Vasaros užrašai. Zona

 

1990 m. parašytas latvių prozininkės Andros Neiburgos (1957–2019) apsakymas Vasaras pieraksti. Zona buvo įtrauktas į jos trumposios prozos rinkinį „Stumk, stumk“ (Stum, stum, 2004), o 2007 m. – į latvių autorių rinktinę „Auksiniai latvių apsakymai“ (Latviešu zelta stāsti).

 

 

Vasaros užrašai. Zona

 

Pati daržinė tokia pakrypusi ir sutrūnijusi, kad, rodosi, ją išlaiko tik šita keista, pajūryje atrasta avalynė – trys sienos ištisai, be tarpų, apkaltos senais jūros išmestais batais, šlepetėm, odiniais batais, guminiu apavu, sandalais. Vanduo ir smėlis paviršių ir medžiagą pakeitė, perdirbo – nušlifuodamas ir nugludindamas, suplonindamas ir pasendindamas.

Jų yra daug šimtų. Ir kiekvienas kitoks.

– Geras vaizdelis.

– Aha.

– Nu, jau aplink kaimą visus būsit surinkę?

– Nieko, vėl suneš.

– Kas?

– Nu, audra.

– A, taip. Iš kur?

– Nežinau.

– Atsistok šalia, padarysiu tavo nuotrauką.

– Nenoriu.

– Nu, stokis, stokis, bus didelis menas.

 

Normundas atvažiavęs iš Vokietijos, Gundega iš Australijos, Inesė iš Švedijos, o Janis – iš kaimo. Pagyvenęs ten mėnesį dviese su šuniu, jis visiškai pasikeitė. Rankos nedreba, kalba netrūkčioja, dingo minčių padrikumas ir painumas. Tiesa, užsiauginęs mažą pilvuką.

O jeigu eilėms rašyti jam būtinas rankų drebėjimas?

Aš taip pat – kaime. Neskaičiuoju dienų, miegu ir valgau, skalbiu baltinius ir raviu.

Didysis, garbingas literatūrinis gyvenimas kažkur nematomai toli.

Nutraukti laidai, telefono ragelyje tyla, o radijas sugedęs.

Kada visiškai nėra ką veikti, rašau sau.

Užrašinėju.

 

●

 

Padariau atradimą: kaime nėra mirties baimės. Bent jau nėra tokios smarkios kaip mieste. Mirtis mieste pernelyg nenatūrali. Tai viskas, ką galiu pasakyti šia tema.

 

●

 

Kai stebiu ant akmens besišildantį driežiuką, nemanau, jog jis gyvena tam, kad naikintų kažkokius kenkėjus. Aš manau – jis gyvena, kad šildytųsi saulėje ant akmens. Driežas yra senesnis už mane ir akmenį, negaliu suvokti jo esmės.

Nieko nenoriu suprasti. Tik justi.

 

●

 

Man nepatinka naudoti prototipus. Vienas ką tik pas mane atėjo, jo pavardė Šumanas. Tinklelyje trilitrinis stiklainis su drumzlinu raugalu. Pats narkologinėje įskaitoje. Rausvai violetinis, grublėtas. Girtas. Linksmas ir geranoriškas. Sugeba statyti namus, mūryti krosnis, taisyti tvoras, valyti kaminus, dervuoti valtis, stiklinti langus, pjauti malkas, skersti galvijus ir žvejoti. Keturiasdešimt septynerių. Galima duoti šešiasdešimt. Ant galvos taukuota skrybėlė. Mėgsta keikti rusus, kiekvieno sakinio pabaigoje prikabindamas po riebų rusišką keiksmažodį. Viena akis stiklinė – tokia skaidri ir nejudanti, o kita visuomet primerkta. Šis ypatumas sukuria vyro veide nuolatinę suktos pašaipos išraišką.

– Aš ne durnius! – sako Šumanas. – Durni yr tie, kas rausias po dumblynus, aš po dumblynus nesirausiu!

Visiškai neįrodomas teiginys, bet man patinka.

Iš to Šumano būtų galima sukurti herojų, net pagrindinį. Sumeistrauti komediją arba tragediją, arba farsą.

Būtų galima visai rimtai ir įsijautus atverti jo vaikišką sielą, naivumą. Nuoširdžiai pasistengti, smerkiant bjaurų gyvenimą, padariusį jį tokį, koks dabar yra. Ir – besprunkant nuo kritikų keikiamos banalybės – kūrinio pabaigoje liepti vargšui Šumanui gėrimo karštinėje nužudyti savo žmoną.

Bet Šumanas aiškumo nereikalauja. Jis linksmai išeina, mosuodamas tinkleliu su stiklainiu. Gyvena čia pat už pelkės.

 

●

 

Kai užsimiršta gimdymo skausmai, jie pradeda asocijuotis su malonumu. Ne pavasaris – vasara vis dėlto yra geriausias metas suaugusių žmonių meilei.

Iš to taip pat būtų galima sudėlioti apsakymą, bet vargu ar apie Šumaną.

 

●

 

Tapytojos Heinrihsonės labai spalvingos aikštės yra geidulingos. Geidulingi yra ir mano kurso draugės Sarmytės smailūs ir blyškūs piršteliai, kuriuos Heinrihsonė taip puikiai aprašė vaikiškame žurnale „Zylė“. Geidulingi agurkų daigai ir bijūnų žiedai, ir stori kopūstų vikšrai. Aguonos savo trumpame žydėjime. O medetkų geidulingos tik sėklos.

 

●

 

Ir gyvenimas gali būti be siužeto.

Na taip, – gimimas ir mirtis, bet jie yra tik pirmo puslapio viršutinė ir paskutinio apatinė eilutė.

Ak, jeigu aš būčiau Maxas Frischas!

Po to geriau – jeigu aš būčiau Gantenbainas.

Bet nesu.

 

●

 

Moteris prieblandoje prie veidrodžio, tai taip pat aš.

