Miłoszas: amerikietiškas rakursas
Renata Gorczyńska (g. 1943) – lenkų žurnalistė, publicistė, literatūros kritikė ir vertėja, kelių knygų autorė. Gavusi amerikiečių stipendiją, kaip žurnalistė 1975 m. lankėsi Jungtinėse Valstijose, čia pasiliko. Dirbo lenkų dienraštyje „Nowy Dziennik“, 1980–1984 m. buvo asmeninė Czesławo Miłoszo sekretorė, vėliau gyveno Paryžiuje, kur bendradarbiavo su žymiuoju lenkų žurnalu „Kultura“, Laisvosios Europos radiju ir BBC. 1992 m. grįžo į Lenkiją.
Ewos Czarneckos slapyvardžiu išleido pokalbių su Miłoszu knygą su komentarais „Pasaulio keleivis“ (Podróżny świata, 1983), savo vardu – esė ir publicistikos knygas „Paryžietiški portretai“ (Portrety paryskie, 1999), „Praėjusio gyvenimo skandalai“ (Skandale minionego życia, 2001), „Esu iš Vilniaus ir kiti adresai“ (Jestem z Wilna i inne adresy, 2003), Małe miłosziana (2017) ir kt. Su Gorczyńska yra kalbėjusi Birutė Jonuškaitė („Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“, Metai, 2017, Nr. 11).
2014–2016 m. rašytas straipsnis Miłosz: plan amerykański lenkų žurnalo „Zeszyty Literackie“ internetinėje svetainėje publikuotas 2020 m. birželio 26 d.
Šiemet minimos Czesławo Miłoszo (1911–2004) 20-osios mirties metinės.
Su Czesławu Miłoszu susipažinau 1978 m. spalio 17 d. Šią datą man buvo lengva įsiminti, nes autorius parašė ją po dedikacija knygoje Bells in Winter, ką tik išėjusiame į anglų kalbą išverstų jo eilėraščių rinkinyje. Tais metais jam buvo skirta Oklahomos universiteto Neustadt Prize, tarptautinė literatūros premija, vadinta mažuoju Nobeliu, nes daug jos laureatų vėliau buvo apdovanoti Stokholme. Šia proga ketvirtinis leidinys „World Literature Today“ išleido jam skirtą visą numerį – tai buvo pirmas toks solidus poeto pristatymas JAV.
Tą spalį Miłoszas atvyko į Niujorko Guggenheimo muziejaus paskaitų salėje surengtą jo autorinį vakarą ir skaityti paskaitos Kolumbijos universiteto studentams. Jis taip pat rado laiko susitikti su manimi, dėl ko iš anksto tarėmės susirašinėdami laiškais. Juose aš atkakliai prašiau jo duoti man interviu, kuris taptų knygos apie jį ir jo kūrybą pagrindu.
Žvelgdama atgal vertinu tą savo prašymą kaip gana įžūlų. Nors Varšuvos universitete baigiau polonistiką, studijos visiškai neparengė manęs, kaip ir mano bendramokslių, nagrinėti Miłoszo kūrybą. Jo kūrinių sąraše tada buvo „Trys žiemos“ ir „Išgelbėjimas“, ir daugiau nieko. Per pažintis sugebėjau gauti Literatūros institute [Paryžiuje] išleistų jo poezijos knygų, kurios mūsų universiteto bibliotekoje tiesiogine šių žodžių prasme buvo laikomos už grotų. Teko skaityti jas skubiai ir slaptai. Kai pagalvoju, ką tada supratau jas skaitydama, man gėda. Neturėjau beveik jokių orientyrų, negalėjau remtis jokiais tyrimais, nes dėl cenzūros draudimų jų paprasčiausiai nebuvo. Per baigiamuosius literatūros egzaminus mūsų dėstytojas su kerštingu pasitenkinimu vieną po kito kirto studentus klausdamas apie „Žagarų“ grupės poezijos programą, nors seminaruose apie Miłoszą net neužsimindavo.
