Naktis, kai mirė Andropovas

 

1955 m. tuometiniame Leningrade gimęs Mikhailas Iosselis dirbo elektromagnetinių tyrimų inžinieriumi ir priklausė pogrindinės leidybos (samizdat) rašytojų sambūriui, kol 1986 m. iš Sovietų Sąjungos emigravo į Jungtines Valstijas ir nuo 1988 m. prozą rašo ir angliškai. Šiuo metu Monrealio Konkordijos universitete dėsto kūrybinį rašymą. Yra išleidęs apsakymų rinkinių, kūryba dažnai spausdinama žymiuose anglakalbiuose literatūros žurnaluose. Iosselio prozoje dažnai reflektuojami prie aplinkos nepritampančio žmogaus potyriai, identiteto klausimai, praeitis lyginama su gyvenimu kitoje šalyje, kitoje kultūroje. Apsakymas The Night Andropov Died pirmąkart publikuotas žurnale „The New Yorker“ 2014 m. birželį.

Į lietuvių kalbą apsakymas verstas Vilniaus universiteto meninio vertimo magistrantūros praktikos metu. Už pagalbą, vertingus komentarus ir konsultacijas siekiant vertimo kokybės vertėjas dėkingas savo mentoriui vertėjui Laimantui Jonušiui.

 

 

Vakaras buvo toks pat kaip visada. Prisiekę girtuokliai Liocha ir Oležekas, mano kolegos, Leningrado centrinio kultūros ir laisvalaikio parko Krestovo salos pramogų centro sargai, sėdėjo prie fanerinio stalo pagrindiniame Pramogų centro administracijos kambaryje ir tuštino paskutinį iš trijų rašalu vadinamo netikro portveino butelių, kuriuos nusipirko artimiausioje alkoholinių gėrimų parduotuvėje, už dešimties autobusų stotelių, Didžiojoje Zeleninos gatvėje, už tą vakarą mano duotus pinigus, mainais sutikę kada nors neapibrėžtoje ateityje perimti vieną iš mano pamainų. Iš išvaizdos labiau skirtingi jie būti negalėjo: trisdešimtmetis Liocha buvo geltonų plaukų, pilkų akių, plokščios nosies, be jokios užuominos į raumenų tonusą, o jau beveik šešiasdešimtmetis Oležekas pasauliui drąsiai demonstravo savo pliką, blizgančią kaip baltas biliardo rutulys aštrių bruožų galvelę. Tačiau, nepaisant visų išorinių skirtumų, juos vienijo vienas paprastas, neginčijamas faktas: jie abu buvo amžinos, nesenstančios, milijoninės didžiųjų Rusijos alkoholikų armijos dalis.

Pastarąsias porą valandų jie vienas kitam su kartėliu skundėsi dėl savo gyvenimo. Iš tikrųjų jie jokio gyvenimo ir neturėjo: nei šeimos, nei pinigų, nei kokios nuosavybės, jei neskaitytume to aitraus kvapo, sklindančio iš jų mažų, nykių kambarėlių perpildytuose, aptriušusiuose bendrabučiuose – be jokių realistinių lūkesčių sulaukti šviesesnės, oresnės ateities. Jiems besišnekučiuojant, aš, primerkęs akis, ilsėjausi atsilošęs aplūžusiame fotelyje prie lango, už kurio mėnulio apšviestoje tamsoje stūksojo didis dinozauras – seniausi šalies ir vieninteliai miesto amerikietiškieji kalneliai (taip čia vadina šį atrakcioną). Didžiulis, grėsmingas, bet ir maloninantis reginys.

– Visada gali paprasčiausiai nusižudyti, – rūpestingu tonu Liocha pasiūlė Oležekui. – Kol dar yra mirtis, yra vilties. Visada dar turi ko laukti. Nenusivilk, bent jau šviesos gale yra tunelis.

Iškliukindamas iš butelio paskutinius likučius į du pigius, įskilusius fajanso puodelius, Oležekas papurtė galvą ir giliai atsiduso:

– Per vėlu, tvajumat, Liocha. Per vėlu. Praleidau savo šansą tinkamu laiku nusižudyti, o dabar, blet, per vėlu. Dabar aš, blet, turiu laukti, kol viskas savaime įvyks, kol įsibėgės mano, blet, nykimo procesas. Dabar jau nieko nepadarysi… Žodžiu. Už gailestingą mirtį. – Jis gyvaplaukiais apžėlusiais pirštais pakėlė puodelį, subtiliai kaip aukštuomenės žmogus atkišdamas mažylį.

– Už mirtį, – kaip aidas suskambėjo Liochos balsas, tada jie susidaužė puodeliais ir godžiai išgėrė.

– Jūs verčiau eikit namo, – pasakiau jiems nusižiovaudamas. – Jau vėlu, mano pamainos laikas jau tris valandas eina. Noriu užrakint duris ir eit miegot.

Jie atsuko į mane savo ilgesingus, sudrėkusius veidus.

– Aha, išdavike, išdavike, – jausmingai tarė Oležekas.