(Turiu nustoti rašiusi, kad padėčiau ištrūkti iš kambario netyčia įklydusiam drugeliui, lauke akį rėžianti diena, rytoj, vėliausiai po savaitės, bus audra.)

Prieblandoje prie veidrodžio. Veidrodis turi kažkokį ryšį su mirtimi, nes joje slepiasi tik praeitis. Į veidrodį negalima žiūrėti pernelyg ilgai, ypač sutemose. Giliai ir kraupiai įdumba akys, lūpos išsišiepia ir atidengia dantis (jie ne mano), viską užkloja drėgni šešėliai, o lipnūs pirštai begėdiškai grabalioja sielą. Moteris suyra mėlynai pilkuose šešėliuose, nepajėgdama pajudėti, o už nugaros kažkas stovi.

 

●

 

Taigi lauke akį rėžianti diena, saulė tirpdo dangų, lieja į kambarį, o veidrodis tampa tiktai tavo atspindžiu, šia akimirka. Ne, veidrodis tampa tiltu į pasaką. (Visos pasakos, nors ir prasideda žodžiais „kartą buvo“, kalba apie ateitį – modeliuoja begalę tavo gyvenimo galimybių ir siūlo išsirinkti vaidmenį.)

Saulė tirpdo dangų ir lieja į kambarį, tu veidrodyje visa iš aukso trapioje virpančioje šviesoje, senovinio aukso spalvos plaukai ir blyškiai auksuota oda, ant pečių saulės austa mantija – sidabras su purpuru, ir kvepia melisos.

Graži. Tu tirpsti šviesoje, o nuo pirštų galų laša gyvsidabris, ant nubrūžintų grindų lentų ištikšdamas į milijonus mirgančių rutuliukų.

Skamba Padėkos pamaldos.

(Tai tikrai veidrodžio melas.)

 

●

 

Ropomis plaudama grindis, tu nejučiomis įsižiūri į veidrodį – svetimas veidas, drėgnas ir pritvinkęs raudonio, su prilipusiais prie kaktos plaukais.

 

●

 

Veidrodžio negalima sukulti. Ir saulės, ir sutemų personažai gyvena veidrodyje, kol jis sveikas. Veidrodžiui dūžtant, jie išsilaisvina ir pasklinda po namus, jie niekad tavęs nebepaliks.

 

●

 

Vasara – aš jau sakiau – yra pats geidulingiausias metų laikas. Geltoni agurkų žiedai. Kamanės. Kada atsiguli už kalvelės, žolėje ant pilvo, jauti savyje Žemės rutulio apvalumą. Taip turėtų gulėti bergždžios moterys. Horizontas nusileidžia per sprindį žemiau akių, ir šitas sprindis su žolių stiebais ir vabalėliais tampa visu pasauliu. Saulė tave, kartu su žeme, perdirba kaip trąšą.

Galima gulėti ir ant nugaros. Jei nuo dangaus nesisuka galva.

 

●

 

Moteris guli ant nugaros sode. Blyški, dar neįdegusi žalioje žolėje. Lapijos šešėliai lyg teptuko potėpiai ant odos. Šešėliai judrūs, menininkas vis tapo ir tapo, kol kūnas įgyja formą. Žolės smaragdas ir pieno baltumo oda. Šviesi ochra apie pečius ir švarus kaip obuolys pilvas.

Pienas ir smaragdas, ir tamsiai raudonos vyšnios sultys, nutekėjusios per smakrą, mažu šaltinėliu nusidriekia per krūtinę.

Moteris užmigusi.

 

●

 

Šumanas su raugalo stiklainiu sustingęs už serbentų krūmo ir bijo eiti pro šalį.

●

 

Tiktai bloguose filmuose baltos moterys guli žalioje žolėje.

Taip, žinoma.

 

●

 

O Šumanas taip pat turi žmoną.

Jos kojos sudžiūvusios, išmargintos venų raizgalynės ir rudos. Visa jos oda pilkšvai ruda kaip sausa, molinga žemė, aštri kaip švitrinis popierius. Jos rankos – vario, ne, rudosios anglies spalvos, su juodomis panagėmis, supleišėjusios, o visi įtrūkimai privaryti juodos, derlingos žemės. Jos krūtys nukarusios kaip vapsvų lizdai, o pilvas kaip tvirtas odos maišas. Jos pėdos plačios ir kietos, jos laikosi žemės kreivais, stipriais pirštais.

Ji turi kaulus ir raumenis, ir gyslas, šita Šumano žmona, ir visa tai matosi.

Plaukai kaip kerpė, o gakta kaip kregždės lizdas.

Ji moteris, o Šumanas vyras. Būtų nesąžininga meilę priskirti vien smaragdiškai žaliam ir baltam, vien rožiniam ir auksiniam. Kaip akmuo su akmeniu kirtosi Šumanas ir jo žmona, o jų meilė sužaižaravo ryški ir staigi, kvepėdama tvartu, prakaitu, raugalu ir gan nešvariomis paklodėmis.

Irgi meilė.

 

●

 

Rožiškai auksinė – ji tįsta kaip medaus siūlas, saldus ir lipnus, tai sutirštėdamas, tai pradingdamas, užplūsta ir dingsta kaip jazminų kvapas. Ritasi kaip jūra apvaliomis, nuožulniomis bangomis, vėjui mirštant, ir kiekviena paskesnė banga yra kvapnesnė, saldesnė ir gilesnė. Jos kraštai yra permatomo kraujo spalvos, o geltonas siūlas viduryje nutįsta toli toli. Tada ateina devintoji banga, sudūžta medaus indas ir sukreša kraujas. Ir dabar jau tu esi Šumano žmona, tavo kojos yra medžio šakos, tu suanglėji trumpai ir skausmingai.

Meilė, ta pati.