Sumanymą rašyti apie Miłoszą man padiktavo žavėjimasis jo poezija. Neaprėpiau jos protu, kai po trejų metų emigracijos Amerikoje, dirbdama Niujorke ėjusio leidinio „Nowy Dziennik“ žurnaliste, kreipiausi į Miłoszą su jį nustebinusiu prašymu. Ir poetas tikriausiai nebūtų sutikęs su manimi kalbėtis, jeigu nebūčiau pirmas žmogus, kreipęsis su tokiu prašymu (jo kūrybos tyrinėtojas Aleksandras Fiutas tai padarė po dvejų metų, Paryžiuje). Ir dar: emigracijoje turėjau potencialų leidėją – Bicentennial Publishing Co., šios leidyklos įkūrėjas ir „Nowy Dziennik“ vadovas Bolesławas Wierzbiańskis norėjo pradėti ciklą apie iškilius JAV gyvenančius lenkus. Tiesa, mano siūlymą rašyti apie Miłoszą jis įvertino skeptiškai. Norėjo pirmiausia išleisti knygą apie asmenį, kuris būtų Amerikos sėkmės įsikūnijimas. Jo nuomone, siauram elito ratui žinomas poetas nebuvo sektinas pavyzdys lenkų kilmės imigrantams. Sunku buvo tikėtis, kad jis galėtų pakelti jų dvasią. Bet aš spyriausi, ir jis nusileido. Be to, užsiminė, kad kelis kartus buvo asmeniškai susitikęs su Miłoszu, kai šis dirbo Lenkijos ambasadoje Vašingtone. „Jis buvo baisiai nervingas ir vis kasė savo skruostą“, – su tam tikru pasitenkinimu prisiminė vadovas. Nors nenuostabu, kad nervinosi – netrukus paprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje ir tapo tuštumai kurti pasmerktu poetu emigrantu.
Taigi Bolesławas Wierzbiańskis parašė Miłoszui pirmą iš kelių laiškų, pristatė jam leidybos projektą. Atsakymas atėjo ne iš karto. Galiausiai ponai numatė datą – susitikti turėjau Niujorke 1978 m. rudenį. Mano viršininkui buvo būdingi bajoriški užmojai – susitikimui pasirinko prabangų restoraną Parko aveniu. Tačiau kai įžengėme į restorano holą, mūsų svečias išreiškė kategorišką veto. Paskelbė, kad nepakenčia „tokių išpopintų vietų“. Nejaukioje tyloje išlemenau, kad tikriausiai žinau vietą, kuri jam tiktų. Tai buvo Madisono aveniu pusrūsis, kažkas panašaus į prancūzišką bistro. Ten pamatęs languotas servetėles ir vin ordinaire grafinus poetas pragiedrėjo. Tačiau nuo jo vis tiek sklido šaltukas. Tada dar nežinojau, kad jis iš prigimties yra nepatiklus žemaitis. Kelis kartus skvarbiai pažvelgė į mane. Įsidėmėjau jo labai raiškias akis po vešliais antakiais ir savitą balsą, paribių žmonėms būdingą tarimą tęsiant balsius; ł tarė kaip vyresnės kartos aktorius. Vilkėjo tvido švarką su odiniais lopais ant alkūnių, medvilninį golfą ir pilkas flanelines kelnes – tipišką amerikiečių profesoriaus aprangą. Ir atrodė gerokai jaunesnis, negu liudijo jo dokumentai.
Autorinio vakaro metu Guggenheimo muziejuje Miłoszas skaitė savo eilėraščius anglų kalba, bet žiūrovams paprašius keletą perskaitė lenkiškai. Tada jis virto valdovu. Jo balso tonas tapo žemesnis, įgavo hipnotizuojančios jėgos. Prie taurės vyno muziejaus fojė jis akivaizdžiai atsipalaidavo ir pakvietė mane kitą dieną atvykti į Kolumbijos universiteto studentų klubą, kur jų kvietimu pasakos apie savo mėgstamą knygą. Pilnutėlėje patalpoje jis kalbėjo apie Thomo Manno „Užburtą kalną“ ir savo susižavėjimą Naftos personažu. Tada užvirė gyva diskusija, kurios susidomėjusi klausiausi. Mane sužavėjo Miłoszo, – tada Kalifornijos universiteto Berklyje profesoriaus emerito, bet vis dar vadovavusio seminarams Slavistikos fakultete, – iškalba ir erudicija. Jo tuometinis paskaitų ciklas apie Dostojevskį sulaukė didelio ir kitų fakultetų studentų susidomėjimo.
Paskui atsidūrėme tuštokame bare. Ir manau, kad būtent ten per laisvą pokalbį su jaunais amerikiečiais Miłoszas šiek tiek atsipalaidavo. Tačiau aš ir mano vadovas dar turėjome palaukti oficialaus sutikimo surengti seriją pokalbių.
Pagaliau sulaukėme. 1979 m. liepą turėjau atvykti į Berklį dviem savaitėms. Tačiau mano pašnekovas iš anksto iškėlė drakoniškas sąlygas: interviu turėjo būti tik mano asmeniniam naudojimui, o ne spausdinimui, o klausimai galėjo būti susiję tik su jo kūryba, o ne su biografija. Neturėjau kito pasirinkimo, teko sutikti. Likus kelioms dienoms iki išvykimo, kai jau turėjau bilietus ir rezervavau viešbutį Berklyje, mano bute suskambo telefonas. Miłoszas atšaukė mūsų susitikimus nieko neaiškindamas. Buvau sugniuždyta, juolab kad jo balso tonas atmetė galimybę derėtis. Mano vadovas pasiūlė man pirmai knygai paieškoti kito herojaus. O aš buvau prislėgta.
