti abi hipotezes. Viena vertus, VPK atliko svarbų vaidmenį engiant ir atimant galią iš senosios darbininkų klasės. Ji beveik nesipriešino (o iš tiesų ir parūpino darbo jėgą) dešiniųjų kampanijai prieš bet kokias priemones, kurios galėtų palengvinti skurstančiųjų ir darbininkų klasės gyvenimą. Kita vertus, VPK kartais buvo progresyvi jėga, ginanti akademinės minties ir visuomenės gerovės vertybes beatodairiško pelno siekio akivaizdoje.

 

Man atrodo, kad Ehrenreich čia atsakė į savo klausimą. VPK geriausiu atveju buvo darbininkų klasės netikri draugai, o blogiausiu – dar klastingesni jos išnaudotojai su „progresyvumo“ antpečiais. VPK kaip neoliberalizmo nešėjos nusikaltimus smerkčiau kur kas griežčiau nei Ehrenreich.

Kai VPK buvo pasiekusi aukštumas, jos vidurinės klasės „progresyvios“ iniciatyvos skurdui mažinti buvo nežmoniškai nuožmios ir neveiksmingos: į galvą ateina sausasis įstatymas, eugenika ir „išdaužytų langų“ politika. Instituciniu lygmeniu kairiosios pakraipos analitiniai centrai, tokie kaip Amerikos pažangos centras (Center for American Progress) ir Gateso bei Fordo fondai, nuolat propaguodavo neoliberalią politiką ir privataus sektoriaus sprendimus skurdo problemai spręsti, patogiai vengdami ekspropriacijos, perskirstymo ir visuotinių viešųjų programų bei paslaugų.

Taip, reikia pripažinti, kad pilietinių teisių, moterų išsilaisvinimo ir gėjų teisių srityse buvo nepaprastai sėkmingų kampanijų, kurias vykdė jėgas suvieniję kairieji ir leftistai. Tačiau tokiuose mūšiuose kautis lengviau nei klasių kovoje (nemaža dalimi dėl to, kad pirmieji neišvengiamai parūpina keletą „šiltų“ vietų VPK kompradorams). Net ir daugelis Naująjį kursą rėmusių kairiųjų ekonomines reformas palaikė tik įsprausti į kampą: jų paramą užtikrino numanoma grėsmė, kad nepaklusus ambicingo Amerikos darbininkų judėjimo reikalavimams situacija gali tapti dar ekstremalesnė.

Tad dėl šio skęstančio laivo ašaros nebraukiu – geriau jas pasaugosiu darbininkų klasės nariams, kuriems palikta apmokėti sąskaitą, nors prie jų pastaruoju metu galėjo prisijungti ir keletas naujų VPK tremtinių. Čia kyla ir praktiškesnis klausimas: ar prie „avių“ prisijungs didesnė dalis buvusių VPK narių? O gal dauguma jų vietoj to tapatinsis su „ožkomis“, kaip Steinbecko patetiški „laikinai nenusisekę milijonieriai“? O galbūt klasinės sąmonės jie visai neįgis ir pasiduos liumpeniškam bejėgiškumui, izoliuodamiesi tiek nuo (avių) bandos, tiek nuo (ožkų) kaimenės?

 

Ar turime ką bendro su godžiu parazitu?

 

Ką profesionalų vidurinė klasė gautų – arba galbūt prarastų – iš didesnės lygybės ateityje? Vidurinės klasės progresyvizmo problema – galbūt ir didžiausia – yra ta, kad šis klausimas niekada nebuvo keliamas. Buvo daroma prielaida, jog Amerika pakankamai turtinga, kad pasirūpintų visais skurstančiaisiais be jokių nuostolių likusiems. Buvo ir dar viena prielaida – kad nauda vidurinei klasei bus išskirtinai dvasinio pobūdžio, – atvėrusi kelią dešiniųjų teorijoms apie „tikruosius“ kairiųjų elito motyvus ir tikslus.