 

●

 

Ramiais, šiltais vakarais jazminas prie namo kvepia jau beveik kokčiai, reikia uždaryti langą.

 

●

 

Tvarte ir lentų krūvoje prie daržinės gyvena daug žalčių. Buvusi namo šeimininkė Lilija kartą išsities žolėje po ąžuolu. Medžio šešėlis po truputį atsitraukė ir paliko ją miegančią saulėje. Kai ji pabudo, ant krūtinės gulėjo susirangęs žaltys. Lilija baisiai persigando, nuo to laiko ji žalčių nekenčia.

Keista ir gražu, – maniau, kad tokie dalykai atsitinka tik pasakose.

Aš Lilijai pavydžiu, dabar ji žalčio sužadėtinė, paliestoji.

Tikriausiai ir žaltys turi kažkokį ryšį su mirtimi, tiktai gerąja prasme.

 

●

 

Vis dar nežinau, kuri pasaka bus manoji.

 

●

 

Kai gyveni kaime, miestas atrodo nerealus. Aš visiškai nesiilgiu miesto. Laikas ten teka nevienodai ir kiekviena valanda turi baimės akis. Mieste mano siela turi chroniškai aukštesnę temperatūrą ir pulso permušimus. Mieste norisi įgyti pernelyg daug – draugystę, meilę, pripažinimą. Mieste sunku save atskirti nuo kitų. Perkaitusios sielos drugys palaikomas aistra, o vienos nakties trumpasis jungimas palieka per gilias ir per skausmingas žaizdas.

Mieste kiekvienas turėtų su savimi nešiotis įtampos stabilizatorių.

Kaime nesijaudinu net dėl to, kad neturiu draugų.

 

●

 

Mano namas miško viduryje, ir maždaug dviejų mylių aplinkoje nėra politikos. Tik grybai ir uogos.

 

●

 

Niekinu miestą, bet skaitydama užrašus darau išvadą: apie kaimą rašau kaip tikra miestietė. Visos tos sutemos ir trapios baltos moterys.

Atleisk, mieste, mielasis. Tavo krepinio popieriaus margumas ir pigūs blizgučiai man artimi. Asfalto kvapas jaudina taip pat kaip šieno aromatas. Man būtinos miesto paskalos ir intrigos, ir nepastovi miesto laimė. Man patinka pinigai ir viskas, ką už juos mieste galima gauti. Man patinka garsios pramogos naktį ir grįžimas namo ramioje ryto šviesoje, kai užsimiegoję darbininkai pirmaisiais troleibusais vyksta į darbą.

Tu esi ilgesys kiemsargių akyse ir karnavalo spindesys jų oranžinėse striukėse. Bučiniai telefonų būdelėse. Slapta žiurkių veikla rūsiuose ir taksi padangų kauksmas prie viešbučio „Latvija“.

Tu esi prancūziškų kvepalų, nešvarių laiptinių ir automobilių išmetamųjų dujų aromatų mišinys.

Tu esi nenatūralus ir kaip tik todėl – gražus.

(Bet supranti – kaime nėra mirties baimės.)

 

●

 

Tikrai mylėti galima tik vieną miestą. Aš negalvoju apie kiaukutą – namus ir gatves, ir grindinį. Galvoju apie gyvą miestą, su kūnu ir krauju, su žmonėmis ir jų vaidmenimis.

Ir atradau: negaliu pakankamai giliai mylėti savo miesto. Jo kūnas ir kraujas yra naujos epidemijos suėstas. Jo gatvėse skamba svetima kalba, o man nemalonios spalvos ir formos – tai popierinės svetimo krepo gėlės. Jų kvapas palengva ardo namų sienas ir paminklų pamatus.

Ir dar – mano miestas yra neturtingas. Galiu tai suprasti ir atleisti, bet vis dėlto – neturtingas miestas yra apgailėtinas. Mieste neturtas turi slėptis palėpėse, pagrindinėje gatvėje jam nevalia pasirodyti. Mano miestas yra kaip apysenė moteris po prievartinio meilės akto su valkata, kuris net nesumokėjęs. Pašaipa dingsta nuo veido, o kadaise toks gražus rūbas išvoliotas ir sudraskytas.

 

●

 

Šumanas šiandien žadėjo ateiti pjauti malkų, bet, gavęs dešimtinę avanso, nusiplovė.

 

●

 

Moteris naktį.

Naktis baugina. Pašaipūs balsai šnibždasi nesuprantamomis kalbomis. Oras tankus ir tąsus, paklodės drėgnos. Šalia trūksta raminančio kito žmogaus kvėpavimo. Tik tamsos šuo, karštai alsuodamas, prabėga pro atidarytą langą ir priverčia širdį nutirpti dėl niūrios nuojautos. Dieną tokie tylūs ir ramūs langų stiklai dreba nuo smulkių dvaselių pirštų prisilietimų. Nakties čiuptuvai stiebiasi iš kambario kampų paglostyti moters kūno ir – pulsuojantys – atsitraukdami palieka ant krūtinės spindinčias, gličias vėžes. Padvelkia salsvas supuvusių vaisių kvapas, ir beržynėlyje išsigandęs suklykia apuokas. Net medžių lapija sudreba, kai prie jos prisiliečia nakties kvapas.

Naktis yra vyras – bedante burna ir giliai žėruojančiomis akimis.

Tamsa – jo ištikima sesuo, senutė, sąvadautoja.

 

●

 

Šumanas drąsiai klibikščiuoja per naktį namo.

„Tamsi naktis ar šviesi diena, / Gėrikui vyrui tai vis viena“, – uždainuoja jis.

Arti pro akis be garso praneria šikšnosparnis.

– Škac, dvasna!

 

●

 

Naktis įsliūkina į melsvai vėsią miško tankmę, iš paskos lėtai seka tamsa, savo nešvarius plaukus džiovindama rasotoje šviesoje.

Moteris užmigusi.