Tų metų rudenį vykau į slavistų kasmet organizuojamą Lenkų mokslo instituto susirinkimą Yale’io universitete Niu Heivene. Įstrigau didžiulėse spūstyse, kurias sukėlė smarkus lietus. Kai ten atvykau, Miłoszas buvo ką tik baigęs skaityti savo eilėraščius. Pamatęs mane, pasisveikino kaip su gera pažįstama ir paklausė: „Kodėl jūs su manimi nesusisiekiate?“ Aš atsakiau, kad jis pats atšaukė mano atvykimą į Berklį. Išgirdau atsakymą: „Turėjau didelių problemų šeimoje. Susijusių su sveikata. Tad ką, atvyksite?“
1979 m. lapkritį skridau į San Fransiską naktiniu reisu beveik tuščiame lėktuvo salone. Jaučiausi kaip oro katedroje, tik vietoj maldaknygės ant kelių laikiau Miłoszo poezijos knygas. Stengiausi nuslopinti jaudulį ir nuraminti įsisiūbavusias emocijas. Prieš išskridimą iš Niujorko susipažinau su tuo metu JAV viešėjusiu [žurnalistu, redaktoriumi] Jerzy Turowicziumi. Tada paklausiau jo, ar man pavyks rasti bendrą kalbą su Miłoszu ir ar jis visgi ką nors papasakos apie save, ne tik apie savo kūrybą. Turowiczius nusišypsojo ir atsakė: „O, jis tau papasakos. Tik būk kantri.“ Tai mane šiek tiek nuramino.
Amerikoje Miłoszo poezija pripažinimo sulaukė vėlai, galbūt iš dalies dėl paties autoriaus kaltės – jis delsė versti ją į anglų kalbą. Penkerius metus dirbęs slavistikos profesoriumi Kalifornijos universitete Berklyje išleido glaustą savo verstų šiuolaikinių lenkų poetų antologiją Postwar Polish Poetry (1965), savo paskaitų studentams rezultatą; joje išspausdino tik šešis savo eilėraščius. Tada jis įvedė į anglakalbę literatūrą Zbigniewo Herberto poeziją, paskelbęs paties ir Peterio Dale’o Scotto išverstus „Rinktinius eilėraščius“ (Selected Poems, 1968). Tik 1973 m. pasirodė pirmas Miłoszo poezijos tomas anglų kalba – Selected Poems, išverstas jo paties ir kelių kitų vertėjų. Jo prozos kūrybą anglų kalba Jungtinėse Valstijose sudarė keli kūriniai: „Pavergto proto“ (1953) ir „Gimtosios Europos“ (1968) vertimai, esė rinkinys The Emperor of the Earth. Modes of Eccentric Vision (1977) ir akademinis vadovėlis The History of Polish Literature (1969), parašytas, veikiau diktuotas anglų kalba jo doktorantei. Bet pastarojo kūrinio nebuvo įmanoma rasti knygynuose ne todėl, kad tiražas buvo išparduotas. Likus keliems mėnesiams iki Nobelio premijos įteikimo, jo leidėjas pasiūlė Miłoszui, kad, jeigu pageidauja, jis galįs nusipirkti bet kokį egzempliorių skaičių didmenine kaina, nes likęs tiražas bus… permaltas. Tai tam tikra prasme įrodo, kiek mažai dėmesio Amerikos universitetų slavistikos fakultetai skyrė lenkų literatūrai; net ir šiandien ten daugiausia rengiami rusistai.
Išimtimi tapo didelis, 400 puslapių Miłoszo poezijos rinkinys, kurį 1976 m. išleido universitetinė leidykla Michigan Slavic Publications lenkų kalba, tik su Yale’io universiteto profesoriaus ir poeto draugo Alexanderio Schenkerio įvadu anglų kalba. An Arboro universitetas buvo bene pirmas JAV akademinis centras, įvertinęs Miłoszo poezijos didybę, tačiau nusprendęs leisti ją originalo kalba, tai yra pirmiausia skyrė ją negausiam lenkų filologų būriui. Amerikos lenkų bendruomenė, išskyrus intelektualų elitą, apie jo egzistavimą net nenutuokė.