Barbara Ehrenreich, „Kryčio baimė“

 

Ilgą laiką priklausau Amerikos demokratiniams socialistams (Democratic Socialists of America, DSA) – neįprastai principingai antikapitalistinei organizacijai, kurią 1982 m. įkūrė Šaltojo karo eros socialdemokratas Michaelas Harringtonas prieš pat kairiesiems, tokiems kaip Francis Fukuyama, pradedant skelbti „istorijos pabaigą“. DSA ilgai buvo didžiausia socialistinė organizacija Jungtinėse Valstijose ir buvo keista, kartais džiaugsminga, o kartais ir neramu stebėti stulbinamą jos narių skaičiaus augimą ir organizacijos pokyčius po Bernie Sanderso 2016 m. kampanijos. (Truputį juokinga, kad DSA garbės pirmininke kartą buvo išrinkta ir pati Barbara Ehrenreich, bet edipiško entuziazmo vedama organizacija 2017 m. Nacionalinio suvažiavimo metu šios pareigybės atsisakė.)

Retkarčiais mane vis dar pakviečia paskaityti pranešimų DSA renginiuose, o pastarąjį sykį tai dariau DSA technologijų sektoriui skirtos darbo grupės prašymu – joje vyravo pabrėžtinai VPK priklausantys, minėtame sektoriuje dirbantys DSA nariai. Man buvo skirta tema „įvairovė technologijų sektoriuje“, kurią įkvėpė „Google“ programinės įrangos inžinieriaus Jameso Damore’o liūdnai pagarsėjęs laiškas, kritikuojantis įmonės įvairovės politiką. Skaityti pranešimą pakvietęs draugas teisingai pažymėjo, kad technologijų sektorius nebėra saujelė verslių specialistų: jis nuolat auga ir tampa globalia darbo jėga, apimančia ir smulkiuosius buržua, ir, taip sakant, proletariatą.

Vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad tame renginyje daug tokių darbininkų mačiau. Šnekėjo visokie žmogiškųjų išteklių skyrių atstovai, kurių vienas teigė, kad „svarbiausia – samdymo praktikos“, ir ragino renginio dalyvius kreiptis į jų skyrius, jei kas nors ne taip. Viena moteris panoro perskaityti ilgą mokslinį straipsnį apie spaustuvininkų profsąjungą, kuri priešinosi automatizavimui ir kitiems pokyčiams, atversiantiems kelią mažai apmokamoms darbo vietoms, kurias daugiausia užimtų profsąjungai nepriklausančios moterys. Ji čia įžvelgė seksistinę profesinių sąjungų prigimtį.

Auditorija buvo „įvairi“ pagal geriausias mūsų, kairiųjų, širdims mielų „Ikea“ ir „Coca-Cola“ reklamų tradicijas, bet keletą įžvalgiausių pastabų visgi išsakė barzdoti ir (tikėtina) cislyčiai, heteroseksualūs baltieji vyrai. Vienas jų kukliai tarstelėjo, kad „žmogiškųjų išteklių skyriai iš tiesų dirba vadovybei“, kitas atkreipė dėmesį, kad didžiausia technologijų sektoriaus „įvairovės“ priežastis – smarkiai išnaudojami informacijos centrų darbuotojai trečiojo pasaulio šalyse.

Iš pirmo žvilgsnio didesnis vyriškosios lyties, barzdoto, baltaodžio technologijų sektoriaus darbuotojo klasinis sąmoningumas gali stebinti, tačiau jo aiškesnį klasių konflikto matymą lemia technologijų sektoriaus vadybiniai principai. Šis sektorius ir dėl teisinių priežasčių, ir dėl reputacijos tarp kairiųjų visapusiškai absorbavo „įvairovę“ į savo organizacinę kultūrą ir žmogiškųjų išteklių programas. Jei esate moteris ir (arba) priklausote mažumai, dirbate „Google“ ir jūsų darbas jums nepatinka, visas pasaulis – įskaitant ir patį darbdavį – jums aiškina, kad taip yra dėl to, jog esate moteris ir (arba) priklausote mažumai. Tačiau – jums taip pat aiškina – jūsų darbdavys skuba į pagalbą su jautrumo mokymais, įvairovės iniciatyvomis ir skubiais atleidimais (netikusių darbuotojų, kaip žinoma), kurie viską sutvarkys ir padės kurti geresnę darbo aplinką, o kartu ir teisingesnį pasaulį. Na, o jeigu esate heteroseksualus, baltaodis „Google“ dirbantis vyras ir jūsų darbas jums nepatinka, jūs žinote, kad taip yra dėl to, jog jūsų darbas netikęs ir jūsų įmonė jums tikrai nepadės. Žmogiškųjų išteklių skyrių pučiama kairuoliška tapatybinė migla taip gerai neveikia išnaudojamų ir nesaugiai dėl savo darbo besijaučiančių technologijų sektoriaus bičų.