Pilka ryto šviesa nėra meilikautoja – geltonuoja blyškus ir iškankintas veidas, vėsi drėgmė alkūnėse, po krūtine, suglamžytos paklodės, apsivyniojusios apie kojas, tyliai garuoja. Nakties piršto palikta žymė ant krūtinės sudžiūvusi ir, moteriai kvėpuojant, lėtai kilnojasi.

Bet kvėpavimas ramus.

Naktis praėjo.

 

●

 

Dieną visi nakties išgyvenimai atrodo tik juokingi.

Aš juokiuosi, bet atsargiai.

 

●

 

Gyvenvietė miršta. Ji jau mirusi.

Mes, miestiečiai, čia pajėgiame sukurti tik gyvenimo iliuziją trumpos vasaros metu. Negausūs vietiniai gyventojai matomi du kartus per savaitę prie automobilinės parduotuvės. Teta Ela su savo ramentais. Mirdzišas. Senasis Vangrovas. Teta Milda. Dar penki šeši. Beveik visi seni, griūna kartu su savo namais. Kai kurie priešiški:

– Nuo tų rygiečių trūksta oro… viską išperka tuščiai!

Karves ir kitus galvijus gyvenvietėje laiko tik nedaugelis. Uogienių taip pat neverda. Senutės automobilinėje parduotuvėje nusiperka „Globuso“ ir „Selgos“. Ką kita veiksi? Pieno čia nebesurenka, o cukrus taip pat pagal talonus. Sodai užželia, nebeturi senukai jėgos. O jauniems nėra kur dirbti. Ir mokyklos vaikams nėra.

Gyvenvietė miršta, ir ta mirtis keistai žaloja žmonių sielas.

 

●

 

Bet rudenimis, kai miestiečiai pamažu pasitraukia, šioje ir kitose gyvenvietėse kažkas apvaikšto visus paliktus namus: langų stiklai rūpestingai išimami ir taip pat rūpestingai sudedami atgal, kruopščiai patikrinamas kiekvienas stalčiukas, kiekviena spintelė. Paimama viskas, kas turi bent kokią vertę. Net atsuktuvas arba plaktukas. Net pradėtas arbatos pakelis. Arba tuščias dezodoranto flakonėlis.

 

●

 

Laukdamos automobilinės parduotuvės vidurdienio tvankumoje (o dažnai jos reikia laukti net dvi tris valandas) moterys neskubėdamos aptarinėja naujausius gyvenvietės įvykius. Stebėtinai dirba žinių tarnyba: kuris, kada, kuriam laikui atvažiavęs arba išvažiavęs, kas kam pavogta.

Praeitin moterys atsigręžia nenoromis: jūs, jauni, vis tiek nieko nesuprantat. Naje – septyniasdešimt namų buvę gyvenvietėje. Į jūrą eidavę kone keturiasdešimt valčių. Žiemą vyrai dirbdavę miške. Pramogos? Naje, teatrą vaidindavę, taip. Čia pat smuklėje. Ir Lielirbėje buvę pokyliai, palei jūrą nueidavę tuos dešimt kilometrų ten ir atgal. Ir Lielirbės vaikinai taip pat čia ateidavę, vakarais jauni dainavę ir šokę.

Dabar nieko.

Sėdi saulėje, laukia parduotuvės. Įsiklauso: ar dar neatūžia?

Laukia ir kartu su šeimininkėmis atėję šunys. Guli, alsuoja nuo karščio Benta ir Uno, Džerytis ir Moris, Repsytis, Murzytis, Bonytis. Maži balti ir gauruoti, visų didžiųjų tolima giminystė kažkoks kolis.

Laukia, karpo ausimis.

Kai atvažiuoja parduotuvė, kaulija sausainių.

 

●

 

Vagia ne tik namuose. Erikui nuo stogo du kartus pavogė televizijos anteną, o Imantui – visiškai naują išvietę. Labai paprastai – nukėlė nuo duobės ir išvežė.

 

●

 

Man pasakojo tokį atvejį: viena kaimo gyventoja, parduodama namą kitai, išeidama nupjovė visas obelaites.

 

●

 

– Aš – ne vagis, – sako Šumanas. – Manai, jegu aš girtuoklis, tadu aš ir vagis?

Tikiu, tikiu, vagis taip nesakytų.

 

●

 

Kai vakare einu prie jūros maudytis, kiek tik akis mato, nėra nė vieno žmogaus. Tik retkarčiais huculas su savo šunimis karves išgena į pajūrį.

Smėlis, vėjo lygiai nupūstas, žmonių pėdas per naktį užneša, tiktai tankų ir šarvuočių vėžių smėlis taip greit nenutrina. Pasienis.

 

●

 

Smėlis. Nosyje, burnoje ir ausyse. Moters kūnas ir plaukai smėlio spalvos. Užsimaskavusi. Žuvėdra nusileidžia ant peties ir nepastebi. Šuo prabėga pro šalį – nepastebi. Tiktai jūra pastebi – vakare potvynio liežuvis siekia vis arčiau ir arčiau.

 

●

 

Moteris smėlyje. Kūnas palei jūrą nuo Kolkasrago iki Ventspilio. Vaidė, Saunagas, Pitragas, Kuošragas, Mazirbė, Sykragas, Jaunciemas, Kesteriai, Mikelio švyturys, Lūžnia, Uovišiai – apgamai ant jos odos.

 

●

 

Jūra čia daugiau nebekvepia žuvimi, nes nėra žvejų.

 

●

 

Mikelio švyturys yra prie moters bambos, viduryje tarp Kolkos ir Ventspilio. Mano namai „Jaunvigos“ – pačiame bambos viduryje. Viga – įduba tarp kopų.

 

●

 

Nematoma bambos virkštelė nuo mano namų įteka tiesiai į dangų. Kaip aukšta pupa. Namus turiu užlaikyti tvarkingai, rūpintis, kad bambagyslė nenutrūktų.