Pokalbiai, vykę Miłoszo kabinete Slavistikos fakulteto Dwinelle Hall pastate, kur dabar garbingoje vietoje puikuojasi jo nuotrauka, buvo sunkiausias mano gyvenimo egzaminas. Pirmąjį klausimą suformulavau taip: „Ulro žemės“ pradžioje rašote, kad nesuprantate savo kūrybos. Šios knygos pabaigoje teigiate, kad viskas sudaro harmoningą visumą ir kad senas Berklio profesorius, poetas katastrofistas ir mažas berniukas yra tas pats asmuo. Kuris iš šių teiginių yra teisingas?“
Jo akyse pasirodžiau gerai, bet taip buvo ne visada. Nors labai stengiausi susidoroti su užduotimi ir vakarus leisdavau viešbutėlyje šalia universiteto miestelio, apsikrovusi Miłoszo knygomis, jo eilėraščiai priešinosi mano nenašiam pažinimo aparatui. Be to, bent kartą supykdžiau jį. Tiesą sakant, pasitelkusi madingą psichologijos stereotipą uždaviau idiotišką klausimą: „Ar Oskaras Milašius buvo jums father figure?“ Poetas pašoko nuo kėdės ir išėjo. Tačiau kitą dieną jis pasirodė įprastu laiku, nepriminė įvykio, kuris man buvo įspėjamuoju ženklu. Miłoszas geriausiai jautėsi profesoriaus, nagrinėjančio savo kūrinių egzegezę, vaidmenyje. Kartais po savo komentarų jis prapliupdavo garsiai juoktis; tada patyriau, kad jis turi humoro jausmą. Būdavo, kad, pamiršęs pradžioje iškeltas sąlygas, jis užkabindavo ir savo biografiją, pasakojo smagias istorijas, pavyzdžiui, apie savo senelį Arturą Miłoszą ar apie pirmus emigracijos mėnesius Paryžiuje. Po dviejų savaičių susitikimų supratau, kad esu tik pačioje Miłoszo pažinimo pradžioje.
Kitais metais stengiausi gilintis į jo kūrybą. Ir priėjau išvadą, kad nepajėgsiu parašyti knygos, jeigu netęsiu pokalbių su Miłoszu. 1980 m. rugsėjį atskridau į Kaliforniją tęsti interviu. Poetas buvo nuoširdesnis ir priėmė kaip gerą draugą. Tačiau jis atrodė prislėgtas. Pasakojo, kad Prancūzijoje, iš kur ką tik grįžo, netikėtai mirė jo artimas bičiulis kunigas Józefas Sadzikas, Paryžiaus Palotinų vienuolijos Dialogo centro direktorius. Jo įkvėptas Miłoszas pradėjo versti psalmes, Jobo knygą, o paskui Evangeliją pagal Morkų ir Apreiškimą Jonui. Kai tuo tikslu mokėsi hebrajų ir graikų kalbų, jam buvo naudingi šio puikaus Biblijos tyrinėtojo paaiškinimai ir patarimai. Tada jis iš rankraščių perskaitė man du naujausius savo eilėraščius: „Józefui Sadzikui“ ir „Rue Descartes“. Suvokiau, kad tuo mane labai pagerbė.
Ir vėl susitikinėdavome kiekvieną dieną jo biure universiteto miestelyje, išskyrus vieną atvejį, kai į kažkurį pokalbių seansą poetas nusivedė mane į savo namus, stovinčius ant kalvų, kurios iš rytų juosia Berklį. Iki jų vedė vingiuotas takas žemyn. Šis dviejų aukštų baltas, tinkuotas namas su kaimiškais elementais sekvojomis ir eukaliptais apaugusiame sklype paliko miško dvarelio įspūdį. Aukštoje – per dvi kondignacijas – svetainėje, priešais židinį, stovėjo palaikė sofa, keli foteliai, žemas stalas su krūvomis knygų. Ten kalbėjome apie jo Biblijos vertimus ir žodžių orumo sugrąžinimą lenkų kalbai. Ant sienų kabojo Jano Lebensteino paveikslų kolekcija, padovanota bičiulio dailininko. Tada susitikau su poeto žmona Janina, kuri buvo iš dalies paralyžiuota ir jai reikėjo rūpestingos priežiūros.
Mano paprašytas Miłoszas numatė man kelionės automobiliu maršrutą į Kalifornijos ir Oregono vietas, įamžintas jo eilėraščiuose. Man išvažiuojant jis lyg tarp kitko tarė: „O žinote, aš lyg esu nominuotas Nobelio premijai.“ Aš nustėrau. Nors palinkėjau jam visų laurų, nelabai tikėjau, kad Nobelio komitetas norės apdovanoti poetą emigrantą, kuris rašė eilėraščius tik lenkų kalba ir buvo žinomas iš nedaugelio vertimų į užsienio kalbas. Man buvo smalsu, iš kur jis gavo šią žinią. Galėjau tik numanyti, kad iš Jerzy Giedroyco, kuris turėjo savo žmonių Švedijoje. Be jokių nuojautų išsinuomotu automobiliu važinėjau po ispanų misijas ir lankiau Vakarų pakrantės paminklus, rinkau medžiagą būsimai knygai, skirtai Didžiajam Nežinomajam.