Vakarą užbaigė klausimų ir atsakymų dalis, jos metu viena moteris labai susirūpinusi klausė: „Ką man daryti, jei į profsąjungą nori stoti alternatyviosios dešinės veikėjas?“

Neslėpdama sumišimo atsakiau, kad jeigu į tavo profsąjungą nori stoti kažkas iš alternatyviosios dešinės, jau laimėjai.

Mano teiginys ją aiškiai sutrikdė, todėl paaiškinau, kad profsąjungai reikia visų, nes galutinis tikslas – sustabdyti įmonės darbą. Sakiau, kad tokia ir yra profsąjungų esminė prielaida: jos nėra socialiniai klubai žmonėms, kuriuos vienija progresyvios vertybės; jų esmė – bendra kova, o kolektyvizmas yra vienintelis būdas išnaikinti visą tą ofisinį atžagarumą (office bigotry), kuris jus taip neramina. Jos tai neįtikino.

Apie šį nutikimą pasakoju siekdama iliustruoti socialistinės VPK kūrimo kliūtis, tačiau panašių atvejų buvo ir daugiau (ypač pastaruoju metu suintensyvėjus „baltųjų apykaklių“ profsąjungų steigimuisi), ir būtent čia slypi tragiška didžiojo vidurinės klasės egzodo ironija: net ir po kryčio, net ir būdami „kairuoliškose erdvėse“, jos atstovai išlieka per arti vadovybės – ar bent ten save mato, – kad jų vaizduotė neapsiribotų kairuoliška žmogiškųjų išteklių politika. Darbininkus jie dažnai suvokia kaip iš prigimties antikairuoliškus antagonistus. (Pakanka pažvelgti į tai, kaip į nenusisekusią Hillary Clinton kampaniją reagavo žymūs kairiosios pakraipos žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės nariai, pagaliau radę atsakymą į seniai pamėgtą klausimą „Kodėl darbininkų klasė balsuoja nepaisydama savo interesų?“, – ją apkaltino nepakantumu ir mizoginija.)

Daug atsidavusių VPK socialistų, nuo Ehrenreich iki šį renginį organizavusio draugo, istoriškai pervertindavo, kiek kairieji gali padėti – arba kada nors iš tiesų padėjo – darbininkų klasės amerikiečiams. Vietoj to dauguma VPK kairiųjų linkę darbininkų klasei priskirti savo pačių interesus, kad legitimuotų savo pabrėžtinai vidurinės klasės tikslus (pavyzdžiui, erdvus kabinetas ir galimybė įsigyti technologijų bendrovės akcijų) išpažindami progresyvią politiką. Todėl kai „pakeleiviai“ iš vidurinės klasės išgirsta frazę „kairiųjų elitas“, vartojamą progresyviam VPK sparnui apibūdinti, jie daro prielaidą, kad tai ne kas kita nei šunų švilpukas (dog whistle) siekiant pakurstyti darbininkų klasės panieką sau. Sessionso straipsnis žurnale „Jacobin“ – aiškus tokios mąstysenos pavyzdys, bet ir „Kryčio baimėje“ kartais perdėm intensyviai protestuojama prieš dešiniųjų populistų polinkį išnaudoti kiekvieną progą kritikuoti neva mistinį „kairiųjų elitą“.

