Vaikystės dienų paveikslėliai
Vaikystės dienų paveikslėliai
Neretai vaikštant Vilniaus gatvėmis šmėkščioja skaidrūs vaikystės dienų paveikslėliai, plevenantys liūdnoje netekties šviesoje.
Buvo 1940 metai. Lietuvą užplūdo rusų kariuomenė. Mūsų šeimai iš Aukštosios Panemunės (Kauno priemiesčio ant Nemuno kranto, pušyne), kur prabėgo patys gražiausi ketveri mano gyvenimo metai, teko persikelti į Vilnių. Tėvelis Benediktas Zavadskis, ilgus metus buvęs Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės majoras, staiga tapo Raudonosios armijos karininku. Tačiau tai aš supratau gerokai vėliau. Vilniuje apsigyvenome pačiame centre, priešais dabartinę V. Kudirkos aikštę, vadinamojo karininkų namo penktame aukšte. Šalia stovėjo dailus pastatas su kolonomis – jame buvo Karininkų ramovė.
Šį pastatą subombardavo karo metais, vietoj jo pastatė stalininės architektūros namą, jame dabar veikia knygynas. Į Karininkų ramovę eidavom dažnai, ten vykdavo įvairūs koncertai, prisimenu ir joje papuoštą Kalėdų eglę. Mano, keturmetės mergaitės, supratimu, viskas buvo puiku, tik kankino kažkokia liūdna nuotaika, vis bėgdavau žiūrėti pro langą laidotuvių procesijų.
Toks keistas prisiminimas – centrine Gedimino gatve (ji matėsi pro mūsų buto langus) rieda iškilminga karieta, traukiama ketverto žirgų. Dažniausiai ji būdavo juoda, bet retsykiais matydavau baltą laidotuvių karietą, o žirgai būdavo uždengti baltomis gūniomis. Man paaiškino, kad balta spalva reiškia, jog laidojamas jaunas žmogus. Tokią dieną vakare ilgai gulėdavau savo lovelėje, negalėdama užmigti, kartais tyliai, kad neišgirstų kitame kambaryje vakarojantys tėveliai, nueidavau prie lango. Vėjyje siūbuodavo lempos, tolumoje boluodavo ryškiai naktį apšviesti Trys kryžiai. Net keista, bet prisimenu nuolat mano vaikišką širdelę kamuojantį liūdesį, kažkokį aplink sklandantį nerimą. Gal taip jutau tėvelių nuotaikas, nes jie dažnai būdavo prislėgti, ilgai apie kažką dviese kalbėdavosi, dažnai kartodavo žodį „rusai“ ir man nesuprantamą – „okupacija“.
Vilniaus gatvėse atsirado daug nematytų žmonių pilkšvomis milinėmis, styrančiomis smailiomis kepurėmis, kurių kiekvienoje buvo po raudoną žvaigždę. Mamytė paaiškino, kad tai rusų kareiviai. Visas ruses pravardžiuodavome vienu vardu „katiušos“, nes iš kiekvieno kampo sklido jų daina „Katiuša“. Labiausiai to meto Vilniuje man patiko baltais drabužiais apsirengę dešrelių pardavėjai. Būdavo labai skanu, kai mamytė gatvėje nupirkdavo priešpiečius: ant kartoninės lėkštutės – dešrelė, garstyčių kauburėlis ir šviežutėlė bandelė. O kartais gaudavau ir nuostabių ledų. Tačiau įsimintiniausias vaizdas – ankstyvas sekmadienio rytas, o mes su tėveliu Vilniaus gatve einame pirkti šviežių bandelių ir pyragėlių su kremu. Tėvelis buvo didžiausias bičiulis ir draugas. Labai laukdavau jo grįžtant iš darbo, išgirdusi prie durų skambutį, bėgdavau jo pasitikti. Laukdavau, kol nusivilks „frenčių“ (taip vadinom jo karininkišką uniforminį švarką), ir pasakodavau viską, ką veikiau per dieną. Paskui pietaudavom. Ir dar būdavo puikios popietės, kai tėvelis priguldavo pailsėti ant sofos. Atsisėdusi jo galvugalyje dėliodavau kaladėles su raidėmis, bandydama perskaityti sudėtą žodį. Tai tėvelio nuopelnas, kad būdama penkerių metų jau gerai skaičiau. Kai pavargdavau nuo „mokslo“, supindavau tėveliui kaseles – jis nieko nesakydavo, tik meiliai šypsodavosi. Sekmadieniais kartais eidavom į Arkikatedrą, neretai – į Jaunimo teatrą Senamiestyje. Tuomet važiuodavom keistu vežimu, vadinamu fajetonu. Fajetone vežikas sėdėdavo ant aukštos pasostės su botagu rankoje, mes – ant minkštos odinės sėdynės. Jei pradėdavo lyti, virš sėdynės išskleisdavo odinį gaubtą, panašų į vaikų vežimėlio stogelį.