Praėjus kelioms dienoms po to, kai grįžau į Niujorką, spalio 9 d., televizijos laidoje nuskambėjo pranešimas, kad Miłoszui skirta Nobelio literatūros premija. Mano euforiją dėl šios naujienos lydėjo panika: kaip aš susidorosiu rašydama apie jį tokiomis naujomis aplinkybėmis? Kai paskambinau į Berklį ir pasveikinau jį, Miłoszas atrodė išvargintas žiniasklaidos antplūdžio, namuose išjungė telefoną ir prisiglaudė universiteto biure. Apie apdovanojimą jis sužinojo vidury nakties, kai paskambino Japonijos žurnalistai. O rytą, kaip pats sakė, vos pravėrė lauko duris, ruošdamasis kasdieniam pasivaikščiojimui, pamatė dešimtis fotožurnalistų su nukreiptais į jį fotoaparatais, o pievelėje priešais namą įsikūrusias televizijos komandas. Paklausiau, ar jis norėtų, kad atvažiuočiau ir kurį laiką jam padėčiau, tikėdamasi progos plačiau pakalbėti apie jo darbą. Jis atsakė: „Kaip greitai galite atvykti?“
Lėktuve, kuris buvo pilnut pilnutėlis, keleiviai skaitė „Time“ ir „Newsweek“ su streiko Gdansko laivų statykloje nuotraukomis viršeliuose. Kai sužinojo, kad aš lenkė, pasigirdo entuziastingi šūksniai ir tostai už „Solidarumą“ ir laisvą Lenkiją. Ir tokiomis karnavalinėmis nuotaikomis iš Niujorko į San Fransiską skridome šešias valandas. Draugai parūpino man ten pastogę.
Tačiau išėjo kitaip. Miłoszų šeima pasiūlė man apsigyventi jų sklype stovinčiame savotiškame sodininko namelyje. Sutikau kamuojama prieštaringų jausmų. Apsistodama šalimais taupiau daug laiko – nereikėjo gaišti važiuojant automobiliu, tačiau praradau tą mažą nepriklausomybės dalį, kuri man dar buvo likusi. Tapau it pusiau namiškiu. Nesant Miłoszo, kuris buvo išvykęs į anksčiau planuotą autorinį vakarą kitoje valstijoje, apsigyvenau naujoje vietoje. Mažame kambaryje buvo būtiniausi baldai – didelis rašomasis stalas, kelios lentynos knygoms, siaura lova. Taip pat buvo virtuvėlė su šaldytuvu ir elektrine virykle. Spartietiškame vonios kambaryje buvo dušo kabina. Už langų triukšmavo pulkeliai kėkštų, po durimis įsikūrė meškėnai, o naktį žadino elnių bliovimas. Šis būstas, ypač lyginant su mano butu Manhatano centre, buvo panašus į eigulio namelį. Ir dar įsiveisė skruzdėlių ir – košmaras – žiurkių, dėl kurių teko kviesti kenkėjų naikintojus.
Kitą dieną pamačiau Nobelio premijos laureatą. Jis buvo išvargintas žiniasklaidos bruzdesio. Buvo, kaip sakė, visiškai išmuštas iš kasdienio gyvenimo ritmo. Apgultas nuo ryto iki vakaro, turėjo atsakinėti į nesibaigiančius klausimus žurnalistų, kurių dauguma apskritai neturėjo supratimo apie jo kūrybą ir net nemokėjo ištarti jo pavardės. Tačiau prie vakarinio stiklo viskio jis pragiedrėjo ir pareiškė: „Tai iškrėčiau pokštą savo priešams!“ Jis taip pat pažadėjo, kad pasinaudos savo, kaip Nobelio premijos laureato, pozicijomis, kad išgarsintų pasaulyje Oskaro Milašiaus kūrybą ir mintis. Jis jau buvo išvertęs į anglų kalbą savo tolimo giminaičio metafizinius kūrinius „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, bet kol kas nerado jiems leidėjo. Dabar ši galimybė atsivėrė. Simptomiška, kad Czesławas Miłoszas taip suprato savo pirmąją Nobelio premijos laureato prievolę, o vėliau savo kalboje Švedijos karališkojoje akademijoje pagrindinį dėmesį skyrė būtent Oskarui Milašiui.
Trumpai aptarėme svarbiausias mano pareigas. Dienomis privalėjau rūšiuoti kalnus korespondencijos, o vakare prisistatyti į Miłoszo svetainę ir aptarti ją, užrašyti jo atsakymus, paskui perrašyti juos mašinėle ir kitą dieną pateikti, kad pasirašytų. Mano darbas atrodė gana paprastas. „Turėsite daug laiko parašyti savo knygą“, – išgirdau iš savo naujo darbdavio. Bet niekas negalėjo būti klaidingiau. Mano telefonas netilo, apie atvykimą informavo televizijos komandos ir kiti spaudos pasiuntiniai iš Amerikos ir Europos. Nepraėjo nė kelios savaitės, o visos sodininko namo kertelės jau buvo pilnos Nobelio premijos laureatui atsiųstų laiškų, knygų, viso pasaulio leidėjų pasiūlymų dėl sutarčių, dalyvavimo visuose įmanomuose renginiuose, kolegijose, komisijose ir panašiose struktūrose. Ir begalė prašymų autografų.