Kartu su keliais kitais Pramogų centro sargais jis taip mane draugiškai vadino – „tėvynės išdaviku“ arba, paprasčiau, „išdaviku“, turėdamas omeny, kad aš prieš dvejus su puse metų nesėkmingai kreipiausi dėl išvažiavimo iš Sovietų Sąjungos vizos, iš karto po to, kai mečiau elektromagnetikos inžinieriaus darbą, ir prieš pat prisijungdamas prie tingių Pramogų centro pamaininių sargų, tokiu būdu siekdamas padidinti savo nenaudingumo koeficientą. Buvo toks laikmetis, kai niekingi žmonės sėdėjo valdžioje: itin prastas laikas Sovietų Sąjungos piliečiui, ypač tokiam kaip aš – žydui, pogrindiniam rašytojui. Tokiems kaip aš svarbiausia buvo neprisišaukti dėmesio, o sulaukti mažiau dėmesio už naktinės pamainos sargą, prižiūrintį amerikietiškuosius kalnelius Centriniame kultūros ir laisvalaikio parke, buvo neįmanoma.

– Ak, tu brangusis išdavike, laimingas šunsnuki! Tu dar pamatysi dangaus briliantus – ir gal dar tau pagaliau pavyks iš čia išmauti ir nukeliauti į kokį Paryžių ar Rio de Žaneirą… ar Niujorką, ar… ai, kas, blet, žino, į kokias dar stebuklingas vietas. O jei ne, jei nėra kitos išeities, kadangi dar esi jaunas, nėra per vėlu tau imti ir nusižudyti – ramiai, optimistiškai. Dar visa mirtis tavęs laukia, tu šunie! Kad tu žinotum, blet, kaip aš tau pavydžiu, išdavike!

– Kas tiesa, tas tiesa, – įsiterpė Liocha, panarinęs galvą ir murmėdamas sau po nosimi.

– Lauk! Oležekai, Liocha, marš lauk! – sušukau jiems. – Aš pavargau. Mes su amerikietiškaisiais kalneliais norim pabūti vieni. Mums reikia privatumo. Lauk, sakau. Galit susirinkti tarą – turėtų užtekti ryte porai alaus. Žiūrėkit, dar pavėluosit į autobusą. Kitas neatvažiuos iki vidurnakčio.

Kai pagaliau jie keikdamiesi, kliūdami, krisdami, kvatodami kaip pašėlę vaikai kūlversčiais nusileido laiptais, išsirideno pro priekines duris ir dingo, aš užsirakinau ir likau valandėlę slampinėti administracijos patalpose, nežinodamas, kuo užsiimti. Neturėjau ūpo su anglų kalbos žodynu kapstytis po amerikietiškų apsakymų knygą, kurią prieš porą savaičių paliko užklydęs retas užsienietis, užsigeidęs aplankyti pogrindinį literatų klubą, kuriam aš priklausiau. Kartais per mano naktines pamainas vienas ar pora mano draugų, apsiginklavę vyno buteliais, atvažiuodavo į pramogų parką palaikyti man kompanijos, ir mes praleisdavome visą naktį gerdami ir kalbėdami apie viską ir apie nieką, apie savo monotoniškus gyvenimus ir apie svajonių ateitį, kurios dar tikėjomės sulaukti. Vis dėlto vakaras buvo tiesiog ledinis, o kam nors atvykti svečiuotis jau buvo vėlu. Grįžau į pagrindinį administracijos kambarį ir atsarginiu raktu, kuris, tiesą sakant, man nepriklausė, atsirakinau Pramogų centro administratoriaus kabinetą. Kambaryje buvo aklinai tamsu, o tirštame ore tvyrojo rašalo kvapas. Ilgai netrukęs, suradau, ką norėjau: seną nešiojamąjį „VEF Spidola“ radijo imtuvą – kompaktišką geltoną plastikinę dėžutę su juodom atbrailom ir žalsvu kaip katės akutė jungikliu, būtent šį modelį turėjau namuose, kaip ir milijonai kitų Sovietų Sąjungos piliečių.

Grįžęs į pagrindinį kambarį, tą radiją įjungiau. Per akimirksnį kambarys prisipildė džiaugsmingų šniokščiančio miško garsų. Čia, šiame atokiame, miškingame, retai apgyvendintame Leningrado rajone, vis dėlto galėjai pagauti keletą užsienio radijo stočių. Žvėrių kaukimą imituojantys kasdieniai KGB radijo trukdžiai, kurie slopino „priešų balsų“ skleidžiamas trumpųjų dažnių transliacijas rusų kalba didesniuose gyvenamuosiuose rajonuose, išsidėsčiusiuose aplink netaisyklingos formos miesto perimetrą, čia buvo nutilę, išsekę, tarsi patys sau pabodę ir nusprendę nebevykdyti savo patriotinių pareigų.