 

●

 

Už penkių šimtų metrų nuo mano namų Pizės kapai. Ten dar nesu buvusi.

 

●

 

Sielų persikėlimas. Yra tokia teorija. Persikeliančių sielų kelias eina pro mano namus. Sėdžiu pavakary prie lango ir žiūriu, kaip jos eina. Jaunos ir senos. Senesnės tamsiai pilkos, jaunos skaidrios, beveik permatomos. Vaikų sielelės kaip švelnus raibuliavimas, kaip vėjo gūsis, vos įžiūrimas. Pas mane niekada neužsuka, ir gerai. Mums dar ne pakeliui.

 

●

 

Rožės išsiskleidusios.

Geltonos pražysta beprotiškai skubiai ir greitai pasidaro tuščios. Iš tolo dar nieko, bet pažiūri iš arčiau – senos, iškvėpintos koketės.

Rožiškai balta pražysta lėtai ir laikosi ilgai. Vėsioje ir vaškinėje karštoje saulėje.

White Christmas.

 

●

 

Moteris upėje.

Irbė teka srauni ir vingiuota, įsprausta tarp stačių krantų. Nuvirtę medžiai vietomis užtveria srovę, šaknys kyla į dangų. Kaip Šiškino paveiksle, trūksta tiktai meškiukų.

Begalė sparvų.

Upė teka srauniai, bet oras, tirštas ir tvankus, stovi vietoje. Nuo vandens ir oro trinties upės veidrodžiuose žaižaruoja baltos kibirkštys. Moteris stovi vandenyje iki krūtinės, upės viduryje, ruda srovė vėsiai glosto. Kibirkštys įsimeta į plaukus, ir jie užsiliepsnoja skaisčiai raudonai. Taip galėtų stovėti, kol upė užšals. Kojos grimzta į smėlį, išleidžia šaknis.

Upei užšąlant, apie moterį susidaro properša.

Bet šaltis dar toli. Dabar – rudos, pilkšvai rusvos, ochros, visi žalios atspalviai, dangiška žydruma. Trūksta tiktai tamsaus violeto. Ultramarino varpeliai upės pakraštyje iš tolo beveik nematomi.

 

●

 

Moteris jūroje.

Žalias vanduo, baltos putos. Sūrios lūpos, sūru akyse. Vėjas atgena bangas ir veja jas atgal į gilumą.

Jūroje sunku nustovėti, bangos stengiasi išmesti į krantą arba įtraukti į gelmę. Moteris atsigula seklumoje, bangos ritasi per ją, stumdo, kelia, neša, mėto, smėlis lygiai nupoliruoja kūną ir išbalina jį.

Jei laiku išlipi į krantą, gali girdėti savo kraujo ošimą.

Jei lieki pernelyg ilgai – bangos išmeta tik akmenuką, vėsų ir blizgantį. Arba gabalėlį gintaro.

 

●

 

Sau atrandu: esu laiminga. Mane apleido baimė.

Baimė, pametusi mano pėdsakus, laksto sutrikusi, sukasi vietoje, inkščia, gėdijasi pažiūrėti šeimininkui į akis.

Inkščia, įlindusi į savo olą, tamsoje, laižo žaizdas.

Laukia.

 

●

 

Dar kartą: moteris ir naktis.

Yra vėsios naktys, raminančios.

Melsvai žalios kaip Sibiro eglės.

Skaidrios kaip stiklas.

Kaip veidrodis danguje.

Kaip aidas.

Kvepia šienu, pipirmėtėm, samanom, rasa, kuri iškris.

Tokiomis naktimis obuoliai pasidaro sultingi.

Tokiomis naktimis visi langai atidaryti, pro juos vaikšto žvaigždės, gali įžengti tamsa. Tamsa iš kambario vidurio išsilieja po kampus, nugludina viską, nulaižo vėsiu liežuviu, trupina daiktus ir pati pasidaro permatoma, pati pradeda spinduliuoti tylią, perlinę šviesą.

Moteris nemiega, klausosi, kaip mėnulio spindulys dzingteli į langą.

Nejaučia savo kūno, jis ištirpęs vėsiame žibėjime, plūsta per grindis, plūsta ant sienų, sidabras, baltas, pilkas.

Žvaigždė kaktoje ir paslaptis lūpose, juodose kaip anglis.

(Tai nesu aš.)

 

●

 

Ir dar: yra naktys, šiltos ir raminančios.

Minkštos kaip šuns papilvė.

Juodos kaip kurmio kailis.

Nė lapas nesuvirpa, po tamsos žingsniais be garso linksta žolės stiebai.

Nakties veidas debesyse pasislėpęs, akys užmerktos.

Moteris miega.

Švintant pradės lyti.

 

●

 

Aš gyvenu tarp to, ką įsivaizduoju matanti, ir to, ką žinau.

Kuo mažiau aš žinau, tuo daugiau matau.

 

●

 

Kiekvieną dieną namuose ratu seku saulę.

Rytą saulė spindi miegamajame, žadindama žada laimingą dieną. Ten aš dirbu.

Valgomajame spindi vidurdienio saulė. Ten gerai skaityti arba rašyti laiškus, išsitiesti pogulio.

Rausva vakaro saulė spindi virtuvėje, perlydo į varį mano aliumininius katilus, nuramina prieš naktį.

 

●

 

Tėvas kieme skaldo malkas, kurias supjaustęs Šumanas. Kirvio poškėjimas sukelia saugumo jausmą: aš čia gyvensiu dar ilgai.

 

●

 

Kiekvieną dieną kokia nors nauja dovana jūros smėlyje: tuščias „Scotch Whisky“ butelis, švediškas plastmasinis benzino kanistras, senas batas, alaus dėžutė. Skardinė su aliejiniais dažais. Teta Olga jais nudažo savo namą.

Dažniausiai jūra išmeta batus.