Tai taip pat parodo ne darbininkų vadovaujamų kairiosios pakraipos organizacijų trūkumus. Pavyzdžiui, „Google“ paieškos atkasta narystė DSA jau nebėra reputacinė dėmė: DSA yra respektabili vidurinės klasės organizacija, kurioje išsilavinusi ir ryžtinga jaunuomenė gali pademonstruoti savo lyderystės įgūdžius, darbo etiką ir atsidavimą. Ji pritraukia savo socialinę padėtį galinčius tik pasibloginti (downwardly mobile), tačiau ambicijų turinčius VPK narius, kurie nevengs minėti savo narystę atvirai socialistinėje organizacijoje kaip progresyvizmo įrodymą, kad gautų tą geidžiamą erdvų kabinetą. Kitaip nei veiksmingos profsąjungos, DSA, nepaisant jos deklaruojamo priešiškumo kapitalizmui, nėra labai jau priešiška kapitalistams. Ir vis dėlto DSA geba kurti nesuskaičiuojamas, segreguotas, saujelei susietų interesų grupių atstovaujančias „darbo grupes“, išsamias nuoskaudų politikos gaires ir ilgus pagal pirmenybę nesurikiuotų politinių reikalavimų sąrašus, atspindinčius VPK narių, kurių daugelis kritę ir nepajėgia pakilti, jaučiamą nerimą. Taip jau sutampa, kad ši vidinė organizacijos tendencija atitinka įmonei lojalaus darbuotojo (company man) etosą – be didesnių trikdžių dirbančio žmogiškųjų išteklių skyriaus siekį ir Enzensbergerio minėtą talentą prisitaikyti.

Būtų sunku nesutikti, kad literatūros apie paternalistinę VPK panieką darbininkų klasėms tikrai netrūksta (apie ją rašė ir ta pati Ehrenreich), tačiau VPK intelektualai dažnai nesuvokia, kokią stiprią neapykantą šios klasės nariai jaučia vienas kitam. VPK niekad nepasižymėjo klasiniu solidarumu (į galvą ateina makartizmas), o jos pastarojo meto proletarizacija (paspartinta nuožmiai konkurencingos darbo rinkos, atomizacijos, nuotolinio darbo, ekonominio nesaugumo, interneto formuojamos socialinės dinamikos, profesionalizacijos, teilorizmo ir kt.) šios aistros ryti savus anaiptol nenuslopino. Su tokiu kanibalizmu neseniai tiesiogiai susidūrė ir pati Ehrenreich.

Šių metų pradžioje ilgametė Amerikos imperializmo kritikė atsainiai pajuokavo tviteryje: „Kad Amerika neišgyvena nuosmukio, patikėsiu tik tada, kai mūsų namų tvarkymo guru Marie Kondo išmoks kalbėti angliškai.“ VPK kairiųjų tviteriečių reakcija buvo ne tik itin nepamatuota – ji buvo brutali. Viena įžvalgiausių ir principingiausių Amerikos leftisčių, kuri vis pakurstydavo seniai nebemadingo socializmo ugnį, buvo apkaltinta rasizmu ir ksenofobija. Kilo klausimas, kam tai iš tikrųjų sukėlė isterijos priepuolį, o kas tik ciniškai naudojosi situacija. Kas buvo tie nesusipratėliai, įtikėję Ehrenreich rasizmu, o kas tiesiog atkartojo kaltinimus ir pasmerkimus dėl galios, pasidalytų įrašų skaičiaus ir turinio (o gal ir galimybės paspartinti žurnalistinę karjerą)?

Triukšmas kilo ne tik tviteryje. Šis „įvykis“ sulaukė ir didžiųjų žiniasklaidos priemonių dėmesio, joms Ehrenreich „rasizmas“ buvo iš anksto nuspręstas klausimas. „New York Daily News“ pasirinko tokią antraštę: „Autorė Barbara Ehrenreich griežtai kritikuojama už rasistinį tviterio įrašą apie Marie Kondo“. „USA Today“ antraštė skambėjo taip: „Jau ištrintame rasistiniame tviterio įraše autorė Barbara Ehrenreich užsipuolė Marie Kondo“ (tiesa, vėliau „rasistinis“ buvo pakeistas „ksenofobišku“).

