Tekstas apie intuiciją
Savo užrašuose ieškojau kadaise parašyto teksto. Nervingai glamžydama lapus verčiau vieną po kito, kol akys atsitrenkė į vieną eilutę. Jas apipylė nuostaba ir kažkokio slypinčio pavojaus nuojauta. Dėl vieno dalyko dabar buvau tikra, nebeliko vietos abejonei.
Sakinys buvo toks: „Aš pajutau, jog užsidėjusi kuprinę ant pečių turiu bėgti iki upės, įlįsti į šaltą vandenį ir parbėgti atgal.“ Šios minties, kaip dabar atsimenu, pagauta buvau spontaniškai. Rodos, bemedituojant ji mane aplankė, kad tokiu būdu galėčiau pratintis prie šalto vandens. Jau kuris laikas mano kūnas viltingai ieškojo iššūkių. Ir štai dabar vartau sąsiuvinį ir mane sustabdo eilutė, kuri išsako būtent tai, ką jau keletą mėnesių darau. Ankstyvą žiemos rytą bėgu iki Nemuno norėdama įšokti į stingdantį vandenį. Kelis kartus per savaitę mėgaujuosi virpinančiu žiemos šaltuku ir jo teikiamomis galimybėmis.
Iš visiškos abstrakcijos, iš pojūčio, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, kurio nežymi kelio ženklai, privalomai į jį atkreipiantys dėmesį, kuris neapsireiškia žmonėms prieš akis išstatytoje scenoje, iš to „galbūt“, „norėčiau“, „būtų neblogai“, kuris gali išsirutulioti į „bet kada?“, „kur?“, „kaip?“, iš lengvai išblėstančio pajautimo gali rastis tą pajautimą konkretizuojantis kūnas. Argi nebaugina tai, jog apsireiškęs pojūtis gali tapti realybe? Perskaičiusi kadaise parašytą sakinį nustėrau. It kuolas į žemę įsmeigta mane prikaustė tiesa. Juk būtent taip ir yra.
Prieš kelis mėnesius buvau „Open Books“ renginyje. Ten suvažiavo įvairiausių žmonių, iš kurių dauguma buvo rašytojai arba skaitytojai. Labai įdomu buvo klausytis pranešėjų ir juos matyti. Žinoma, smalsumo genama atėjau pasiklausyti ir pokalbio su Laurent’u Gounelle’iu. Jo gyvenimo istorija, kaip vėliau įsitikinau, yra įkvepianti ir ne ką mažiau įdomi už jo knygas. Žinoma, man norėjosi prie jo prisiliesti ir įsitikinti, ar šis žmogus iš tikrųjų kažką supranta apie gyvenimą. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą. Klausimas buvo toks: „Kokiu būdu galima lavinti intuiciją?“ Priežasčių ir pateisinimų, kodėl jis pateikė šablonišką atsakymą, būtų galima nesunkiai prisigalvoti. Tačiau paties atsakymo tai nekeistų. Pasak jo, norint girdėti savo intuiciją, reikia išjungti telefonus, užverti kompiuterius ir leisti sau būti be jų.
Jau kuris laikas esu kamuojama šio klausimo. Kaip gyventi pagal savo nuojautą? Kaip išmokti jausti intuityviai? Tai yra aktualu. Juk būtų neblogai mokėti užbėgti už akių situacijoms, kurios galbūt gali sukelti kančią. Būtų pravartu mokėti išvengti skausmingų patirčių. Nujausti, kuris žmogus tau yra tinkamas, kurį gyvenimo kelią pasirinkti. Turėti pasaulį, atsietą nuo išorės, kuriame dominuotų savos taisyklės, garsesnės už įtvirtintas įstatymuose ir tas, kurios yra nerašytos, bet nusistovėjusios sociume. Būtų puiku mokėti vadovautis savo nuojauta. Leisti prabilti vidiniam pasauliui ir pajusti kiekvieną jo šnaresį. Jeigu vidinis balsas įsakmiai kalbėtų, galbūt patirtume mažiau dvejonių, paklydimų, nusivylimų. Gyvenimas pagal jo įsakymus būtų tikslingas ir kryptingas. Pajautei – padarei. Išgirdai – įvykdei. Jokių abejonių, kvestionavimo, vertinimo, kritikavimo, gailesčio… Visi nereikalingi dalykai būtų gaivališko vidinio šauksmo lengvai išblaškomos dulkės.