– Ar visi tie žmonės nuskendę? – klausia dukra.

Nežinau.

 

●

 

Mano mėgstamiausi kvapai:

dervos,

medaus,

pjuvenų, sakų, medžio žievės,

ramunių ir vingiorykščių, petražolių,

trūnijančių lapų,

nasturčių,

rūsio pelėsių,

krosnies dūmo,

šuniuko kvėpavimo.

 

●

 

Suaugusieji morką paprasčiausiai sugriaužia – nuo plonojo galo iki storojo. Jie įsisavina karotiną.

Nė vienas vaikas morkos taip nevalgo.

Vaikas pradeda nuo storgalio, dantimis rūpestingai atskeldamas, atlupdamas morkos išorinę, ryškesnę dalį, kuri apglėbia šerdį. Jei morka jau pakankamai subrendusi ir vaikas pakankamai stiprus, tada šviesi šerdelė galų gale lieka visiškai lygi, lyg pati išsilupusi, drėgna, net smulkios, minkštos, panašios į mažas šakneles ataugėlės šerdies paviršiuje yra sveikos.

Tokia šerdelė ypatingas gardumynas.

Aš morkas valgau kaip vaikas.

 

●

 

O nuo ridikėlių pirmiausia reikia dantimis nulupti žievelę.

Taip pat miltingą pomidorą galima dantimis nulupti. Tamsiai raudonai blizga aksominis pomidoro minkštimas.

Išilgai perpjautam agurkui pirmiausiai reikia išskobti sėklingą vidų.

 

●

 

Lyja, lynoja.

Jūroje rūkas.

Per visą kaimą skamba rūko ragas.

Prilyti rožių žiedai apsunkę ir nulinkę iki žemės.

Pilka ramybė ir nejudrumas, net smulkios lietaus gijos sustingusios ore. Nei pradžios, nei pabaigos.

Žmonės kalba tyliai, o rūko ragas nuslopina jų žodžius.

 

●

 

Per pilką lietaus uždangą kitas pievos kraštas beveik neįžiūrimas. Man atrodo, kad ten tyliai ir lėtai juda niūri procesija – juodi vyrai be veidų, neštuvuose blyškios ir nejudančios statulos, nuo neštuvų kraštų bėga vanduo. Tarp dviejų lietų nuskendę.

Pūūūūū, pūūūūū – rūko ragas kaip kapinių varpas.

 

●

 

Mirusiųjų minėjimo diena Pizės kapinėse. Jaunas pastorius stengiasi sužėrėti teisuolišku pykčiu, kurį Dievas jaučia parapijai, apleidusiai savo šventovę – leidusiai pionierių stovyklai įkurti klubą Mikelio švyturio bažnyčioje. Aš tikiu Dievą, bet netikiu Dievo pykčiu šitiems seniems, vienišiems žmonėms. Man skausmingai rėžia ausis perdėtai dramatiškas pastoriaus tonas.

Dievo žodžiai turi kalbėti sielai, o siela geriausiai girdi tylius ir paprastus žodžius.

Pastorius kalba ilgai. Bažnyčios choras, devynios ar dešimt senučių, dailiai pasipuošusių juodomis suknelėmis su baltais žirneliais, sėdi eilute nuokalnėje ir iki kitos giesmės ilsina sutinusias, storomis kojinėmis aptemptas kojas.

Iššvaistyti Dievo žodžiai neatranda girdinčių ausų, painiojasi medžių šakose – pokšt, pokšt – krinta į išdegusią žolę.

Prie pastoriaus kojų atsigula šuo, alsuoja.

Liūdna.

Prasidėjus eilinei giesmei, aš palieku kapines ir jaučiu, kad Dievas ant manęs nepyksta.

 

●

 

Išeidama matau – už tvoros ant paklotų sėdi kelios šeimynos, išgeria, užkanda, iš toli atvažiavę. Šumanas nepastebėtas.

 

●

 

Rugpjūtis: raudoni šermukšniai, geltonos saulėgrąžos, medetkos dar pačiame žydėjime, skleidžiasi astrai, noksta agurkai, kopūstai suka galvutes, ąžuole užsimezgė mažos gilės, juoduoja kiaulinės pupos, raudoni raudonviršiai žalioje žolėje už daržinės ir apvalios baravykų galvutės kieme po mūsų ąžuolu.

Ar tai nelabai svarbu?

 

●

 

Vėjas atkaklus čia, pajūrio kaime. Kartais piktas, iki žemės lenkia žolę pievoje, įnirtingai įsikimba į medžių viršūnes, nepaleidžia, po skiedrelę pešioja senus daržinių stogus, riaumoja, staugia dvibalsiu kartu su jūra.

(Jūra girdėti visada, jūros šniokštimas yra čionykštė tyla. Miesto tyla yra nakties tramvajų skambučiai ir vėlyvų praeivių žingsniai ant asfalto, ir kiemsargio kastuvo gurgždėjimas sniege ankstyvais žiemos rytais.)

Kartais vėjas švelnus, meilus, gerinasi kaip šuo, besimeilindamas trinasi į kojas, laižo tau veidą.

 

●

 

Vėjas nurimęs. Vėjas įbėgęs į miško tankmę, pasislėpęs kažkokioje duobėje, senoje tranšėjoje, vėjas nuskendęs pelkėje. Vėjas dilęs ir sudilęs iki plono siūlo, kuris lankstydamasis įsliūkina į karklyną. Štilis – tarp seno ir naujo vėjo. Dangus nusileidžia iki daržinėlės stogo, pilkas. Nebelyja. Dar nelyja. Negirdėti jūros. Paukščiai nuščiuvę, nedūzgia bitės. Sustingę lapai, žolė išmirkusi.

Moteris sėdi prie lango, negali pajudėti – oras pernelyg tirštas, per didelis pasipriešinimas mintims.

