●
Ilmaras Šlapinas (g. 1968) – latvių publicistas, filosofas, rašytojas, vertėjas, didžėjus, internetinio žurnalo „Satori.lv“ vyriausiasis redaktorius. Parašė poezijos, trumposios prozos knygų, pjesių. 2023 m. išleistas rinkinys „never“ pateko tarp keturių geriausių poezijos nominacijų 2024 m. Latvijos literatūros metų premijai (LALIGABA) gauti. Eilėraščiai, konstruojami pagal šių dienų realijas, verčia skaitytoją galvoti lėčiau, giliau. Ši publikacija – lietuviškasis „never“ fragmentas.
Vertėjas
●
„poetas yra būklė, o ne profesija“
per vieną interviu pareiškė Robertas Greivsas
kai kalbintojas sunkiai tvardydamasis
klausinėjo ir klausinėjo, kaip rašomi eilėraščiai
šia reikšme poetas yra aplinkybė
o aplinkybės, kaip mus mokė mokykloje
gali turėti įvairias reikšmes
vietos reikšme poetas yra tas, kuriame mėgsta užgimti eilėraštis
poeto viduje ar vidury, apačioje, aukštai, aplinkui
kartkartėmis ir niekur arba šalia, priešaky arba kitur
visur, poezija gali būti ir visur
ir net toli, išėjusi, bet mes juk žinome
kad poezija kažkur yra
tik reikia mums šiek tiek palūkėti
laiko reikšme poetas prasideda šiuo metu
dabar, ką tik, šiandien arba vakar
labai dažnai poetas prasideda tuojau, tučtuojau, ką tik, staiga
gimsta tikslios formos eilėraštis
rūšies reikšme poetas reiškia tai, kad poezija gali tapti
beveik viskas, jei tiksliai prisiliečia ranka
prisiliečia švelniai, gailiai, tyliai
greitai ir veržliai, jeigu negali kitaip
kitaip, poetas visad prisiliečia kitaip
ilgesingai, geidulingai ir dūsaujančiai nežinodamas mato
mato reikšme poetas visuomet reiškia daug
mato reikšme poezijos visad yra mažai
mato prasme poezijos yra šiek tiek
tačiau jos visuomet nežinia kodėl pakanka
priežasties prasme poezija yra todėl
tikslo prasme poezija yra dėl ko
poezijos prasme poetas yra kodėl
poetas – juk tai žmogaus būklė
sunku paklausti jo apie poezijos priežastį ir tikslą
poetas yra keista aplinkybė
paklaustas nemėgsta atsakyti tiesiai
kodėl ir dėl ko
tiesiog todėl ir dėl ko
ir dar ir dar
ir dar
●
mes dažnai pernelyg rimtai
suvokiame savo galimybę įtakoti
aplinkos arba asmeninio pasaulio įvykius
galias, kurios iš tikrųjų yra tiktai
skirtingų suvokimo procesų rezultatas
pavyzdžiui, tu išgėrei ir tau pasaulis atrodo kitaip
tau žmonės šypsosi, moterys komplimentus sako
tu manai, kad tam priežastis buvo sąmojinga frazė
arba ypatingas kūno grožis
o – ne, tai neturi jokio ryšio su tavimi
kitaip tariant, tai neturi jokio ryšio
su aplinkiniu pasauliu, tu pakeitei
savo regėjimo tašką
veikiau alkoholis pakeitė jį, o ne tu pats
arba, pavyzdžiui, gatvėje tu iškeikei valdžią
ir buvai areštuotas 15 parų
už viešosios tvarkos trikdymą
iš tikrųjų tai tik mažmožis kriminalinėje statistikoje
bet tau atrodo, jog pradėjai
visos tautos nepaklusnumo judėjimą
tau atrodo, kad apie tai rašo visi laikraščiai
šaukiami nepaprastieji vyriausybės posėdžiai
tačiau tu skaitai tik tuos laikraščius, tiksliau sakant
tik vietinius laikraščius, kurie tik pamini šį
