Fado Jakševičiams

 

Vietoj įvado

 

Šį pasakojimo būdą įkvėpė mano neseniai perskaityta istoriko Norberto Černiausko knyga „Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. N. Černiauskas puikiai susiejo fado, iš Portugalijos kilusio melancholiškojo muzikos žanro, nuotaiką su nuotaika mąstant apie Lietuvos lemtį XX a. Būtent saudade (port. „ilgesys“), fado leitmotyvas, itin tiksliai atliepia bergždžią nostalgiją tam, ko nebėra, o neretai ir išvis nebuvo.

Man augant milžinišką įtaką Lietuvos istorijos ir Lietuvos kaip idėjos supratimo formavimuisi darė tarpukariu gimusių ir augusių senelių ir jų seserų ir brolių pasakojimai, o juos dar labiau sutvirtino ypatingas ryšys su Kaunu – vasaros vaikystėje ir beveik šešeri studijų metai; su miestu, kur Laisvės alėja, Žaliakalnis alsuote alsuoja tarpukario ir jo optimistinio modernizmo dvasia, nors ir staigiai užgesinta. Todėl 1939 m. spalio 10 d. prasidėjusi Lietuvos valstybės agonija, pasibaigusi nepriklausomybės praradimu, man buvo ir liko neišsemiamas šaltinis kontempliuoti apie vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos puslapių. Pačią 1940 m. birželio 15 d. aš dažnai gyvai įsivaizduodavau tuomečio vaiko, senelio ar močiutės bendraamžio, akimis, su nerimu lydinčio vargingai atrodančius atšiaurių veidų sovietinius karius, žvelgiančius iš Kauno Laisvės alėją skrodžiančių tankų.

Būdamas vaikas buvau suskaičiavęs, kiek trūko, kad būčiau sutikęs savo prosenelius, apie kuriuos daug girdėjau iš tėvų ir senelių pasakojimų. Ypač buvo apmaudu, kad apsilenkėme laike su itin daug galėjusiu papasakoti proseneliu Benjaminu Jakševičiumi, kuris, jei ne varginanti gyvenimo miške ir alinanti gulago patirtis, – tuomet buvau įsitikinęs, – būtų sulaukęs viso šimto metų, kas reikštų, kad būtų mane išvydęs, o aš iš mūsų susitikimo bent ką nors atsiminčiau. Rugpjūčio 13 d. sukanka 45 metai nuo jo iškeliavimo Amžinybėn. Sulaukusio gulago kaliniui gan garbaus amžiaus, bet neišvydusio nė vieno provaikaičio. Dar lygiai po trejų metų netikėtai mirė vyriausias sūnus Vytautas. Bet alternatyviojoje laiko juostoje jie nugyveno gerokai laimingesnius ir ilgesnius gyvenimus. Pakerėtas N. Černiausko idėjos svajoti, kaip būtų atrodžiusi Lietuva, jei šiai būtų pavykę išvengti sovietinės okupacijos ir paskesnių kataklizmų, pamėginau ir aš įtraukti Jakševičius į fado idėją, atšaukdamas birželio 15-osios okupaciją, taigi ir nepalankias rugpjūčio datas.

Bet prieš tai – duoklė laikui visagaliui, negailestingai švytuokle nubrėžusiam neatšaukiamą XX a. Lietuvos istoriją.