Vakarais gerdavome arbatą su pyragėliais. Klausydavau tėvelių kalbų ir jaučiau, kad jos vis liūdnesnės ir liūdnesnės. Jie kalbėdavo apie labai blogą rusą, kuris vadinasi politruku (tuomet aš maniau, kad tai blogiuko pavardė), apie kažkokius areštus. Kai paklausdavau, ką tai reiškia, mane tuoj nuvesdavo gulti. Sužinojau naują žodį „repatriacija“, nes tėvelio sesuo, mano teta, ištekėjo už austro ir išvyko į Vieną. Išvažiavo ir išvažiavo, daugiau apie ją niekuomet negirdėjom.
Su tėveliais visi trys nuėjom į Universalinę parduotuvę šalia mūsų namų (dabar „Zaros“ parduotuvė), kaip mamytė sakė, išleisti paskutinių litų, nes nuo šiol bus kitokie rusiški pinigai. Man nebeaišku – juk čia Lietuva, tai kodėl bus rusų pinigai? Bet į mano klausimą tėveliai taip ir neatsakė. Man nupirko anglišką mėlyno aksomo suknutę ir nuostabų bufetą su stiklinėmis durelėmis manosioms lėlėms, į kurį aš seniai varvinau seilę. Dar parsinešėm du puikius kupranugario vilnos pledus – minkštučius minkštučius. Jie daug metų visur keliaudavo su mumis, lyg ir primindami man paskutiniąsias nerūpestingos ir laimingos vaikystės dienas.
Vieną dieną atvyko diedelis iš Paliepių. Tai mamytės tėtis, o mano senelis, visuomet labai linksmas ir šnekus. Mamytė jį meiliai vadino papunėliu. Papunėlis – Stanislovas Semoška – stambus Paliepių kaimo (netoli Ariogalos) ūkininkas. Mano atmintyje išliko Paliepių avietynas, kai vaikštant jo išravėtais takeliais virš galvos kabodavo didžiulės prisirpusios avietės. Diedelis labai mėgdavo prasmukti į savo „meisternę“. Jis buvo geras stalius, apylinkėje žinomas kaip brikų ir skrynių, vadinamųjų kuparų, meistras. Svirne, taip Paliepiuose buvo vadinama klėtis, stovėjo pora diedelio padarytų kuparų, kuriuose buvo suguldyti močiutės išausti audeklų rietimai.
Jos išaustas kilimas su miško laukymėjė besiilsinčiomis stirnomis daug metų puošė mano kambario sieną. Savo tvirta ranka močiutė Kazimiera Semoškienė tvarkė visą ūkį ir namus, jos nurodymų klausė ne tik visa šeimyna, bet ir diedelis. Nedidukė, apskritutė, ji spėdavo visur. Paliepiuose visur jos buvo pilna – tai ji visai šeimynai paskirstydavo darbus, ruošdavo pietus.
O kokios nuostabios būdavo Paliepiuose Kūčios ir šventos Kalėdos – paskutiniąsias jų aš jau gerokai pamenu. Tai pagal močiutės receptą kepamus lašiniuočius, kuriuos aš kirsdavau vaikystėje, mėgsta jos proproanūkiai – mano vaikaičiai Ula ir Benas. Močiutė labai mėgo jurginus, todėl tėvelis, kiekvieną kartą atvykdamas į Paliepius, vis atveždavo dovanų naujų nematytų jų veislių. Tad vasaromis visas Paliepių kiemas švietė įvairiaspalviais jurginų žiedais. Prisimenu, kad net iki šulinio tekdavo eiti jurginų, kurių žiedai man tuomet kybodavo virš galvelės, alėja.