Sėdi juodais drabužiais, akys dažytos juodai, rūko. Dūmai stingsta ore. Laukia. Nežino, ko.

 

●

 

Mūsų namą aplanko tiktai senas buvusio šeimininko katinas.

Naktimis permiega ant šieno daržinėje, dieną kažin kur dingsta.

Čia galima gyventi ištisas savaites, nematant nė vieno žmogaus.

●

 

Mary Coughlan šį vakarą dainuoja „Jaunvigose“. Dainuoja apie savo mažą naivią tautą, apie savo atšiaurią ir neturtingą gimtinę. Žemas, prikimęs, minkštas balsas kaip ašarų srovė išsilieja po kambarius, užtvindo namą, plūsta kartu su rūku per kiemą, pievas, miško pakraščius, pelkes, stovinčius vandenis, pelkes tamsiąsias.

 

●

 

Daug čia pelkių.

Nė viena kryptimi per mišką negalima išeiti tiesiausiu keliu – būtinai priekyje kokia nors pelkytė. Nutekamieji grioviai jau dešimtmečiais nevalyti, pelkės braunasi į namus, atima ganyklas.

Viksva ir asiūklis. Švendrai.

Sutrūnijusių medžių kamienų ir žemės kraujo kvapas.

Juodas, žalias, pilkas, tamsiai rudas.

Klynažolė pavasarį, rudenį spanguolės.

Pelkių pakraščiuose tankiai ūmėdžių.

Įmeti akmenį į liūno vandenį – kliunkteli dusliai ir nutrūkstamai, vanduo neišplūsta ratilais, tik sutrikdytas uodų pulkas zvimbdamas pakyla į orą.

Žemė sulinguoja po kojomis, subraška kažkokia šaka, taip staiga sutirštėja baimė, kaip pilkas šydas užkrenta ant akių, kaip gyvatė šnypščia į ausis ir dvokia žvėrimi.

Užmerktomis akimis kaip elniui skuosti per jauną krūmyną, kad šakos botagais kapotų veidą ir kūliavirsčias širdies plakimas išsilygintų bėgimo ritme.

Nukristi veidu žemyn pamiškės pievoje ir godžiai įkvėpti tvirtą, sveiką žemės kūną. Saulėje.

(O Šumanas žino takus per visas pelkes.)

 

●

 

Rudeniui artėjant, žalčius pastebi rečiau. Užtat daug driežų ir gluodenų. Šiltnamio plyšyje tarp dviejų lentų gyvena mažutėliai driežų vaikai, iš tamsos žiūri blizgančios akytės. Bet gluodenai kaip senolių variniai kaklo žiedai guli žolėje arba smėlyje. Kai prieini, nuvinguriuoja iš lėto ir neskubėdami.

 

●

 

Lyvių kultūros šventė Mazirbėje. Skamba jausmingos kalbos, ir lyvių vėliava vėl plaikstosi virš jų namo. Daugybė žmonių. Nežinia, kiek iš jų moka lyvių kalbą?

Septynių kartų kaltė nulenkia galvą.

Bet bufete yra alaus, šampano, brendžio, vištienos vyniotinio ir džiovintų žiobrių. Skambant Latvijos ir lyvių himnui, stovintys eilėje ištroškėliai sustingsta ramybėje.

Vakare, visą naktį – kaip reikiant gegužinė, du orkestrai suplukę plėšosi pasikeisdami.

„Molodaja guvernantka vaikelį rodila, / Ne kormila, ne pojila, upėn įmetė“, – dainuoja išblyškęs vaikinas į mikrofoną, ir latviai linksmai šoka ant lyvių kaulų.

 

●

 

Gamtovaizdžio, kurį čia sukūrė Dievas, negalima vadinti gražiu įprastine prasme. Jis yra monotoniškas. Laukinis. Niūrus. Paslaptingas savo vienodumu.

 

●

 

Pasieniečių buvimas jaučiamas visur. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi – jie yra malonūs, mandagūs ir paslaugūs žmonės. Jei kaime įvyksta eilinė vagystė, jie ateina talkon su savo šunimis (milicija bejėgė, 40 kilometrų ilgio pakrantės ruožui – vienas milicijos įgaliotinis su sulūžusiu motociklu), naktimis šiaip taip apvažiuoja vienišiausius namus, kad įsitikintų, jog visur tvarka. Pažįsta visus vietinius.

Ne, šitie žmonės baimės nekelia. Baimę kelia jų palikti pėdsakai miške, pajūryje, kopose.

 

●

 

Kopa kaip pylimas saugo žemę nuo atkaklių jūros pastangų. Pakrantės vėjas, bangų ošimas, neaprėpiamai platus dangus. Persiropšti per kopą ir įkrenti kaip į didelį dubenį – ausis užgula tyla, tvankuma, dangaus mėlynė virš pačios galvos. Įduboje nosis į dangų kelia dvi raketos. Juodi, niūrūs, išraiškingi siluetai prieš gelsvai žalią kopų žolę. Tranšėjos ir bunkeriai. Tyla darosi grėsminga. Surūdijusių vielų ritiniai pinasi po kojomis, įsikabina į sijono padurką.

Bet už trijų žingsnių raketos meiliai pakvimpa sušilusiu medžiu – senos, sulūžusios medinės raketos.

 

●

 

Naktį moteris miega savo namuose ir jaučia, kad visa pakrante už kopų pasislėpusios, pusiau sutrūnijusios medinės raketos taikosi į žvaigždes.

Švyturio spindulys visą naktį ramina miškus. Miegokit, nebijokit.

Aš jaučiu: švyturys vienija – žemę su jūra, miškus su paplūdimiu, po miškus išbarstytus vienkiemius, užmigusius žmones.

 

●

 

Žvaigždės krinta į rudenį.

Mirgantis taškas ir rėžis danguje. Moteris išeina į kiemą. Žvaigždėms krintant tamsoje nebaisu. (Arba: matant kažką gražaus, baimė užsimiršta net tamsoje.)