Galėjau rinktis iš trijų „priešų balsų“: „Amerikos balso“, BBC ir „Vokiečių bangos“. Laisvės radijas, sovietų kontrapropagandos pareigūnų laikoma žalingiausia ir priešiškiausia Sovietų Sąjungai stotimi, visame Leningrade buvo nepagaunamas. Tą vakarą „Vokiečių banga“ transliavo niūrų džiazą, o BBC, mano nusivylimui, dalinosi išsamia Londono meno parodų apžvalga. Tačiau su „Amerikos balsu“ buvo kiek kitaip. Vos tik jį atsukau, išgirdau kalbantį pranešėją, kurio baritonas buvo per melodingas ir rusų kalba per taisyklinga, kad tai būtų chaotiškoje šios kalbos apsuptyje gyvenantis žmogus: „Oficialūs šaltiniai iš Maskvos neoficialiai praneša apie generalinio sekretoriaus Jurijaus Andropovo mirtį po ilgos…“

Jurijus Vladimirovičius Andropovas – rafinuotasis, pagal užsakymą pasiūtu kostiumu vilkintis, tenisą mėgstantis, škotišką vieno salyklo viskį siurbčiojantis, prastą poeziją rašantis KGB vadovas, Brežnevo įpėdinis prie Sovietų Sąjungos valdžios šturvalo, „Budapešto skerdikas“, sutriuškinęs 1956-ųjų vengrų sukilimą.

Tą akimirką, tarsi susivokę esant dramatiškoms aplinkybėms, vietiniai trukdžių įrenginiai ėmė veikti ir pradėjo stūgauti, kaukti su dvigubu įniršiu. Keliskart pasukinėjau ratuką, bet daugiau jau nieko nebegalėjau išgirsti, tik tą pasiutusį kaukimą, tarsi pasaulį staiga būtų užvaldžiusi milžiniška gauja sužeistų vilkų, užstrigusių pūgoje.

Grįžau į administratoriaus kambarį ir padėjau „Spidolą“ atgal į stalčių. Tamsoje pakėliau į didžiulį juodą vabalą panašaus telefono ragelį ir pridėjau prie ausies, bet išgirdau tik tylą. Kaip visada, naktį telefono linija neveikė. Likau vienas savo mažame pasaulėlyje, užsitvėręs administracijos patalpose. Likusiam žmonių pasauliui aš neegzistavau. O ir šiaip aš vis tiek nebūčiau turėjęs su kuo pasidalinti žinia apie Andropovo mirtį, su kuo apie ją pasikalbėti: nei su savo draugais, kurie tikriausiai jau nuėjo miegoti, nei su savo mergina, kuri gyveno kitam miesto gale, mažiausiai penki rubliai ir keturiasdešimt minučių su taksi, o telefono savo vieno kambario bute ji neturėjo.

Negalėdamas nurimti, grįžau į pagrindinį kambarį, išjungiau geltoną, nuogą lemputę ir kurį laiką stovėjau prie lango, kaktą įrėmęs į apšerkšnijusį stiklą, spoksodamas į apsnigtus griozdiškus amerikietiškuosius kalnelius, kantriai ir paslaptingai stūksančius blausioje mėnesienoje. Neliko jokių jausmų ar minčių. Kažkas vyko, kažkas turėjo įvykti, žinojau nors tai. Nekantravau sulaukti ryto.

Mirktelėjau viena akimi kalneliams, jausdamas jiems globėjišką šilumą.

– Jums, kalneliai kvaileliai, sėkmės ir sveikatos, – tariau, o jie tiesiog sau stūksojo.

– Andropov est mort, – garsiai ištariau kažkodėl prancūziškai. Nakties vienatvėje mano balsas pasirodė šiurkštus, kiek paklaikęs.

Jei kas nors būtų prieš mane tą akimirką materializavęsis, tarkim, kokia nors paklydusi, nuodingo rašalo pagimdyta dvasia, ir man pasakęs, kad po trisdešimties metų rašysiu apie Andropovo mirtį Amerikoje, anglų kalba, o posovietinės Rusijos valdančioji klasė, kurios nemažą dalį sudaro pasenusi KGB kohorta, švęs jo gimimo šimtmetį, atidariusi didžiulę jo gyvenimui skirtą parodą, ir per atidarymą perskaitys liaupsinančią jo dvasinio įpėdinio, prezidento Vladimiro Putino, telegramą, na, būčiau supratęs, kad pagaliau iš tikrųjų negrįžtamai praradau protą.

Nupėdinau koridoriumi ir atsidūriau kambaryje, kuriame sargai miegodavo per budėjimus, – ko jie, aišku, negalėjo daryti, – ant ilgos, siauros, dirbtinės odos sofos, dabar jau nelygios ir sutrūkinėjusios. Nusivilkau megztinį ir susukau iš jo kažką panašaus į pagalvę, pasikišau jį po galva guldamas ant sofos, tada nuo grindų prie pat sofos pakėliau smirdinčią seną ožkeną, kurią mano kolegos Pramogų centre naudojo kaip antklodę, ir ja užsiklojau.

Galvojau, tokios būsenos sunkiai užmigsiu, tačiau taip nebuvo. Vos tik užsimerkęs, tarsi lemputė išsijungiau.

 

Vertė Saulius Venclovas