Laikas visagalis

 

Kaip dažną giminę, Jakševičius okupacijos paveikė. Garsiausiems menininkų Jakševičių dinastijos atstovams Aleksandrui Jakševičiui ir jo vyresnėliam sūnui Vincentui pasisekė šių nelemtų laikų nesulaukti. Jų neišvydo ir vyriausias Vincento sūnus Silvanas, nuskendęs pačiame kūrybiniame žydėjime dar 1933 m. Tačiau nuo atėjūnų smarkiai nukentėjo Aleksandro jaunėlis sūnus Benjaminas ir Vincento sūnus Adomas. Antrosios okupacijos metais nužudyta tarpukariu aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvavusi Adomo žmona Zofija Jėgaitė, o pats Adomas buvo areštuotas įtariant dalyvavimu antisovietinėje veikloje pokario metais. Nors išvengęs savo dėdės lemties ir palankiai susiklosčius aplinkybėms paleistas iš arešto nepraėjus nė mėnesiui, jis visą likusį gyvenimą buvo persekiojamas naujųjų Lietuvos šeimininkų, atsisakė su jais eiti į bet kokius kompromisus. Žuvo 1967 m. spalio 14 d. partrenktas automobilio. Iki šiol tarp giminaičių nėra vieningos nuomonės, kiek netyčinis buvęs gyvybę atėmęs eismo įvykis. O Benjaminas, sugrįžus bolševikams, turėjo prisiminti Nepriklausomybės kovų laikus ir sulaukęs penkiasdešimties su ginklu trauktis į mišką. Kaip netrukus paaiškėjo – be vilties laimėti prieš daug galingesnį priešą. Jo baudžiamojoje byloje užfiksuota nelemta data – 1948 m. rugpjūčio 17 d., kai per čekistinę karinę operaciją buvo užtiktas NKVD būrio netoli savo slėptuvės. Ypatingasis pasitarimas myriop nepasmerkė, nes 1947–1950 m. SSRS laikinai atšauktos mirties bausmės. Nuteistas 25 metams. Per 1948 m. Kalėdas iš vietinio kalėjimo išsiųstas į lagerį Sibire. 1963 m. rugpjūtį paleistas; nelegaliai grįžo į Lietuvą, į Kauną, daugiausia laiko leido pas čia su šeima įsikūrusią dukterį, spėjo išvysti Kauno pavasarį 1972 m., tačiau iki tikrųjų laisvės vėjų ir pirmų Sąjūdžio mitingų pritrūko devynerių metų. Širdis sustojo 1979 m. rugpjūčio 13 d. Nors išvengę tremties, keturi Benjamino vaikai buvo paženklinti liaudies priešų ženklu, kritusiu iki vaikaičių kartos, kol ši dėmė galutinai nuplauta tik 1990 m. gegužės 2 d. Benjaminą, jau po mirties, visiškai reabilitavus. Sūnūs senatvės nesulaukė. Nepaisant nepalankių istorijos verpetų, keturias menininkų Jakševičių kartas, jų buvimą mena gausybė bažnytinio paveldo Panevėžyje, Kavarske, Švėkšnoje, Kaišiadoryse, Ukmergėje ir daugybėje kitų Lietuvos vietų.

 

Atminties kova prieš laiką

 

Kad išvengčiau paklaidos svarstydamas apie Jakševičius paralelinėje visatoje, nutapau tris paveikslus.

Pirmas paveikslas. Benjaminas kantriai darbavosi daugiausia bažnytinio meno srityje, o kai artėjant Mindaugo metų iškilmėms 1963 m. sulaukė užsakymo prisidėti prie Kauno Prisikėlimo bažnyčios interjero dailinimo – dėl milžiniško užimtumo visus smulkesnius užsakymus turėjo perleisti sūnums ar išvis jų atsisakyti. Nors Lietuvos sostinė į Vilnių jau buvo perkelta, Kaunas pozicijų užleisti neketino. Vilniuje pastačius milžinišką Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir Tautos namus, galop buvo atsigręžta į iš lėto statomą Kauno Prisikėlimo bažnyčią. Surentus pagrindinius pamatus iškart po karo nutarta įgyvendinti pradinį architekto Karolio Reisono planą – pastatyti statinį su 83 m tuščiaviduriu bokštu, daugybe langų, 200 kolonų ir atvirais įvijais laiptais, kurių pačiame viršuje turėjo puikuotis 7 m aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Mat padėka Dievui už laisvę po 1945 m. turėjo būti dviguba – ne tik už Vasario 16-ąją, bet ir dėl bolševikinio jungo, nusileidusio didelėje Europos dalyje, išvengimo. Daugiau ištaigingumo naujojoje šventovėje reiškė daugiau darbo galimybių pasižymėjusiems sakralinio meno meistrams. Taip po beveik trijų dešimtmečių Benjaminas ir Adomas Jakševičiai vėl susitiko kartu dirbti – šįkart su dar keletu dekoratorių puošti naujos Kauno šventovės interjerą.