Kai iš Paliepių atvykdavo diedelis, namuose būdavo itin smagu. Aš sėdėdavau jam ant kelių ir klausinėdavau apie močiutę, Paliepius. Tačiau ši diedelio viešnagė kažkodėl buvo liūdna. Jaučiau, kad kažkas įvyko, kažkas negero, net labai negero (tai supratau tik po kelerių metų, kai mamytė ir tėvelis atsidūrė Sibiro lageriuose, kai nebeliko nei namų, nei Paliepių). Kol visi, gerdami arbatą, rimtais veidais kalbėjosi, nutariau parašyti močiutei laišką. Kai jį, parašytą didelėmis spausdintinėmis raidėmis, įteikiau diedeliui, visi nustebo. Net tėvelis, kuris žinojo, kad moku iš kaladėlių su raidėmis sudėti žodžius, buvo nustebintas mano „raštingumo“. Nuo tada savo vaikiškas knygutes pradėjau skaityti pati, tuo labiau kad 1941 metų įvykiai galutinai sudaužė jaukų mano namų pasaulį.
1941 metų birželio pradžioje su mamyte išlydėjom tėvelį: jis visam mėnesiui išvyko į Varėnos poligoną, kur vyko kareivių mokymai. Nugirstu, kad tėvelis labai susirūpinęs ir neramus, nes jam, kaip diviziono vadui, teks gyventi vienoje palapinėje su rusų politruku (ką šis žodis reiškia, sužinojau dar negreitai). Atsisveikindami tėveliai apsikeičia laikrodžiais: tėvelis paima mamytės mažiuką auksinį laikrodėlį, kurį jai padovanojo dėdė per viešnagę Amerikoje, mamytė – naują tėvelio šveicarišką laikrodį. Tėvelis ilgai laiko mane apkabinęs, o aš, aišku, apsiverkiu. Jis ramina, sako, kad mėnuo prabėgs labai greitai, paskui važiuosim aplankyti kitų senelių (į jo gimtuosius namus) ir būtinai perplauksim Nemuną (aš, kaip visuomet, ant tėvelio nugaros). Aš bandau sakyti, kad Nemune geriau neplaukioti, nes tuomet jaudinasi ant kranto likusi mamytė. Bet tėveliui jau laikas eiti. Daugiau aš jo niekada nebemačiau…
Mudvi su mamyte kažkokia mašina senuoju Žemaičių plentu važiuojam iki Ariogalos. Ten mūsų laukia diedelis su Sartuke ir vieškeliu dardam į Paliepius. Senelių kiemas Paliepiuose didelis. Kieme išdidžiai vaikštinėja būrys vištų, baisiausiai teršiančių žalią kiemo žolelę. O man nesiseka, kasdien, kad ir kaip saugočiausi, įlipu į tą vištų palikimą. Ir nusprendžiu: kai turėsiu savo ūkį, visą kiemą būtinai išklosiu šaligatvio plytelėmis. Tuomet niekada nesusitepsiu savo dailių batelių ir baltutėlių puskojinių. Už kiemo toliau tęsiasi diedelio pasididžiavimas – didelis sodas.
Man regis, tokių skanių obuolių ir kriaušių kaip Paliepiuose daugiau niekuomet neteko valgyti. Už sodo buvo pati įdomiausia ir mano mėgstamiausia vieta – didžiulė kūdra ir arklių kiemas, o jame du maži kumeliukai. Tačiau pro sodą prasmukti man buvo gana sunku, nes jame stovėjo bičių aviliai. O tos bitės, atrodė, tik manęs ir telaukė bei taikėsi įgelti… Be to, man buvo uždrausta vienai eiti prie kūdros. Tad stengdavausi į arklių kiemą nukeliauti įsitvėrusi diedelio rankos. Tuomet būdavo labai saugu… Už šio kiemo buvo miškelis, pilnas prižėlęs laukinių avietynų, vadinamas Šileliu. Už Šilelio – plynas laukas, tais lemtingais metais čia augo diedelio bulvės. Nuostabūs Paliepių vasarų paveikslėliai.