arba kokį seną panašų įvykį
tu net nenuvoki, kad šimtai, tūkstančiai
kitų žmonių savo namuose skaito visai kitus laikraščius
dažniausiai knygas, ir kiekvienas jose perskaito
kažką visiškai kita, kažką tokio
kas neturi jokio ryšio su tavimi
●
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
sudėtas iš savitarpinių pavyzdžių
ir paaiškinimų, aiškiai suprantamų
siūlo įvairių atraktyvių sprendimų
draugiškų pasiūlymų
naudingų nuolaidų
ir trečiosios pakopos pensijos planų
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
tas savitas konglomeratas
iš to, kas su mumis iki šiolei nutiko
ir to, ką mes dalykiškai
įrašėme į būsimos savaitės
pirkinių sąrašą
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
priklauso pirmajam sakinio asmeniui
kurį mes sunkokai atpažįstame savyje
nebent tą personažų sistemos elementą
iš patrauklaus siužeto
pagrindinės linijos vyksmo
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
niekados neišpildo mūsų
sutrikusios atminties vilties
ir iš anksto rūpestingai sugalvotų pasiteisinimų
tam
ką mes iš tikrųjų
ruošiamės
daryti ir įgyvendinti
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
jau prieš gerą valandėlę išnyko
tik mes dar tebejudame
kitados sukurtų programų rėmuose
bučiuodami, pamyluodami žmones
su kuriais mes jau seniai
nebeturime jokio ryšio
pasaulis, koks jis mūsų sąmonėje
sukrečia mus, smogia į širdį, spauda praneša
aprašo, burblena socialiniai tinklai
draugai gatvėje nesisveikina
nelauktai paskambina kažkoks nepažįstamas
nori susitikti
bet gyvenimas praeina pro šalį
akimirką atsigręžęs
pamerkia akį
pasaulis, koks jis mūsų sąmonėje
sukelia rūpesčių, kamantinėja ir gilinasi
reikalauja, kad mes elgtumės taip
o ne kitaip, šlykštus pasaulis
ką mes jam padarėme
kodėl negalime gyventi
kaip norime?
●
plius minus
neskaitant permokų ir priemokų
delspinigių ir valiutos kurso kaitos
531 930,04 – tiek mokesčių
jis sumokėjo valstybei
per visą savo gyvenimą
eidamas į pensiją
jis tai išsitatuiravo ant rankos
531 930,04
●
visą gyvenimą jis jautėsi, tarsi
dalyvautų reklamos kampanijoje
izoliacine juosta prie krūtinės prisilipdęs
1984 metų kompiuterį „Apple Macintosh“
su užrašu LAISVĖ
nuogas vaikščiojo pagrindinėmis miesto gatvėmis
kasdien po aštuonias valandas
su maždaug pusaštunto kilogramo
sveriančiu nešmeniu
●
trisdešimt aštuonerių jis parašė dainą
„Fly Me to the Moon“
pirmiausia ją 1954 metais padainavo Felicia Sanders
naktiniame klube „The Blue Angel“
paskui Peggy Lee televizijos šou
Frankas Sinatra ir daugelis kitų dainininkų
jis parašė dar 49 dainas
tačiau visą likusį gyvenimą
tiksliau, penkiasdešimt metų
jis gyveno iš autorinio atlyginimo
už viešą šios dainos
atlikimą
●
gerai neprisimenu, bet tai nutiko iš tikrųjų
britų mokslininkai įrodė
kad kurdamos naują neuronų sinapsę
žmogaus smegenys nepajėgia
išmokti to
kas neturi pirmapradiškai užprogramuotos galimybės būti užmiršta
●
nusprendžiau suplanuoti savo laiką pagal