Na, o bedvasio kairiosios pakraipos žurnalo „Fast Company“, kuris save vadina „pasaulyje pirmaujančiu progresyvios verslo žurnalistikos prekės ženklu, unikaliai orientuotu į technologijų inovacijas, lyderystę ir dizainą“, tūkstantmečio kartos žurnalistas iš Bruklino Cale’as Guthrie Weissmanas surado laiko tuo pačiu metu savęs pagailėti ir pasireklamuoti tobulai įvaldytu VPK žiniasklaidos stiliumi:

 

Apskritai ir vėl susiduriame su nemalonia situacija, kai žmogus, kurį laikėme geru ir tyru, galiausiai parodo savo tamsiąją pusę. Man asmeniškai dėl to ypač liūdna, nes Ehrenreich baigė mano alma mater Reedo koledžą, ko nevengdavau minėti, neslėpdamas pasididžiavimo. Dabar teks ieškoti kito absolvento, kurio laurais galėsiu puikuotis.

 

Jau esu sakiusi, kad Yale’io ir Harvardo universitetų ekspropriacija ir pavertimas viešosiomis institucijomis būtų pergalė klasių kovoje. Bet mažąsias laisvųjų menų aukštąsias mokyklas, tokias kaip Reedo, Wesleyan ir Oberlino koledžai, turbūt iš tikrųjų reikėtų sudeginti.

Laimei, kaip pažymėjo pati Ehrenreich, kartų kova yra vidurinei klasei būdinga patologija, todėl tokie žiaurūs, išdavikiški ir šventuoliški atšaukimo kultūros apologetai beveik neišvengiamai sulauks savo ironiško atpildo. Lieka palinkėti, kad visi jie susilauktų būrio stiprių, sveikų palikuonių, kuriems galėtų perduoti savo tėvažudiškus polinkius.

 

Merginos, kieno jūs pusėj?

 

Jie gali būti politiškai dirglūs, bet politinės aistros jie neturi. Jie yra choras, kuris pernelyg bijo murmėti, pernelyg isteriškai ploja. Jie – užnugario sergėtojai. Trumpuoju laikotarpiu jie strimgalviais vaikysis prestižo; ilguoju – seks paskui galią. Prestižą galiausiai lemia galia. O kol kas Amerikos visuomenės politiniame turguje naujoji vidurinė klasė laukia pirkėjo; tas, kuris atrodys pakankamai respektabilus, pakankamai stiprus, ją turbūt ir nusipirks. Iki šiol niekas nepateikė dėmesio verto pasiūlymo.

C. Wright Mills, „Baltosios apykaklės“

 

Jei susidaro įspūdis, kad savo argumentui pagrįsti pasakoju per daug nutikimų, tai darau sąmoningai protestuodama prieš vidurinės klasės polinkį į minimalizmą, VPK labai dažnai painiojamą su „geru skoniu“. Todėl papasakosiu dar vieną – apokrifinę istoriją apie Nikitos Chruščiovo ir Zhou Enlai susitikimą. Chruščiovas Enlai sakė, kad jųdviejų niekas nesieja, nes pats esąs angliakasių sūnus, o Enlai tėvai – mandarinų feodalai. Į tai Enlai (jei norėtumėte šį pasakojimą dar labiau romantizuoti, rekomenduoju paieškoti jo jaunystės nuotraukų) esą atsakęs: „Taip, ir abu esam savo klasių išdavikai.“

