Homagium diktatoriams

Pro viešbučio langą Lisabonoje matau vieną aukščiausių Europoje Ponte 25 de Abril – tiltą per Težo upę, kuris buvo užbaigtas Portugalijos diktatoriaus António de Oliveiros Salazaro valdymo laikais – 1966 metais – ir pavadintas jo vardu, bet po vadinamosios Gvazdikų revoliucijos Salazaro atminimui skirti simboliai išnyko iš Lisabonos kultūrinio landšafto. Šiandien liepsnojant kultūriniams karams dėl kontroversiškų asmenybių, paminklų ar atminimo vietų nuo Amerikos iki Baltijos krantų (Rusija nesiskaito, nes šioje šalyje ir taip viskas aišku) dažnai dominuoja politinės nuostatos ir sprendimai, bet ne istoriniais faktais grįsta informacija.

Autoriaus nuotrauka

Salazaro, kuris praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje sutvarkė Portugalijos valstybės finansų sistemą, valdymo laikais Lisabonoje iškilo nemažai architektūriškai vertingų valstybinių ir visuomeninių pastatų, buvo sukurta efektyvi transporto sistema, ant pietinio Težo upės kranto atsirado laiminančio Kristaus skulptūra pagal Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo skulptūros modelį, paminklai valstybės kūrėjams, Padrão dos Descobrimentos – monumentas, skirtas didiesiems portugalų jūrų herojams: karaliams, jūrininkams, mokslininkams, rašytojams, tarp kurių Vasco da Gama, Pedro Álvaresas Cabralis, Fernandas Magelanas, „Luzitanų“ autorius Luísas Vazas de Camõesas, Afonso de Albuquerquė. Dauguma jų – politiškai nekorektiški istoriniai personažai, jeigu tikėsime tų laikų aprašymais – žiaurūs užkariautojai, katalikybės nešėjai į laukinių šalis ir verslininkai be ypatingų skrupulų… Bet Salazaro laikais ir paprasti darbininkai nebuvo pamiršti – minimali alga ir socialinės garantijos buvo įteisintos įstatymais.

Benito Mussolini yra žinomas kaip fašizmo pradininkas. Sovietmečio Lietuvos mokyklose išugdytam paprastam žmogui to ir pakanka. Kaip kokiam Putino propagandos paveiktam rusui. Bet neverta skubėti. Lietuvių rašytojai ir dailininkai, prieš Antrąjį pasaulinį karą keliavę po Italiją, aprašė svaiginančius įspūdžius iš nuostabių renesansinių miestų, Italijos gamtos vaizdus bei italių grožį mažai kreipdami dėmesį į juodmarškinius ir politinius klausimus. Italijos miestuose nuo Mussolini laikų via Roma visada bus gatvė, vedanti į geležinkelio stotį, kurių didžioji dalis iškilo dučės laikais, tada buvo nutiesti ir pirmieji Europoje greitkeliai (šie nuopelnai paprastai priskiriami panašaus profilio asmenybei Vokietijoje, kuri tik nukopijavo Italijos pavyzdį). Nesunku ir dabar Italijos miestuose atskirti įspūdingus Mussolini laikų pašto statinius. Tada buvo sukurta automobilių pramonė ir prie Italiją skalaujančių jūrų pastatytos masinės poilsiavietės darbininkams ir jų atžaloms. Jos, kaip pigios jaunimo poilsiavietės, veikia iki šiol, tad peršasi visai negraži analogija su vaikų poilsiaviečių likimais Palangoje, Giruliuose ir Karklėje.

Lietuvos prezidento, vadinamojo autoritarinio diktatoriaus Antano Smetonos paminklas, skirtas Vilniaus miestui, nusėdo Palangoje, kur jis Rusijos imperijos laikais mokėsi gimnazijoje, bet ne valstybės sostinėje, kur jis gynė lietuvybės reikalus prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jam vykstant. Mano nuomone, nėra aiškių valstybingumą – mes esame čia – įtvirtinančių simbolių Lietuvos sostinėje. Kunigaikštis Gediminas nulipęs nuo žirgo su kalaviju tarsi pasiduodamas nugalėtojui, karalius Mindaugas, kaip koks Bumblauskas televizijos laidoje, sėdi ramiai įsitaisęs aikštės pakraštyje, senelis Basanavičius tarp automobilių stovi parimęs ant lazdelės priešais Filharmoniją.

Kaune kalbama apie paminklą prezidentui Algirdui Brazauskui. Vyčio kūdikio veidu, policijos obelisko, spindinčio jaučio mieste šie simboliai koreliuojasi neblogai. Bet kur tarpukario Kauno, kurio įvaizdį taip stengiasi panaudoti vietiniai kultūros influenceriai, ir iš Kauno Smetonos valdomos Lietuvos valstybės veikėjai? Algirdas Julius Greimas kažkada rašė, jog Smetonos valdymo laikais buvo sukurta žemės ūkio produktų perdirbamoji pramonė, sulietuvinta Lietuva pasuko vakarietiškumo link. Ir tikrai – mano senelis tapo pasiturinčiu ūkininku, o du dėdės studijavo Vienoje ir Miunchene. Paskui atėjo rusiškoji okupacija ir viskas pasibaigė.

Ir dar. Salazaras buvo išsilavinęs žmogus, talentingas, praktiškas ekonomikos žinovas, apgynęs disertaciją. Mussolini buvo intelektualas, rašęs ne tik žurnalistinius straipsnius, bet ir eseistinius tekstus apie vokiečių filosofiją. O Smetona buvo Antikos žinovas, vertęs kūrinius iš graikų ir lotynų kalbų. Ir dar. Būdami diktatoriais, jie buvo jauni ir vedami aiškių tikslų, kuriuos vertinti iš šių laikų perspektyvos būtų nelogiška ir neistoriška, jie kūrė naujų valstybių, kuriose šiandien galima pamatyti simbolinių ir materialių tos kūrybos ženklų, modelius. Galbūt ateisiantys po mūsų XX amžiaus diktatorių pasiekimus įvertins kitaip.