Taigi, esminis klausimas yra – kokiu būdu lavinti intuityvų pajautimą? Ar yra elgesys ar veiksmas, kurį nuolat atlikdami nukeliaujame ten, kur kalba vidiniai balsai?
Būdama maža buvau beprotiškai drovi. Kalbėdama su mokytoja, sunkiai galėjau išlaikyti akių kontaktą. Patikdavo man berniukas, kuris mane užkalbindavo, ar nepatikdavo – tuoj skruostuose įsiplieksdavo ugnis. Gėdos jausmui pasireikšti kartais užtekdavo žvilgsnio ar menkiausio gesto. Gyvenimas buvo suraizgytas it medžių šakos. Ties kiekviena iš jų degindavo kaitra. Nebemačiau išeities ir turėjau mažai erdvės žingsniui į priekį. Visas tūris buvo užpildytas raudonio. Gėda. Ji tvenkėsi per visus kraštus. Buvo klampi ir neleido laisvai judėti. Jausmai negalėjo prasiveržti. Viskas buvo taip apsunkę. Nežinojau, kaip save išgyventi. Manęs pačios buvo mažai. Buvimo laisvę varžė anoniminės mintys ir įsitikinimai. Jie visiškai mane ribojo. Visa tai pavirto į neišreikštus žodžius ir kūno trūkčiojimus. Negalėjau dainuoti meilės žodžių ir negalėjau suprasti, kai jų nejaučiau. Neišėjo būti. Buvau nusidėvėjusių nuostatų šablonas. Žvelgiau kitam žmogui į akis ir jaučiau gėdą. Apskritai dėl visko, ypač dėl savęs.
Turėdama tokias siauras ribas laisvai judėti, aš, žinoma, dažnai atsitrenkdavau į sieną. Nepasakyti žodžiai įsigerdavo į mano kūną. Norėjau rėkti, susprogti, nutraukyti šiuos svylančius stabdžius. Išeitis buvo viena – daryti tai, ko tą akimirką pareikalauja iš manęs vidinis pajautimas. Daviau sau žodį: kad ir kaip stipriai svils mano padai, kad ir kiek „brangiai“ man visa tai kainuos, privalau padaryti tai, ko tuo metu iš manęs reikalauja mano subjektyvus kompasas. Jeigu yra poreikis užkalbinti nepažįstamą žmogų – aš tai padarysiu, jeigu ištiks mane noras per pamoką garsiai pasakyti komentarą – aš tam nusilenksiu ir vykdysiu, jeigu kas nors kalbės nesąmones ir aš norėsiu dėl sportinio intereso tam paprieštarauti – neturėsiu kitos išeities, kaip tik vykdyti šią valią. Nusprendžiau pažaisti ir surizikuoti leisdama vidiniams kuždesiams rodyti kryptį.
Intuityvus pajautimas yra beformis. Jis kaip rūkas delne – neįmanomas. Jį pagavus norisi prikalti prie paradinės sienos ir pastatyti akylus sargus šalia. Jo regėjimas ne visuomet yra dažnas, todėl jį privalu įsteigti. Aš jam lenkiausi ir jį klusniai vykdžiau. Nes bijojau, jog vien tik girdima nuojauta nutils. Baiminausi, kad šis balsas vieną dieną bus galutinai užgožtas išorinio triukšmo. Pasinaudojau savo kūnu, kuris privalėjo paklusti jo įsakymui. Juk subjektyvieji namai susidaro iš sienų, grindų, durų, kamino ir langų. Jie yra tiek, kiek yra materializuojami. Kūnui reikėjo juos pastatyti. Sukalti grindis, įdėti langus, apsitverti tvora…
Taigi, man aišku yra viena. Veiksmas yra tarsi simbolis, kuriuo turime pažymėti intuityviai girdimą balsą. Iš tiesų, telefonų ir kitų ekranų, nuolatos kažką teigiančių, pašalinimas sukuria galimybę erdvei, kurioje galime aiškiau išgirsti vidinį šauksmą. Šis įsiklausymas yra reikalingas. Bet ar įmanomas lapų šnaresys be pačių medžių? Kas sukels vėjo kuždesius, jeigu ne apčiuopiami, materialūs medžiai? Ir niekas kitas negali atsakyti į vidinio balso šauksmą kaip tik veiksmai. Jie kaip namai, kuriuose nuojauta gali gyvuoti.