Suprantama, Miłoszą labiausiai jaudino laiškai iš Lenkijos, pirmiausia bičiulių rašytojų ir artimų žmonių iš Vilniaus laikų. Skaitant šiuos laiškus vakarai vis ilgėjo, o kartais virsdavo dvasių iškvietimu. Nes į Miłoszą kreipėsi ir žmonės, kurie, kaip jis manė, buvo dingę per masinius trėmimus ir karo metais. Jie pasakojo prisiminimus apie bendrus vaikystės nuotykius (vienas vos nesibaigė tragedija – mažas Miłoszas vos nenuskendo). Jį sujaudino žinia, kad jo jaunystės meilė Jadwiga (J. W. iš eilėraščio „Salemo mieste“ ir daugelio ankstesnių poetinių kūrinių) išgyveno karą ir gyvena Gižycke. Jų susirašinėjimas, dabar saugomas Miłoszo archyve Beineckės bibliotekoje, tęsėsi iki pat jos mirties 1989 m., tačiau dėl nepalankių aplinkybių jiedu nesusitiko.
Miłoszas, žinoma, pats atsakinėjo į asmeninius laiškus. Tačiau padėdavau jam parinkti poezijos Literatūros institutui ir šalies leidykloms. Man buvo ypatinga privilegija kartu su juo peržiūrėti neskelbtų eilėraščių rankraščius. Paklausta patarimo, spausdinti ar ne, visada būdavau „už“. Be kita ko, įtikinau jį išleisti jo nuostabų erotinį eilėraštį „Annalena“, kuris ilgus metus gulėjo stalčiuje.
Miłoszo rašysena buvo sunkiai iššifruojama. Man prireikė daug laiko, kol išmokau ją skaityti. Kai spausdinau jo rankraščius elektrine rašomąja mašinėle, nes apie kompiuterius tada dar nė nesapnavome, dariau daug klaidų, dėl kurių tekdavo plušėti prie jų iš naujo. Kai poetas prakaitavo prie savo Nobelio kalbos teksto, kuris jam atrodė itin sunkus, aš kovojau su šūsnimis ranka prirašytų puslapių. Jis guodėsi, kad jam tai – didžiausias vargas. Kai galų gale kalbą jau perrašiau, laureatas nusprendė pakeisti pabaigą. Iš pradžių joje pateikė apokaliptinę pasaulio viziją. Tačiau apsigalvojo ir nutarė, kad privalo ne akcentuoti įsigalintį blogį, bet stiprinti viltį. Ir taip padarė.
Rašė šią kalbą stengdamasis užgriuvusiame reikalų chaose rasti akimirkų medituoti. Be to, nors jau buvo išėjęs iš universiteto į pensiją, ir toliau tęsė užsiėmimus su studentais. Kartais tekdavo jį pavaduoti. Tai man buvo visiškai nauja patirtis. Prisimenu, kad teko nagrinėti Jano Kochanowskio ir Sarbievijaus kūrybą. O Slavistikos fakultetas, sužinojęs apie mano, kaip Miłoszo asmeninės sekretorės, egzistavimą, nusprendė mane įdarbinti. Ir priešais Dwinelle Hall pastatė vienintelį tos rūšies skydą, kuris skelbė, kad vieta automobilių stovėjimo aikštelėje rezervuota tik Nobelio literatūros premijos laureatui, profesoriui Czesławui Miłoszui.
Susidariau įspūdį, kad Berklio universiteto slavistams jų kolegos Nobelio premija buvo nemaža staigmena. Kalifornijos universitete dirbo daug Nobelio premijos laureatų, bet tik tiksliųjų ir biologijos mokslų sričių. O Miłoszas tapo pirmuoju Nobelio literatūros premijos laureatu šio universiteto istorijoje. Kaip profesorius, ypač išėjęs į pensiją, dalyvavo akademiniame gyvenime. Doktorantų turėjo nedaug, nes šią specializaciją pasirinko tik keli studentai. Miłoszas bandė ugdyti, ir darė tai gana sėkmingai, lenkų literatūros vertėjų grupę. Tarp jo mokinių buvo, pavyzdžiui, Richardas Lourie, kuris patobulino savo lenkų kalbą įrašydamas Miłoszo pokalbius su Aleksandru Watu, o paskui tapo puikiu šiuolaikinės lenkų prozos vertėju ir galiausiai pradėjo rašyti romanus. Louisas Iribarne’as, šiandien slavistikos profesorius emeritas Toronte, Miłoszo vadovaujamas apgynė daktaro laipsnį, išvertęs Stanisławo Ignaco Witkiewicziaus knygą „Besotystė“. Catherine S. Leach pas jį neparašė daktaro darbo, bet išvertė į anglų kalbą jo „Gimtąją Europą“. Lillian Vallee kartu su poetu išvertė eilėraščių rinkiniui Bells in Winter, o metams praėjus kitame universitete parašė daktaro disertaciją apie vaikystės skaitinių įtaką Miłoszo vaizduotei. Tenka apgailestauti, kad niekas iš jo mokinių neperėmė Lenkų literatūros katedros Berklyje. 1982 m., kai jis paliko universitetą, ji liovėsi egzistuoti. Į Miłoszo vietą buvo pasamdytas amerikietis rusistas.
