Veidaknygėje manęs nėra
„Ar tau viskas gerai?“ – atsargiai teiravosi bičiuliai, pastebėję, kad nesu aktyvi socialiniuose tinkluose. Jau vien šis klausimas sąlygoja paradigmą – jei pasitrauki iš socialinių tinklų, su tavimi kažkas blogai. Prisipažinsiu – pati taip manydavau apie negausų būrelį ten nesančiųjų. Jei tavęs nėra veidaknygėje, tavęs nėra visai?
Socialinių tinklų kuriama iliuzija, kai, matydami vieni kitus virtualių anketų pavidalu, įsivaizduojame būnantys kartu iš tikrųjų, – būsimos metavisatos pagrindas. Prasilenkdami gatvėje, vos ne prieš akimirką komentavę vieni kitų įrašus, ne visada atpažįstame vieni kitus. Arba apsimetame, kad neatpažįstame, nes realybėje bendrauti ne taip jauku, ne taip drąsu, nes per daug tikra. Realybė pilna trikdančių dalykų – akių kontakto, mimikos – dalykų, kurie dažnai pasako apie žmogų daugiau, nei jis norėtų.
Autorės nuotrauka
Įprasta veidaknygėje rašyti užuojautas, regis, nuoširdžiai išgyvename patį skausmą, vis dėlto tik maža dalis nueina į „feisbuko anketos“ tikrąsias šermenis. Aktyviai palaikomi sergantieji – ko ne sparti samarietiškumo sublimacija, užėmusi kelias sekundes brangaus visų laiko. Kiek tuomet metų mus skiria nuo virtualių laidotuvių?
Veidaknygės kapinyne jau dabar yra virš trijų milijonų anketų. Ant virtualių sienų, atstojančių paminklus, ateinama „uždegti žvakelių“, o išsiblaškėliai tebesveikina mirusiuosius su gimtadieniu. Absurdo teatras pamažėl virsta distopija, kurioje mirusiuosius galbūt bus galima atgaivinti kaip metavisatos avatarus; kur vėl galėsim pasilabinti su Kęstučiu Navaku ir susidaužti metavyno taurėmis.
Metavisata ir jos modelis – Nealo Stephensono sukurptas fantazijos vaisius iš jo 1992 m. išleisto romano „Lavina“ (Snow Crash), kadais atrodęs kaip neįtikėtinas, – apie picų išvežiotoją, gyvenantį internetiniame fantazijų pasaulyje, – kuo toliau, tuo labiau įgauna apčiuopiamas formas „Facebooką“ valdančios „Metos“ ateities planuose.
O kas, jei, eidami iš skaitmeninio rajono į skaitmeninį parką, sutiksime aršiausią savo priešą: būtent smurto proveržių kontrolė būsimoje metaerdvėje – vienas opiausių klausimų. Jei jau dabar, prisidengus ekranais, žodžiais pliekiamasi kaip tikrais kardais, nors realybėje vengiama susidurti žvilgsniais ar net prasilenkti toje pat gatvės pusėje, galbūt virtualybė atvers Pandoros skrynią ir, paklusę savo archajiškai prigimčiai, vėl grįšime prie vieni kitų galabijimo. Tai kas, kad tik (net?) skaitmeninio.
●
Kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo tų dviejų su puse tūkstančio savo metadraugų. Tariuosi girdinti trūkinėjant virtualias jungtis, tik visai neskausmingai. Gaila tik keleto, kuriuos sekdavau dėl jų tekstų ir su kuriais, spėju, gyvenimas vargiai suves.
O gal, kaip ir visi klystantys, grįšiu – bet, labai tikiuosi, ne tam, kad nueičiau į jų virtualias šermenis ir komentaruose palinkėčiau amžino atilsio.
Metavisatoje amžiams liks aibė mano atvaizdų. Feisbuko terminas ir lietuviškas jo vertalas „veidaknygė“ – tiesioginė nuoroda į tavo veidą. Bet ar tikrai tas veidas tavo?
●
Saulė jau nebepakyla aukštai ir daiktų metami šešėliai – būsimo rudens projekcijos – vis ilgėja. Po lietaus, miške garuojant drėgmei, pro medžių lajas įspįstantys spinduliai – tarsi įkypas dušas, purškiantis ant mūsų visų dangišką šviesą. Siela virpteli, tarsi atsidarius durelėms, pro kurias pamažėl pradeda sruventi gildantis ilgesys.
Uodų nebėra, tik širšės skanauja krituolius obuolius, lipa vyno taurėn, ropinėja po staltiesę. Tiesiog kieme dygsta baravykai – vieną randu po jazmino krūmu. Ką veikiu, vis ateina pažiūrėti katės, tada turiu jas pagirti. Guliu pievoj, girdžiu, kaip čeža nukritę lapai, lyg kas tykintų nemačiomis, tada tylom atsistotų galvūgaly, žinodamas, kad neatsisuksiu.
Esu.