Išbėga šuo ir aploja dangų. Au.

 

●

 

Laimei iš tikrųjų reikia visai nedaug.

Matyti, girdėti, jausti:

kaip auga, atsiveria ir pražysta tavo piliarožės,

kaip kvepėdami džiūsta vėjyje skalbiniai,

kaip lysvė atsikvepia po ravėjimo,

kaip džiūsta smėlis po lietaus,

kaip pakyla rūkas,

kaip paslapčia ateina vakaras,

kaip teka saulė,

kaip keičiasi metų laikai.

Pietums reikia jaunų bulvių su krapais, grybų padažo, pakankamai rūgusio pieno, pomidorų ir agurkų su grietine ir svogūnais.

Vakarienei blynų su aviečių arba tekšių uogiene.

Pusryčiams didelio puodelio juodos kavos.

 

●

 

O tada užeina lietūs.

Viskas prisisiurbia drėgmės, viskas kvepia.

Žeme, trūnėsiais, šlapiu medžiu, dūmais.

Miške auga grybai.

Verandoje ant paklodžių pasrūva bruknės.

Musės poruojasi ir kanda žmonėms.

Jūra parūgusi ir tingi.

Moteris eina jūros pakrante, šlapias smėlis tvirtas kaip neseniai išlietas asfaltas. Jūros vanduo – žalsvai pilkas, melsvai pilkas, rusvai pilkas. Priešais vietą, kur už debesų pasislėpusi saulė, – grynas sidabras. Audros metu pamėlynavęs rytuose.

Lietaus lašai rieda per veidą, per lūpas, už apykaklės. Sulydo su jūra, su šlapiu smėliu, su aukštu dangumi.

Jei atsisėdi ant žemės, kelius pritrauki prie galvos, veidą paslepi glėbyje, užmerki akis ir atsiduodi lietui, gali visiškai užsimiršti ir persikūnyti: į išskalautą iš jūros statinę, lygų pūzrą, akmenuką, smiltelę, lietaus lašą.

Galima ištekėti per smėlį ir įsisunkti į žemę.

Arba atvirkščiai: užmiršti aplinką ir jausti tiktai save.

Tingią ir amžiną bemintę gyvybę.

Perlą kriauklėje.

Šilta savyje ir gera.

 

●

 

Lietingojo laikotarpio pranašystė – ateina rugsėjis.

Reikia išvažiuoti.

Ruduo liks čia.

Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip ąžuolas taps geltonas ir numes lapus. Kaip šernai tamsiomis naktimis eis į bulves. Kaip šermukšniai po šalnų pasidarys saldūs ir sultingi. Kaip vasariškai šiltomis dienomis nuo jūros staiga kamuoliais atriedės lediniai rūko gumulai. Ir kaip baltose samanose pušų jaunuolyne augs vėlyvi baravykai vario spalvos galvutėmis.

Reikia išvažiuoti.

Miestas gąsdina iš tolo – ar dar sugebėsiu ten gyventi.

Tokia ilga vasara, kiekviena minutė kaip medaus lašas, įlijęs į sielą.

Tokia trumpa vasara, kaip nuūžusi vėjuota diena.

 

●

 

Moteris pradeda atsisveikinti jau dvi savaitės prieš išvažiavimą.

Ak, dar juk taip toli, bet – kiekviena diena yra išsiskyrimas.

Kiekviena diena sako: greit.

Tu nebūsi, tu nematysi.

Tu paliksi, tu svetima.

Džiaugsmas nebėra spindintis, jis apsiblausia kartokame ilgesyje. Rusvame.

Laimė nėra rami – pernelyg godžiai tu griebi akimirkas.

Greit, greit.

Neliūdės be tavęs nei miškas, nei jūra, nei pelkės.

Tavo meilė vienpusė.

Moteris prietemoje prie lango. Akys – juodai nudažytos, lūpos kaip anglis.

Rūko.

Nieko nelaukia.

 

●

 

Išvažiavimo dieną po lietaus suspindi saulė. Viskas sužaižaruoja, sumirga nenudžiūvusioje rasoje, artinasi rudens spalvos.

Mašina, kuri išveža moterį, ryškiai žalia. Tokia žaluma gamtoje neaptinkama.

Kada ji įsuka į miško kelią, saulė pasislepia už violetinio debesies, aukso dulkės pabyra medžių viršūnėse ir uždūsta.

Pelkės pakraštyje krūmuose stovi Šumanas.

Atsisveikindamas moja ranka, šypsosi. Po skrybėlaite du rageliai.

Moteris atsigręžia.

 

●

 

Man nepatinka rudeninė Ryga.

Purvas ir niūrūs žmonės.

Aš noriu nusidažyti plaukus juodai ir važiuoti į Malaiziją.

Įkvėpti oro – karšto ir drėgno kaip pirtyje. Augalų lapai ten tokie žali kaip mano mašina.

Vandenynas – karštas kaip vanduo skardinėje vonelėje agurkams laistyti. Ten kvepia geru tabaku ir palmių aliejumi, ir kaučiuko medžio sultimis. Ten yra rožiniai žaibai, o lietus šiltas ir tirštas kaip ką tik pamelžtas pienas. Naktis nuo dienos ten skiriasi tik tamsa, bet tamsa nusileidžia staiga kaip teatro uždanga.

Aš ten vakarieniausiu kinų restoranuose ant vandenyno kranto.

Naktį ant pagalvės dėsiu orchidėją.

Gyvose Kvala Lumpūro gatvėse įsimaišysiu į tamsiaodžių, baltai apsirengusių žmonių minią ir lauksiu pavasario Latvijoje.

 

●

 

Moteris ir ruduo.

Ruduo ateidamas klausia: ar tu dar būsi pavasarį?

Taip! Taip!

(Aš noriu.)

 

Vertė Jurgis Banevičius