Antras paveikslas. Vykdydami darbus Benjaminas ir Adomas Jakševičiai buvo gan užsiėmę. Kaunas tapo naujais namais švėkšniškiui Adomui dar pirmais pokario metais, kai jis čia atsikraustė su žmona, gavusia mokytojos darbą naujai statomoje Kauno mokykloje. Ko gero, padėjo pažintys – aktyvi veikla skautų organizacijoje, palaikiusioje itin gerus santykius su Lietuvos valdžia. O štai panevėžiškis Benjaminas, kaip ir įprasta, daug keliavo po Lietuvą priiminėdamas bažnyčių interjero puošybos ir paminklų užsakymus, bet į Kauną užsukdavo retai, tik Adomo šeimos aplankyti. Dažniau lankydavosi Vilniuje, kuriame gyveno nemažai jo bičiulių ir vienas iš sūnų. Tik į Kauną iš Repšėnų persikrausčius vyriausiai dukteriai Irenai ir čia naujoje mokykloje gavus darbą, Kaunas jam tapo gerokai savesnis. Prisikėlimo bažnyčios puošyba tapo vienu didžiausių projektų per jo kaip skulptoriaus karjerą, tad dar prieš pat Smetonos mirtį persikėlė į laikinąją sostinę. Kiti vaikai gyveno Ukmergėje. Dievdirbyste užsiiminėjo abu sūnūs, tik Vytautas lipdė ir tapė krikščionybės veikėjus, o Algimantas drožinėjo senojo baltų tikėjimo panteono personažus.

Trečias paveikslas. Benjaminą stebino vaidai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Didelio prielankumo Lietuvos valdžiai, kuri jam atrodė pernelyg skirstanti tautą į lietuvius ir nelietuvius, jis nejautė, nors ir nesiskųsdavo. Dar visai neseniai, priešpaskutiniais Smetonos viešpatavimo metais, dėl pašmaikštavimo tautininkai vėl ėmė riboti ateitininkų veiklą – tarytum ne taip seniai išgyventas karas nebūtų išmokęs labiau telktis. O juk mūsų čia vos kiek daugiau nei trys milijonai! Tačiau ir Bažnyčia atrodė kiek sustabarėjusi, net po Vatikano II susirinkimo pora Lietuvos vyskupų priešinosi naujai tvarkai, ypač išjuokdami lotynų kalbos keitimą lietuvių kalba apeigose ir altoriaus apgręžimą. Kad ir sutardavę daugeliu temų, jei tik susitikdavę keturiese – Benjaminas, Adomas, Vytautas ir Algimantas, – dažnai susiginčydavę politiniais klausimais. Gruodžio 17-osios perversmas užbėgo už akių komunistiniam perversmui Lietuvoje ar ne, Lenino ar Stalino būta pavojingesnio, Lietuvai labiau tinka daugiapartinė ar vienpartinė sistema, tikroji Lietuvos vėliava – didžiąją dalį Nepriklausomos Lietuvos istorijos naudota tautinė trispalvė ar ketvirtojoje smetoninėje Konstitucijoje įtvirtinta Mstislavo Dobužinskio trispalvė, kaip gyvena už geležinės uždangos atsidūrusios tautos ir pan.? Ramūs pokalbiai netrukdavo peraugti į triukšmingus ginčus, nuo kurių aidėdavo visas kiemas, nuo tokių pasikalbėjimų atokiau laikydavosi Benjamino dukterys ir Adomo brolis Romanas, o ginčuose dominuodavo temperamentingieji Adomas ir Algimantas. Ir 1968 m. Lietuvoje, paveiktoje kontrkultūrinio judėjimo, besiritant Vilniaus vasarai, atnešusiai Lietuvai taip reikalingas politines permainas, nuomonės išsiskyrė.