Nesileisdama į kalbas apie Staliną, revizionizmą ir kinų nesutarimus su sovietais, visada įtariau, kad jei Ehrenreich galima laikyti perdėm optimistiška dėl VPK socialistinio potencialo, taip yra būtent dėl to, kad ji yra atsidavusi ir juokauti nenusiteikusi savo pačios klasės išdavikė. Geresniame ir, manytina, neskoningesniame pasaulyje kiekvienas miestas turėtų po Ehrenreich aikštę ir bronzines skulptūras su prierašu: „Barbara Ehrenreich. Ištikima darbininkų draugė ir didžioji vadovų-profesionalų klasės išdavikė bei gelbėtoja.“

Turime labai nedaug tokių kaip ji – leftistų, socialistų, materialistų intelektualų, kurie vadinamąjį kultūros posūkį į postmodernizmą ištvėrė neprarasdami budrumo ir įžvalgumo. Nesu tikra, iš kur šie brangintini nukrypimai kilo, bet kartu su bendraminčiais iš VPK ir vidurinės klasės praleidau valandų valandas, siekdama tai suprasti. Nemėgstu pabrėžtinai nemarksistinių aiškinimų apie jos „nepaprastai tvirtą charakterį“, todėl laužau galvą ir nieko nesugalvoju. Visiškai įmanoma, kad VPK gretose nėra galimybių nuosekliai išsiugdyti imunitetą neoliberalizmo poveikiui. Galbūt tai anomalija, atsitiktinė idiopatinė mutacija, o gal, kaip seksualinės orientacijos arba kairiarankystės / dešiniarankystės atveju, tiesiog esama per daug veiksnių, kad būtų galima išsiaiškinti – juo labiau atkartoti, – dėl ko tampama darbininkų draugu iš vidurinės klasės.

To nesakau iš intelektualinio susižavėjimo Ehrenreich ar jai tarsi motinai jaučiamos pagarbos; tai sakau kaip įspėjimą. Tiek Jeremy Corbyno, tiek Bernie Sanderso kampanijos susidūrė su realia grėsme dėl vidurinės klasės kairiųjų lojalumo pervertinimo. Taip, abi kampanijos sulaukė gausios paramos iš kritimo stadiją patiriančios VPK, tačiau kas nutiks, kai tie žmonės susigrąžins turėtas pozicijas arba bus priversti rinktis – „kairuoliškos vertybės“ ar socializmas? Jau dabar jie pradeda atsukinėti nugaras neseniai pamiltai kairei.

Dėl „Brexit“ referendumo rezultato dejuojantiems vidurinės klasės kairiesiems kažkaip pavyko buržuazinį kosmopolitizmą pakrikštyti „kairiuoju internacionalizmu“ ir paaukoti Corbyno kampaniją niekam neatskaitingų kapitalistų klikos labui. Šiuo metu jie Leiboristų partiją kritikuoja „iš kairės“ – kai kurie dėl to, kad Europos Sąjungą supainiojo su Kominternu, kiti tenori toliau patogiai atostogauti Mikone (kur šiomis dienomis dar ir kažkaip mistiškai pigu). Daug buvusių Sanderso rėmėjų – ypač iš „kairiosios žiniasklaidos“ – jau atsitraukė arba mėgina įtikti abiem pusėms, sakydami, kad palaiko „daugiau šansų laimėti turinčius“ kandidatus, ir kartu pataikaudami netikriems kairiosios ir tapatybinės politikos šaukliams žiniasklaidoje ir Demokratų partijoje. Vidurinės klasės progresyvistus painiodami su draugais socialistai save stato į rizikingą padėtį: pamatas, kuriame per daug šios nervingos, neapsisprendusios klasės atstovų, yra pasmerktas trūkinėti ir irti, nugriaudamas viską, ką ant jo mėginame pastatyti.