Buvo pats birželio vidurys. Močiutės jau kelios dienos namie nebuvo: visiems buvo pranešta, kad ji išvyko į Kauną pas profesorių V. Kuzmą gydytis. Tačiau aš nugirdau, kai mamytė kalbėjosi su teta Stase (savo seserimi), kad močiutė slapstosi pas giminaičius. Diedelis nieko nedirbo, visą laiką praleisdavo Šilelyje. Man buvo keista ir nesuprantama, bet klausinėti nedrįsau – visi suaugusieji buvo labai sunerimę, lyg kažko bijotų. Tuo metu Paliepiuose gyveno teta Stasė su keturių mėnesių mano pussesere Danute, kurios, gėda prisipažinti, tuo metu nemėgau. Visi aikčiodavo: kokia ji gražutė, kokia miela, o man atrodė tiesiog baisi rėksnė.
Tą lemtingą dieną įsiminiau visam gyvenimui. Buvo pats vidudienis. Mamytė miltuotomis rankomis minkė ir kočiojo tešlą makaronams, o aš iš tešlos lipdžiau ančiukus. Ką tik iš Šilelio parėjo diedelis, nusprendęs užkąsti ir pasiimti radiją. Tuo metu pro virtuvės langą pamatėm nuo kalniuko besileidžiantį nedidelį rusišką sunkvežimį. Jame keturi kareiviai smailiomis kepurėmis su raudonomis žvaigždėmis. Visi turėjo šautuvus su užmautais durtuvais. Mamytė tik sušuko: „Papunėli, greičiau bėk!“, ir išstūmė pro virtuvės duris diedelį, ir šis per avietyną, per arklių kiemą nepastebėtas nuskubėjo į mūsų Šilelį. Pro kitas duris įėjo kareiviai ir su jais buvęs karininkas tokiomis keistomis mėlynomis, į batus sukištomis kelnėmis (tik vėliau sužinojau, kad tai – enkavėdistas). Mamytei liepė sėstis ant suolo, net neleido nusiplauti miltuotų rankų. Netrukus jie atvedė mūsų Pranutę, kuri daug metų tarnavo Paliepiuose ir buvo lyg mūsų šeimos narė, darbininką, dirbusį klojime, piemenuką, tetą Stasę su rėkiančia Danute ant rankų. Tada kareiviai pradėjo raustis spintose, traukti iš stalčių visus daiktus. Kaip vėliau išgirdau iš mamytės – jie darė kratą. Aš siaubingai išsigandau – užlindau už durų ir visą laiką verkiau. Kareiviai tokiomis siauromis akimis (vėliau mamytė paaiškino, kad jie iš tolimo krašto, vadinamo Azija) bandė mane raminti, vis kaišiojo man rusiškų monetų. Kai kareiviai baigė kratą, paėmė tėvelio suomišką peilį ir dar keletą jiems patikusių daiktų, karininkas paaiškino, kad mus perkels gyventi į Rusiją. Seneliai to bijojo ir slapstėsi. Močiutė buvo pasislėpusi pas gimines, o diedelis „gyveno“ Šilelyje. Tačiau karininkas, išgirdęs iš mamytės, kad ūkio šeimininkas išvežęs žmoną gydytis į Kauną pas daktarą V. Kuzmą ir turi jau rytojaus dieną grįžti, nusprendė nuvažiuoti į paštą (tuo metu kitur telefono nebuvo) ir paskambinti į Kėdainius vadovybei – gal vienų moterų su vaikais nevežti, o palaukti, kol grįš ūkio šeimininkai (tai yra mano seneliai).
