1 999 puslapiai

Patrikas Melrouzas. Laukinių žuvų išgyvenimo receptai. Laisvos knygos, 2023. 346 p.

Žinomas žurnalistas aprašo išgyvenimo strategijas ir nuotykius laukinių žuvų, keliaujančių nuo pat Meksikos sienos, pro Los Andželą, Santa Barbarą, Kunilingijos regioną Kinijoje, Tadžikiją, Merkinę ir Kazachstaną – pačiu tiesiausiu keliu į Senąją Europą. Iš tolo neprilygsta Julio Cortázaro opusui „Proza iš observatorijos“, Ingride Wolf „Mano draugas žuvis“ ar pan. Buvo linksma perskaityti skyrių apie vadinamąją lagamino įlanką ir plekšnių išgyvenimo strategiją (dieta). Skaitant tokias knygas norisi galvoti apie padruskintos lašišos kepsnį, jūržoles, citriną, ir nieko daugiau. Velnias, pasiilgau Julio.

Andrius Jonušys-Vasiliauskas. Pirmieji uodai. Rašytojų asoc. leidykla, 2024. 430 p.

Dar viena literatūros geografo Andriaus Jonušio-Vasiliausko knyga apie pirmuosius asmenis, tiksliau, būtybes – zyziančias, paslaptingas ir gražiais vakarais būriais pasitinkančias vasarotojus prie vandens telkinių („Kuo dailesnis ežeras – tuo daugiau uodų“). Žavinga ir netikėta detektyvinė linija – draugų būreliui bėgant nuo miške staiga juos užpuolusių zyziančių gyvių, ant laukinių žvėrių išminto tako randamas raudonas batelis… Beveik kaip Jurgio Savickio novelėje. Vėliau paaiškėja, kad raudonas batelis priklausė… kaip čia subtiliau pasakius ir neatskleidus siužeto, na, kad batelis priklausė moteriai, turinčiai aristokratiško kraujo…

Aleksander Matulionis. Dominykas prie jūros. Leidykla keturkampis, 2024. 247 p.

Pirmoji iš Vilniaus kilusio ir šiuo metu prie Atlanto vandenyno gyvenančio autoriaus knyga. Žiauriai geri apsakymai, seniai beteko skaityti tokią stiprią ir konceptualią jauno prozininko debiutinę knygą. Labiausiai įsiminė tragikomiški nuotykiai bendrabutyje ir prie jūros. Taip pat eksperimentavimas kalba, gręžiant ją tarsi rankšluostį, kitais atvejais išlyginus tarsi paklodę ir prožektoriumi šviečiant į neišsilyginusias raukšleles, kurių visada šiek tiek lieka. Tai daro tekstą juslingesnį. Veikėjų kalba gyva, jaučiama, kad autorius studijavo režisūrą.

Lyginant šiuo metu 25 metų sulaukusio A. Matulionio ir anuo metu 25 metų M. Ivaškevičiaus literatūrinius debiutus, susidaro įspūdis, kad A. Matulionis už M. Ivaškevičių, kaip prozininką, yra gabesnis maždaug 1,8 karto. Būtų įdomu perskaityti ir A. Matulionio pjeses, jei kas nors ryžtųsi jas išleisti.

Osh-o. Lietsargių tramdymas. Laisvos knygos, 2022. 509 p.

Iliustruota ir glaustais aprašymais papildyta semiotikos istorija, apimanti amerikinę, europinę ir azijinę semiotikos mokyklas. Kai kurie ženklai prilyginami iš pirmo žvilgsnio keistiems objektams (skėtis, pirmykštis dangoraižis – skruzdėlynas, linijinė Kinų siena ir kt.).

Kalkutoje, o vėliau Kembridže doktorantūros studijas baigęs autorius susitrumpino savo vardą iki Osh-o. Visgi Vangipurappu Venkata Sai Laxman – arba angliškoji vardo transkripcija Roger Binny – skamba daug prakilniau.

„Lietsargių tramdymo“ įvade kalbama apie sapnus, jų etimologiją. Minimas ir lietuviškas žodis „sapnas“, aiškiai susijęs su sanskrito „sapane“. Taip pat kalbama apie nerimo ženklus (juodas laidinis telefonas arba mažoji raidė „a“).

Joseph Henrik H. Nežudyki rožės. Apostrofas, 2022. 230 p.

Dar vieno autoriaus, pasivadinusio pseudonimu, knyga. Iš tikrųjų tai yra istorija apie meilę rožėms, įvilkta į detektyvinio nuotykių romano stilistiką. Skyrius apie filosofijos profesorės J. B. sodyboje augintas rožes sukėlė daug emocijų. Kaip ir jų apdangstymas prieš žiemą įvairiais objektais, kad jos nesušaltų, matyt, išliktų gyvos, galgi atgimtų.

Joseph Henrik H. Nežudyki rožės ir jurginų. Apostrofas, 2023. 237 p.

Knygos „Nežudyki rožės“ tęsinys. Šalia rožių atsiranda nauji veikėjai – jurginai (žydintys nuo vasaros antrosios pusės iki pat rudens šalnų).

Švelniai eseistinis skyrius apie savaitgalinius varlių koncertus prie tvenkinio yra pribloškiantis. Privertė juoktis ir liūdnai šypsotis. Keista knyga. Primena vaizdą sode ar galbūt sodyboje prie miestelio M.

Akimirką tikiu, kad rojus yra, jame kvepia J. rožėmis, o scena su Sigitu Parulskiu ir Aidu Marčėnu, giedančiais kantatas (komp. J. Eidukas, aranž. Lilija D.), šią akimirką yra tapoma Šarūno Saukos.