Ruošdamasis kelionėn į Stokholmą, o iš ten – į Paryžių, Miłoszas svarstė galimybę aplankyti Lenkiją. Tai buvo karšta tema jo namuose. Janina Miłoszowa baiminosi, kad nepasikartotų 1950 m. gruodžio istorija, kai iš Miłoszo, kurį iškvietė iš Vašingtono, atėmė diplomatinį pasą. Nors užsienio reikalų ministro žmonai Natalijai Modzelewskai užtarus pasą atgavo, vos atvykęs į Paryžių paprašė politinio prieglobsčio. JAV kelerius metus delsė jam išduoti vizą. Didžiosios politikos nulemtas sutuoktinių išsiskyrimas truko beveik trejus metus – Janina Miłoszowa su dviem mažais vaikais tada gyveno Pensilvanijoje, savo vyro mokyklos draugo namuose, o galiausiai atvyko pas jį į Prancūziją. Tie išgyvenimai jai liko psichologine našta. Dalyvaudama vakariniuose pokalbiuose Grizzly Peak bulvare kartais patirdavau jos pyktį, kai pritardavau Nobelio premijos laureato planams aplankyti Lenkiją. Galiausiai liko tik numatyti datą. Ilgai svarstęs Miłoszas nusprendė nevykti ten iškart po ceremonijos Stokholme, nes tuomet ten būtų galėjęs praleisti tik kelias dienas, o vizitą atidėti keliems mėnesiams, tai yra skirti sau ir vizito organizatoriams Lenkijoje laiko pasirengti. Taip pat manau, kad jis vengė sukaupti per daug sunkumų ir komplikacijų, kylančių dėl jam tekusios garbės. Ir apgailestavo, kad neturi laiko poezijai. Nuo spalio iki 1980 m. pabaigos, gyvendamas nuolatinio chaoso sąlygomis, neparašė nė vieno eilėraščio.
Dirbdama sodininko namelyje turėjau galimybę stebėti poeto kasdienį gyvenimą, kuris sunkiai grįžo į įprastas vėžes. Paprastai Miłoszas būdavo labai drausmingas, juokaudamas teigė, kad yra šiek tiek panašus į skautą ar net valdininką. Keldavosi anksti, nes mėgo dienos šviesą, ir pradėdavo ją ilgu pasivaikščiojimu taku virš Grizzly Peak bulvaro. Grįžęs paruošdavo pusryčius sau ir žmonai, o paskui imdavosi darbo knygomis apkrautame kabinete. Rašymas jam teikė malonumo, nors, žinoma, poeziją rašė ne kasdien. Mąstydamas apie eilėraščius, jis puslapiuose nevalingai piešdavo daug, kaip jis vadindavo, doodles, koncentrinių gėlių pavidalo piešinėlių. Jo niekada neapimdavo kūrybinis siautulys nei jo niekada nelankė laikinos kūrybinės negalios. Jis juokavo esąs ne žmogus, o instrumentas, rašantis tai, ką jam diktavo daimonionas. Man vis kartojo, kad rašant reikia nuolat lavinti ranką. Todėl, jeigu jo daimonionas dėl kokių nors priežasčių nutildavo, mielai versdavo kitas Senojo Testamento knygas, anglakalbius arba lenkų poetus – labai vertintos Annos Świrszczyńskos posmus, naujus Herberto eilėraščius. Visada teikė pirmenybę tam, kas jį žavėdavo, net rašė apie save, kad yra „garbintojas“. Laikui bėgant, kai daug skraidė, vos lėktuvui pakilus išskleisdavo savo popierius ir rašydavo. Gebėjo visiškai atsiriboti nuo aplinkos. Pasakojo man, kad namuose net atlikdamas tokius proziškus darbus kaip indų plovimas ar vejos šienavimas mąstė apie naujus eilėraščius.
Popietėmis tvarkydavo reikalus mieste ir dažniausiai lankydavosi universiteto bibliotekoje arba kuriame gerai aprūpintame akademiniame knygyne. Grįžęs namo nusnūsdavo. Kartais pasakodavo man savo sapnus. Įsiminiau tuos, kuriuose jis, kaip „Stebuklingųjų Nilso kelionių“ herojus, ant žąsino nugaros skraidė virš pasaulio.