Tik po daugelio metų supratau, koks siaubingas buvo tas laukimo pusvalandis mamytei ir tetai Stasei. Pagaliau karininkas grįžo. Buvo nuspręsta palikti porą kareivių mūsų saugoti ir laukti senelių. Kiti kareivėliai man pasirodė labai jaunučiai, nedideli, net mažiukai, niekaip nesupratau, kaip jie nesusipančioja per ilgose milinėse. Ilgi šautuvai trankėsi jiems į kulnus. Mamytė nuklojo stalą skanumynais ir pakvietė juos vakarienės. Iš pradžių jie dar laikė šautuvus šalia savęs, bet kai išgėrė keletą taurelių, gerai užkirto kvapnaus skilandžio, pasidarė labai šnekūs. Tik aš nieko nesupratau, nes su mamyte jie kalbėjosi rusiškai. Vėliau mamytė pasakojo, kad tie kareiviukai labai gailėjosi mūsų, ypač mažųjų mergaičių, kurias išveš į labai šaltus kraštus, vadinamus Sibiru, liepė pasiimti šiltų drabužių ir lašinių. O mamytė vis nešė ir nešė į stalą skanumynus ir gėrimo butelius. Pranutė mane nuvedė gulti, ir aš nusiverkusi greitai užmigau. Pabudau mamytės žadinama. Apsivilkau prie lovos padėtais drabužiais. Mamytė išvedė mane į lauką, paėmė į glėbį ir bėgte per sodą nunešė į arklių kiemą. Dar tik vos vos švito. Dviem arkliais pakinkytame vežime sėdėjo teta su mažąja Danute ant rankų. Mamytė paėmė vadžias, ir mes pro Šilelį, diedelio bulvių lauką nepastebėtos išvažiavom. Taip mums tik dėl mamytės apsukrumo pasisekė pabėgti. Važiavom gana ilgai. Paskui mamytė diedeliui ir močiutei pasakojo, kad keliavom aplinkiniais keliukais, nes vieškeliu bijojo važiuoti, kad rusai nesivytų. Vakarėjant jau buvome pas giminaičius ant Šušvės kranto. Ten buvo mūsų močiutė ir jau atvykęs diedelis. Už kelių dienų bėgdama per pievą link Šušvės pamačiau gana žemai skrendantį lėktuvą su juodu kryžiumi. Tuoj pasakiau mamytei. „Karas“, – nusprendė namiškiai ir pradėjo ruoštis namolei. Grįžom į Paliepius, ten radom išplėštus, išdraskytus namus.
Nežinau, iš kur gavom tą liūdną žinią – tėvelis su kitais karininkais užkaltuose gyvuliniuose vagonuose išvežtas į Sibirą. Bet dar ilgai ruseno viltis, kad jis gyvas ir būtinai grįš. Tėvelis, Nepriklausomos Lietuvos majoras Benediktas Zavadskis, mirė 1943 metų žiemą iš bado lageryje Sibire, netoli Norilsko.
Hitlerio gimtadienis
Tėvelį išvežė į Sibiro lagerį tą pačią dieną kaip ir daugumą Lietuvos žmonių – 1941 metų birželio 14-ąją. Po savaitės į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė. Likusios dviese su mamyte iš Vilniaus persikėlėme gyventi į Kėdainius – arčiau mamytės tėviškės Paliepių, kur savo ūkyje gyveno Kazimiera ir Stanislovas Semoškos, mamytės tėvai, o mano seneliai. Paliepiai buvo 30 kilometrų nuo Kėdainių. Prieš didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas – ir prieš vasaros atostogas senelis atvažiuodavo mūsų parsivežti. Prisimenu, kad senelio brikele važiuodavom visą dieną ir man pašėlusiai pabosdavo.
Buvo 1942 metų pavasaris. Mamytė kiekvieną rytą anksti išeidavo į mokyklą, kur dirbo mokytoja. Likusi viena skaitydavau iš eilės visas namuose esančias knygas, kai pabosdavo, išeidavau į kiemą. Gaila, bet rytais kiemas būdavo tuščias, mano bičiulis Napoleonas jau lankė pirmą klasę.