Sapnai

 

Jakševičiai kaip menininkai tikėjo sapnų pranašingumu, tačiau negalėjo rasti paaiškinimo, kodėl dažną jų lankydavo neramūs slogučiai. Vytautą kamavo sapnai, kuriuose jis niekaip neranda lagamino su darbuotojų atlyginimais ir dėl to jam gresiantis kalėjimas. Algimantą persekiojo sapnai, neva jis svetimoje kariuomenėje kelių augalotų vyrų talžomas, o pargriuvęs spardomas, smūgius palydint rusiškais niekinamaisiais epitetais. Benjaminas bėgdavo pamiške nuo jį besivejančio Sovietų Rusijos saugumo agento, dar dviem ginkluotiems šio bendrams stebint iš šalies. Gal tai buvo susiję su išgyvenimais carinėje armijoje ar įvairiuose pilietinio karo frontuose Donbase, kur praleido paskutinius Pirmojo pasaulinio karo metus. O gal su mūšiais prieš bolševikų pajėgas per Nepriklausomybės karus? Irena ir Birutė kartais sapnuodavo realistiškus sapnus, kaip slapstosi nuo bolševikų, nors apie juos buvo girdėjusios tik iš vyresniųjų pasakojimų ir regėjusios tik nuotraukose. Adomas sapnuodavęs, kad į jo namus įsiveržia ginkluoti sovietai, išverčia daiktus, atima istorinę trispalvę, besityčiodami sunaikina kelis šventųjų maketus.

 

Epitafija neįvykusiai istorijai

 

Kas būtų, jei būtų? Laiko nepermaldausi, nes, kaip rašiau, laiko strėlė erdvėlaikyje visuomet nukreipta tik į priekį („Š. A.“, 2024.I.12). Tačiau neatsispyriau pagundai kažkurioje paralelinėje visatoje suteikti Jakševičiams daug laimingesnius gyvenimus. Vis dėlto pabaigoje norisi praplėšti idilės šydą ir įleisti racionalumo. Net ir bandant laikytis istorinio nuoseklumo, lengva pasiduoti alternatyviosios istorijos gundymams neįvykusią istoriją romantizuoti. Tačiau esminis trūkumas – toje alternatyviojoje geresnėje istorijoje dažniausiai nebūtų paties įaudrintos vaizduotės alternatyviosios istorijos kūrėjo. Ir nors stygų ir multivisatų teorija gali alternatyviosios istorijos pasakojimus teoriniu požiūriu padaryti labiau tikėtinus ir suteikti daugiau legitimumo, tose visatose mūsų nėra. Fado visatoje, sukonstruotoje N. Černiausko ir permąstytoje šiame tekste, šių eilučių autoriaus nebūtų. Ir mano tėvų – taip pat, nes sunkiai tikėtina, kad seneliai apskritai būtų susitikę. Tad neabejotina, kad Jakševičių genetinė medžiaga būtų pažirusi kitaip ir susidėliojusi visai kitokia mozaika. Labai nenoromis, bet tenka pripažinti, kad sovietiniai tankai 1940 m. birželį, atnešę daug tragedijų ir kančių Jakševičiams, kaip ir didelei daliai Lietuvos, palaidoję Lietuvos valstybingumą pusšimčiui metų, vis dėlto sudarė sąlygas, jau griūvant SSRS, iš nebūties šešėlių į sąmonės blyksnį išnirti man.