Štai ir vasara į pabaigą. Praėjo didžiosios Lietuvos šventės, nuaidėjo didinga dainų ir šokių fiesta, kaip niekad anksti sunokusios įvairiausios gamtos gėrybės nugulė turgų ir turgelių stalus. O afrikiniai karščiai net kukliausius išrengė – lengvabūdiškais drabužėliais prisidengę, visi supanašėjo su kurortininkais. Vaikai zuja palei fontanus ir gaivinasi po jų srove. Kiti vilniečiai naudojasi švariais, jaukiais ir neblogai įrengtais Vilniaus pliažais prie Neries – Pirmuoju, Antruoju ir žirmūniškių vadinamu Karvių pliažu Žirmūnų pakrantėje. Jau seniai išsilakstė atostogauti teatrai (va Mažasis savo vitrinoje skelbia spalio repertuarą?!), miestas dėl turistų ir naujųjų gyventojų – migrantų – gausos tapo daugiakalbis. Bet baigsis vasara ir ims dominuoti rusų kalba, nes ukrainiečiai neskuba, o ir nelengva jiems, dirbantiems, atrasti laiko lietuvių kalbos mokytis. Neskuba ir kiti atvykėliai.
Vilniuje gausu įvairių parodų! Bet visų apeiti jau nebeįmanoma. Spėjau pamatyti tik kelias. Pirmiausia – japonų populiaraus meno parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Verta įsidėmėti paprastus parodos kuratoriaus Arūno Gelūno žodžius: „Kultūra tampa populiari tada, kai palieka privilegijuotosios klasės teritoriją ir tampa masiška.“ Japonų menas ir pati ekspozicija sukėlė daugybę minčių apie neįtikėtinus pokyčius, skaičiuojant nuo elegantiškosios Edo epochos iki mūsų dienų, apie gilios tradicijos ir arogantiškos dabartinės mados kūrinių vienoje erdvėje buvimo, derinimo būdus ir nesuderinamumą. Įdomu matyti atviras ir vos įžiūrimas skirtingų kūrybos pasaulių bei laiko slinktis ir paradoksalų tų pasaulių sugyvenimą. Sekti naujų meno rūšių formavimosi kelius ir jų santykius su visuomene, su jos poreikiais. (Panašūs procesai vyko ir japonų teatre, pavyzdžiui, aristokratiškąjį no teatrą iškeičiant į populiarųjį kabukį.) Džiugu, kad parodoje netrūksta įvairiausio amžiaus įdėmių ir susikaupusių lankytojų.
Apsilankiau ir „Titanike“ vykstančioje parodoje „Vilniaus plakato mokykla (1941–1988)“. Tai studentiški plakatai iš Dailės akademijos muziejaus rinkinių. Juos matydamas supranti, kad jie tęsia dar Nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusią plakato mokyklą (mūsų dailininkai dalyvavo ir už plakatus pelnė padėką ir du aukso medalius Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 metais!). Matome kelią, kaip ankstyvieji, dar nedrąsūs, o kartais ir naivūs plakatistų darbai ilgainiui išauga į profesionaliai atliktus, meniškus, skirtingais laikotarpiais skirtingai atspindinčius savo epochą; jaunajai kartai nelengva įsivaizduoti, kiek energijos ir laiko pareikalaudavo pastangos apeiti ideologinius bei estetinius barjerus ir kitokius draudimus sovietmečiu. Matome originaliai sumanytus, tikrai prasmingus ir jau nebesenstančius plakatus. Mane labiausiai stebino keli giliaminčiai, tapybiškos prigimties aštuntojo ar devintojo dešimtmečio teatro plakatai Ibseno, Strindbergo, Čechovo, Shakespeare’o dramų pastatymams.
Lieka tik išsakyti dėkingumą, pagiriamąjį žodį mūsų ankstyvojo laikotarpio tradicijas tęsusiems išradingiems plakato kūrėjams, tapusiems aukščiausio lygio mokytojais, – Juozui Galkui, Albertui Gurskui, Vytautui Kaušiniui ir kitiems, rengusiems jų vertą pamainą.
Labiausiai jaudinantis žygis buvo į TARTLE muziejų, kuriam ruošiausi jau seniai ir vis atidėliojau. Prisipažinsiu, kad su anūke išsiruošėm ne tiek parodos „Vien šventieji / Solely Saints“ apžiūrėti, kiek pamatyti kadaise buvusią mūsų šeimos vertybę – Stasio Ušinsko paveikslą. Šį darbą – konstruktyvistinį natiurmortą su gėlėmis vazoje – Ušinskas, atrodo, nutapė mokydamasis Paryžiuje, o mano Tėvas, anuomet dar jaunas gydytojas, įsigijo jį įžymiojoje Ušinsko parodoje Kaune (nors, iš Balio Buračo nuotraukos sprendžiant, paveikslas buvo eksponuotas ir pirmojoje Ušinsko parodoje Šiauliuose). Kurį laiką tobulinęsis Paryžiuje, Louis Pasteuro mikrobiologijos institute, mano Tėvas susipažino su visa ten studijavusių Lietuvos menininkų bendrija – Juozu Miltiniu, Antanu Gudaičiu, Juozu Mikėnu, Stasiu Ušinsku bei kitais, ir tie ryšiai buvo gyvi ilgus dešimtmečius. (Pamenu, kaip su Tėvu keliavom į Dailės parodų rūmuose surengtą paskutinę Stasio Ušinsko parodą jam gyvam esant. Koks pabalęs, suvargęs, abejingas aplinkai man tada pasirodė dailininkas!)