tam tikrą planą: dirbti, ilsėtis, miegoti būtų neprošal
ir dar – knygos, kasdien paimti į rankas naują
knygą iš lentynos ir atsiversti, tai kasdien galėtų padėti
mąstyti, galvoti apie ką nors kita
neseniai perskaičiau britų mokslininkų atradimą: kad žmogus
būtų laimingas, jis kiekvieną dieną turi kažką
padaryti, ko jis dar nedarė, na, bent kas antrą dieną
jie rekomendavo keisti maršrutą, kuriuo einate
iš darbo namo, tarsi tų maršrutų būtų begalė
kai jų tėra tik du arba trys
ne, kasdien reikia perskaityti naują knygą
nereikia visad valgyti tų pačių pusryčių
reikia kaskart keisti, sugalvoti kažką naujo paruošti
ir tada pusryčių nuotraukas įkelti į internetą, tai būtinai
padės susikaupti, sugalvoti kokią nors naują
produktų kombinaciją, naują anksčiau nepatirtų
skonių puokštę, kad mes visi tą dieną būtume laimingi
priešingo namo lange užsidegė šviesa, moteris priėjo
prie stalo ir ant jo padėjo pirkinių maišelį, ilgai stovėjo
susimąsčiusi, ant užuolaidų sūpavosi moters šešėlis, ir šiandien
įstrigo mintis – manęs kūnas nebeklauso, norėjau
pasikelti nuo sofos, bet nepajėgiau
prisiminiau prieš kurį laiką internetu nusipirktus marškinius
nepasakyčiau, kad labai pigiai, bet su didele nuolaida
maniau, kad juos nupirkau iš Amerikos, pasirodo, siunta atėjo
iš Kinijos, ir tada prasidėjo toji pandemija, po kurio laiko
atrodė, kad Kinija jau išsivadavo iš viruso, o Amerika tapo epicentru
marškinius gavau po trijų mėnesių, jie buvo per maži
Alvis Hermanis pasakė, kad mes, išėję iš izoliacijos
būsime radikaliai pasikeitę
lauke ant suolelio prisėdo pagyvenusi moteris ilgu
tamsiai rudu apsiaustu, na, tokios sukrešėjusio kraujo spalvos
ji išsiėmė iš rankinuko sąsiuvinį, atsivertė, paglostė
delnu, ilgai susikaupusi rašė, negalėjau gerai
įžiūrėti – pieštuku ar rašikliu, rašė
apie pusvalandį, paskui atsistojo
prisimerkusi pažvelgė į saulę
ir nuėjo, vėjas staiga atidarė langą
ir pirkinių čekiai išlekiojo po visą kambarį
buvo ankstyvas rytas, Verbų ar kitoks sekmadienis
ant gatvės žaidė saulės zuikučiai, kažin koks vyras ėjo
su verbų puokšte vienoje rankoje, kitoje – alaus butelis, iš kurio
gurkštelėjo, perėjo gatvę, sustojo prie šiukšliadėžės
norėjo pabaigti alų, bet butelis iškrito iš rankų
ir nuriedėjo šaligatviu, jis pakėlė jį, ko gero, galvojo
ar dar gerti, bet ėmė ir išmetė butelį
mačiau gatvėje du indus, o gal pakistaniečius, išėjusius
iš namo, jie stovėjo ant šaligatvio su krepšiais, ryšuliais
išėjo trečias su lagaminais, tie du
jam pasakė „thank you, brother“, jie
laukė taksi, turbūt nebegalėjo
nuomoti buto mano name, pagalvojau
nutariau peržiūrėti senas nuotraukas, panaudojau dvi
batų dėžes, į vieną dėjau asmenines nuotraukas, į kitą
gamtos vaizdus, paveiksliukus iš kelionės po Indiją, įvairių pažįstamų
sutiktų žmonių veidus
bet ėmiau ir pertraukiau dėlionę
dėžės tebestovi svečių kambary ant grindų
ir aš jau nebeprisimenu
kurioje batų dėžėje
buvau aš, o kurioje
tie kiti
Vertė Arvydas Valionis