Tą įsimintiną rytą anksti išėjau į kiemą. Baigėsi balandis, lauke šėlo pavasaris, buvo saulėta, graži diena. Kadangi kieme nebuvo su kuo pasišnekėti, patyliukais išslinkau į gatvę. Tai man buvo griežtai draudžiama, bet kartais aš neišlaikydavau ir nukeliaudavau į gretimą kiemą, kur gyveno mano bendraamžė Rita. Deja, ir jos tąryt nesimatė. Tuomet nusprendžiau dar šiek tiek paėjėti ir apžiūrėti didžiulį geltonais žiedais apsipylusį krūmą, kuris atrodė tartum užsiklojęs auksine migla. Ir čia pamačiau kai ką įdomaus. Netoliese esančio namo, kuriame gyveno vokiečiai, lange stovėjo Hitlerio portretas, visas apkaišytas gėlėmis. Labai susidomėjusi patraukiau toliau. Už poros namų lange ir vėl pamačiau tokį patį portretą. Tik staiga išgirdau ponios Aldonos, mūsų kaimynės, balsą: „Jūrate, kur tu vaikščioji? Ar mamytė leido?“ Skubiai nėriau į savo kiemą ir grįžau namo.
Ant stalo gulėjo laikraštis, jo pirmajame puslapyje taip pat buvo Hitlerio portretas. Susidomėjusi peržvelgiau ir sužinojau, kad šiandien Hitlerio gimtadienis. Mano mažoje galvelėje pradėjo kirbėti mintis: „O kodėl ir man nepapuošus mūsų virtuvės lango? Būtų labai gražu.“ Ėmiausi darbo. Iš laikraščio iškirpau Hitlerį – išėjo šiek tiek kreivokas, bet darbu buvau patenkinta. Į puodelį įbėrusi miltų ir įpylusi vandens pasigaminau klijų. Jais ištepiau Hitlerio portretą ir priklijavau prie virtuvės lango stiklo. Lyg dar kažko stigo. Atnešiau ir šalia pasodinau savo aksominį asiliuką (gaila, jis buvo tik su trimis kojomis ir labai aptrintas). Kad būtų dar gražiau, iš savo vaikiškos knygelės iškirpau porą avinėlių, kumeliuką ir kelis ožiukus. Išėjusi į kiemą ir apžiūrėjusi savo kūrinį, nusprendžiau, kad langas papuoštas puikiai. Hitleris žvelgė gana piktai – gal todėl, kad buvo be vienos ausies (netyčia ją nukirpau), gana ištepliotas miltų košele (ką padarysi, turėjom tik tokių klijų), bet šalia linksmi pakeltom uodegytėm striksėjo mano knygutės ožiukai, laigė mažasis kumeliukas.
Grįžo iš mokyklos mamytė. Jaučiau, kad kaimynė, mačiusi mane gatvėje, jau spėjo apskųsti, – mamytė buvo prastai nusiteikusi. Tik staiga pasigirdo beldimas į duris. „Gestapas“, – tyliai sušnibždėjo mamytė. Aš nėriau į miegamąjį. Kambaryje girdėjosi griežti dviejų vyrų balsai, jiems kažką maloniai aiškino mamytė. Kalbėjosi vokiškai, tad aš, kad ir kaip ištempusi ausis klausiausi, nieko nesupratau. Labai bijojau, nes gestapininkų visi privengė. Mamytė atidarė duris į miegamąjį ir paklausė, ką aš ten lange ištaisiau. Skubiai paaiškinau, kad daugelyje langų mačiau išpuoštą Hitlerio portretą, tai ir aš nusprendžiau tai padaryti, nes šiandien jo gimtadienis. Mamytė grįžo pas gestapininkus ir ėmė jiems aiškinti. Atrodė, kad viskas baigsis laimingai, nes vokiečiai, beklausydami mamytės, net ėmė juoktis.
Tačiau mano širdelė vis tiek plakė labai smarkiai. Staiga išgirdau mamytės balsą, liepiantį ateiti. Nedrąsiai įėjau į kambarį. Vienas gestapininkas, toks žilstelėjęs ir dailus vyras, priėjęs paglostė mane: „Tu gera mergaitė“ – ir padavė šokolado plytelę. Pagalvojau, kad tas Hitleris, matyt, nėra blogas, jei už papuoštą jo portretą gali gauti seniai matyto ir ragauto šokolado. Tačiau mamytė, mano nuomone, to nesuprato. Mano išpuoštą langą tuoj nuplovė ir, pasisodinusi mane, ilgai aiškino, kad prieš bet ką darydama turiu pasitarti, nes dabar vyksta karas ir dėl to daug nelaimingų, o ir piktų žmonių.