Kyla pagunda papasakoti įdomią Ušinsko natiurmorto istoriją. Laimingai gyvavęs mūsų namuose Kaune ir Vilniuje, karo metais jis dingo, kaip dingo viskas iš mūsų buto A. Jakšto gatvėje, nes bute buvo įsikūręs vokiečių štabas su daug stalų ir telefonų. Kai ką iš dingusių daiktų grąžino išsaugoję artimieji, bet ne šitą paveikslą. O maždaug septintojo dešimtmečio viduryje įvyko stebuklas: mūsų namus aplankė kuklus, tylus žmogelis su dideliu paketu nuleistoje rankoje ir jį atvyniojęs tepasakė „Atrodo, čia jūsų daiktas?“ – ir tai buvo mūsų Ušinskas. Dar po kelių dešimtmečių atėjo metas su paveikslu skirtis. Aišku, be reikalo. Ilgėjomės jo. Sužinojau, kad apėjęs ratą Ušinskas atsidūrė TARTLE; beje, puikioje vietoje – direktorės kabinete, už didelių stiklinių durų, ant galinės sienos greta kuklaus ir labai prie jo tinkančio Prano Domšaičio natiurmorto su baltu ąsočiu. Apsiverkiau.
Dėmesys koncentruojasi į knygas. Skaitau net kelias pakaitomis. Štai visuotinai giriama žinomos Vilniaus mokytojos Violetos Tapinienės prisiminimų knyga „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Visuomet įdomu skaityti panašaus amžiaus autoriaus biografinę knygą: čia atpažįsti savo gyventą metą, specifinį epochos – sovietmečio – kvapą, gal kiek kitokiu rakursu pateiktus įvykius, sutinki pažintus žmones – kokį Rimantą Šavelį, Sigitą Gedą ar net Laimoną Tapiną, kurį autorė, nežinau kodėl, vadina tik L. T. ir nepraskleidžia užuolaidos į jo turiningą gyvenimą. (Kai pasirodė jo knyga apie aktorių Bronių Babkauską „Angelas medyje verkia“, aš, baisiausiai nustebinta ir sujaudinta, parašiau autoriui atvirą laišką dėkodama už sąžiningumą ir už tiesos sakymą; ir sulaukiau jo skambučio, nors nebuvom pažįstami!) Kliuvo man ir knygos rašymo stilius, kažkoks apsimestinis autorės prasčiokiškumas, bandymas savotiškai koketuoti su skaitytoju. O tada ir tikrosios rašinio vertybės – nugyvento laiko atmosfera, įvykių spalvingumas, dėmesys detalei – menksta. Man atrodo, kad geriausiai pavyko nupasakoti savo „bočelių“ spalvingus charakterius, vargingas pokario klajones su netikrais dokumentais iš kampo į kampą ir, aišku, mokyklos gyvenimą – savo mokinius ir ypatingus santykius su jais: atvirus, orius, niekada nemeluojant, nieko nenuduodant, reiklius ir su meile.
Viena iš knygų naujienų – Aldonos Adomaitytės ir Indrės Bacevičiūtės „Lili Navickytė-Ramanauskienė: įprasmintas gyvenimas“, skirta žinomai Lietuvos baleto pedagogei Lili Navickytei atminti jos 90-mečio proga. Su Lili mokėmės Salomėjos Nėries mokykloje, vėliau tęsėm studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, bet ilgainiui, kai abi įklimpom į darbus, ryšys apsilpo. Šiaip ar taip, tą knygą, išleistą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, paimti į rankas man buvo labai smalsu. Pirmiausia krinta į akis nepaprasta gausa dokumentinės rašytinės ir fotografinės medžiagos, kurią autorėms teko rinkti iš mokyklos archyvų ir privačių asmenų. O kiek čia pažįstamų ir nepažįstamų veidų bei vardų, kruopščiai surašytų po visom kolektyvinėm nuotraukom nuo Choreografijos skyriaus įsteigimo iki pat Vilniaus baleto mokyklos įteisinimo ir dar vėlesnio laikotarpio. Kone kiekvienas šių mokyklų absolventas knygoje atras save, savo bendramokslius ir pedagogus. Viskas būtų gerai, jeigu dar atrastume knygoje ir išsamesnį Lili paveikslą. Kai jo pasigendi, kyla mintis pakeisti knygos pavadinimą, pavyzdžiui: „Trumpa Lietuvos choreografijos mokyklos istorija“.
Mane labiausiai knygoje sujaudino „susitikimas“ su Genovaite Sabaliauskaite (fotografijoje ją matom gražią ir tiesią, sėdinčią su kolegomis dėstytojais), kurią pažinau būdama ketverių ar penkerių, karo metais Molotove (Permėje), kur Genutę drauge su Leningrado operos ir baleto teatro trupe likimas (tikriau, evakuacija) atvedė į Molotovo teatrą. Mano tėvai ją, visai jaunutę, paglobodavo, mes draugavom, matėm ją šokančią „Gulbių ežere“ (jau ketvertuke!). Pamenu, kaip gimtadienio proga gavau iš jos dovanų specialiai man teatro dirbtuvėse pasiūtą lėlę baleriną su rausvo tiulio „pačka“, pasiuvinėta juoda aksomine liemene, juodais minkštais bateliais ir pačios Genovaitės nukirptų plaukų dailiu peruku.
Dar tik įpusėjau skaityti gediškai karštai parašytą Rimanto Kmitos tomą apie Sigitą Gedą, o kai nuo jo pavargstu, imuosi skaityti intriguojančią, daugybę visokių klausimų keliančią istoriko Norberto Černiausko „Fado: trumpą neįvykusią Lietuvos istoriją“. Apie jas – kitą kartą.