Iš C. Wrighto Millso pramintųjų „užnugario sergėtojais“ galima pagrįstai laukti tik to, kad jie šliesis prie galios, o šiuo metu tai reiškia stojimą į neoliberalų pusę. Toks lojalumas hegemonijai nėra kokia neatsiejama charakterio silpnybė – tai esminė jų egzistavimo priežastis. Kapitalizmas juos tam sukūrė. To jie net sąmoningai nesuvokia, nes esminė jų ideologinių įsitikinimų prielaida – kad esama tvarka būtinai yra „pažangos“ rezultatas. Todėl į kairę jie pasislinks (ir ten liks) tik įtikėję, kad toks politinis projektas jau neišvengiamas, arba jei jų ir taip nestabiliai padėčiai kels grėsmę kas nors dar radikalesnio. Jei ką nors galima spręsti iš Naujojo kurso kairiųjų pavyzdžio, tai labai gali būti, jog priversti vidurinės klasės progresyvistus persiorientuoti iš neoliberalizmo į kad ir nuosaikią socialdemokratiją gali tik reali komunizmo grėsmė.

Socialistai visada į savo gretas priimdavo klasių išdavikus ir juos vertindavo – ir ne tik tuo požiūriu, kuriuo juos vertina paliegusi intelektualų klika, save vadinanti „kaire“; klasių išdavikai buvo nepamainomi bendražygiai per visą socializmo istoriją. Tačiau šie išskirtiniai disidentai jokiu būdu neturėtų būti laikomi įrodymu, kad visa jų klasė jau kažkaip pribrendusi pokyčiams, lygiai kaip nuolatinės profesūros (tenure), spaudos ar bet kokios jupio svajonės versijos mirtis neatverčia VPK į socializmą.

Jei darbininkų klasei vieną dieną pavyks vidurinę klasę paversti draugais, to priežastis nebus šią kažin kaip radikalizavusi nuosmukio patirtis. Tai įvyks dėl to, kad susikurs galingas, gerai organizuotas darbininkų klasės judėjimas, kuris vidurinę klasę įtrauks į savo gretas. Tai turi vykti tiek ideologiniu, tiek instituciniu lygmeniu: VPK turi būti ne tik įtikinta prisijungti dėl bendro tikslo, bet ir absorbuota į darbininkų klasę.

Be integracinių priemonių, tokių kaip socialinis būstas įvairias pajamas gaunančioms grupėms, taip pat reikia panaikinti tradiciškai VPK priskiriamų profesijų tiek su „vadovavimu“, tiek su „profesionalumu“ susijusius aspektus. Kalbant apie pastarąjį, gera pradžia būtų nemokamas aukštasis mokslas ir neaktualių mokomųjų dalykų atsisakymas. Medicinos praktika – kvalifikuotas darbas, kuriam reikalingi itin specializuoti mokymai, bet ginekologui neprivalu universitete krimsti Platono. O dėl pirmojo: VPK institucijų, tokių kaip universitetai ir ligoninės, pavertimas viešosiomis gėrybėmis yra ne tik būtina bet kokio socialistinio projekto sąlyga, bet ir geras lakmuso popierėlis žvalgantis sąjungininkų VPK kloduose. Paklauskite sunkiai besiverčiančių adjunktų, ar jie norėtų, kad jų universitetuose mokslas būtų nemokamas, ir dauguma atsakys teigiamai. Tačiau jų paklausę, ar norėtų, kad jų profesijos būtų perorientuotos į viešąsias paslaugas – pavyzdžiui, juos paverčiant valstybės tarnautojais, kaip Vokietijoje, – nebūtinai sulauksite tokio tiesaus atsakymo. Ir vis dėlto, jei jie būtų pasiruošę atsisakyti savo vadovavimo privilegijų, tuomet visai galima juos laikyti tikrais darbininkų draugais iš VPK – bent jau tol, kol neįrodys priešingai.

VPK gali – ir turi – būti priversta įsipareigoti save likviduoti, tačiau bandymai atversti į tikėjimą klasę, kuriai taip sunku vien pripažinti savo egzistavimą, yra pasmerkti žlugti. Šios retos ir trapios progos socializmui Amerikoje akivaizdoje geriausia, ką Sanderso rėmėjai gali padaryti – tai suburti tvirtą socialdemokratinėms reformoms atsidavusių darbininkų frontą. VPK, kaip paprastai, seks iš paskos. Jie – vežimas, o ne arklys.

 

„American Affairs“, 2019, t. III, Nr. 4

Vertė Marius Jakštas