Rytais Miłoszas būdavo gana uždaras ir sutelkęs dėmesį į savo kūrybą, bet tai nereiškia, kad negalima buvo peržengti jo kabineto slenksčio dėl kokių skubių reikalų. Jis niekada ten neužsidarydavo. Kartą pasakojo, kad kai po karo gyveno Krokuvoje viename bute su Tadeuszu Breza, šio žmona vaikščiodavo pirštų galiukais ir pašnibždomis įspėdavo: „Tylos, Tadeuszas kuria.“ Miłoszą tai labai juokino. Nors dažnai vadindavo save „šamanu“ ar „teologu“, jam nereikėdavo pamaldžios atmosferos. Ilgus metus rašęs beveik vakuume – Lenkijoje jo kūrinius leisti buvo uždrausta – apsišarvavo ir išsiugdė gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.
Vakarais Miłoszas dažnai atsipalaiduodavo, mėgdavo pasikalbėti ir išgerti stiklą viskio. Kartais traktuodavo mane kaip sugėrovą. Nevaidino genialaus poeto, į laurus žvelgdavo su sveika distancija. Nes kai kuriems laureatams, kaip žinoma, Nobelio premija tapdavo „mirties bučiniu“, atimančiu galimybę toliau kurti.
Lydėjau Miłoszą jo kelionėse po Ameriką ir pasaulį, net į tolimąją Japoniją. Tačiau į Nobelio premijos įteikimo ceremoniją nevažiavau. Gruodžio 4 d. automobiliu nuvežiau jį į oro uostą. Pakeliui iš Berklio Miłoszas kalbėjo apie savo gyvenimą ir jį ištikusius nuostabius išgyvenimus. Taip pat ir apie žemiškus reikalus – ar jam tiks Nobelio premijos laureatams nuomojamų apdarų įmonėje rezervuotas frakas ir ar pokylio metu, sėdėdamas šalia karaliaus ir karalienės, neapsijuoks ištaręs kokį nederamą dalyką. Man nereikėjo jo drąsinti – jis buvo susitvardęs ir iš tikrųjų pralinksmintas to, kas nutiko „berniukui iš miško“. Tačiau jis su nerimu galvojo apie jo laukiančias rūmų ceremonijas. Kadangi ne kartą skambino iš Stokholmo namo, iš jo lūpų išgirdau, kad viskas praėjo sklandžiai.
Iš Švedijos jis kelioms dienoms nuskrido į Paryžių, kur buvo garbintas pirmame autoriniame vakare po Nobelio premijos įteikimo, jį surengė vienuoliai palotinai. Gruodžio 21 d., lyjant smarkiam lietui, pasitikau jį San Fransisko oro uoste, išvargintą įspūdžių gausos, kelionių, renginių, kur neabejotinai nestigo alkoholio. Tikriausiai todėl jis buvo sarkastiškos nuotaikos. O kai paklausiau, kaip jis ištvėrė daugybę pokylio valandų, kai šalia jo buvo karališkoji pora, jis šėtoniškai šyptelėjo ir mestelėjo nešvankią pastabą monarcho atžvilgiu. Taip pat ištvėrė privačią audienciją karališkojoje šeimoje, kur jam teko linksminti paaugles princeses. Jo nuomone, tai buvo didžiausias išbandymas, kurį jis patyrė per ceremoniją. O kas jį ten sujaudino? „Pokalbis su laivų statyklos darbininkais, kurie statė paminklą. Ir puikaus [dokumentinio] filmo „80-ųjų darbininkai“ (Robotnicy ’80) peržiūra.“ Iš juokingų dalykų – pokylyje dalyvavęs Lenkijos Liaudies Respublikos ambasadorius negyvai nusitašė, o iš Lenkijos į ceremoniją atvykusios jaunos moterys cypdamos puolė jį glėbesčiuoti.
Ketinau padėti Miłoszui kelis mėnesius po Nobelio premijos įteikimo, bet mano – kaip Miłoszo sekretorės – darbas truko kelerius metus. Man teko džiaugtis ilgamete jo draugyste. Vėliau buvau Zygmunto Hertzo laiškų Miłoszui knygos redaktore, esė apie jo kūrybą autore, kelių jo jubiliejų Laisvosios Europos radijuje ir Lenkijos radijuje organizatore, įrašų į kompaktines plokšteles ir kasetes iniciatore. Ne kartą lankiau jį Krokuvoje. Paskutinį kartą su juo kalbėjausi 2004 m. birželį. Miłoszas jau labai sirgo, bet buvo kupinas stebinančios kūrybinės energijos. Sakė, kad netrukus išeis trys naujos jo knygos, kurias daugiausia diktavo – rašyti nebeleido progresavusios regėjimo ligos.
– Dvasios triumfas prieš materiją, – šyptelėjo jis.
Tai buvo paskutiniai man ištarti jo žodžiai.
Vertė Kazys Uscila
