Zakopanės peizažas Dievų miško paunksnėj
Pirmąsyk apie šią vietą perskaičiau „Dievų miške“, tėčio parekomenduotame dar prieš tai, kai jį pasiekėme mokyklinėje literatūros programoje (vėliau skaičiau vėl ir vėl, skirtingus leidimus, PDF failus – neatsispyriau netgi įsigyti anglišką variantą, kad palyginčiau, o keliaudamas aplink Biržus – apsilankyti Balio Sruogos sodyboj, pabendrauti su jo giminėmis, šie pakvietė pasirinkti skanių obuolių), o būdamas netoli Gdansko užsukau ir į Štuthofą. Julius Švarcbartas, anot autoriaus, ėmęsis lietuvių atžvilgiu tramdyti etatinį lagerio skriaudiką Vacių Kozlovskį, buvo „Zakopanės kalnų sūnus su atvira svajotojiška siela, giliai jaučiančia širdimi, kaip paprastai būna kalnų gyventojai. [...] Perėjęs žiaurius vargus, dvasioje vis dėlto pasiliko zakopanietis svajotojas.“ Šis nedidukas išsikišimas Lenkijos pietuose tykiai tūnojo ir mano sąmonėje, retsykiais švysteldamas atmintyje ir savo, ir Švarcbarto vardu, kai kas nors pamėtėdavo nuotraukų ar įspūdžių iš kelionių po Lenkijos Tatrus. Šią liepą čia išsiruošėme gana spontaniškai – norėjosi kur nors nuvykti, buvo atsiradę reikalų Lenkijoje, vėl pasipainiojo kelios vietinį grožį iliustruojančios nuotraukos, daug laiko planuoti nebuvo, dar gundė akyse nebrangstantys (kitaip nei lėktuvai) autobusai ir traukiniai, o dar atradau, kad pakeliui galime atrasti Lietuvoje išnykusias čikagietiškas giliąsias picas.
Iš Vilniaus į Zakopanę galima nuvykti traukiniu per keliolika valandų (apie 12 Krokuvon, dar 2 autobusu – vieton), mes renkamės kitaip – vykti su sustojimais, išskaidydami šį varginantį atstumą, it leistumės iš sapno į gilesnį sapną kaip filme „Pradžia“. Puspiečių, ar, kitaip, brančo, stabtelime Balstogėje, mano pirmajame užsienyje prieš 25 metus, tosios į pyragą panašios picos, vakarą ir kitą dieną praleidžiame Varšuvoje, aplankydami persišką parduotuvę ir restoraną, stebėdami saulėlydį nuo Sekerkų tilto; dar kitą, Žalgirio mūšio, dieną pro jam skirtą paminklą skubame į nemokamą, arbatpinigiais grįstą ekskursiją Krokuvoje („Mačiau, labai graži rekonstrukcija. ir LABAI BRANGI“, – šypsosi gidas, kai atkreipiu jo dėmesį į Vavelio rūmų kiemo panašumą į Valdovų rūmų), ragaujame persiškų šafrano ir rožių vandens ledų, skiemenuojame skirtumus tarp zapiekankų ir Zakopanės, ir pasukus į ją po truputį aplinkui ima dygti kalnai.
Į šį miestelį, paskutinį ir giliausiąjį sapną, nusileidžiame sutemus – nuo autobusų stoties su lagaminu dardėti tenka nuokalnėn. Po pastarųjų dienų kaitros čia gaivu, rodos, neseniai liję, ir šaligatvis apniktas rudų šliužų, luzitaninių arionų, tų pačių, kurių rinkimo ir mindymo akcija birželį turėjo vykti Vingio parke. Šliužai neleidžia grįžti apetitui, prapuolusiam kažkur (gal per daug besisukinėjusiame?) autobuse, tad pavyksta nueiti miegoti anksti. Tai pravers – pusę šešių ryto P. kelsis gana nešneki, bet visgi kelsis, įšoksim į mikriuką link stoties, o vėliau, vos išlipus, pričiups beatvažiuojantis kitas, šūktelėjęs mūsų kryptį. Zakopanė kaip tik tokia, apie kokią man pasakojo, pravažiuojantys graibsto keleivius gatvėj, nebent jau užpildyti, tik turėk grynų, kad ir giliai kuprinėj, susimokėsi atvežtas. Palenica Białczańska – vietovėje iki kurios norinčius į ultrapopuliarų kalnų ežerą Morskie Oko arčiausiai priveža motorinis transportas, – atsiduriame dar prieš septynias. Darbo savaitės vidurys, bet čia jau susirinkusios didėlesnės, nei norėtųsi paaukojus tiek saldaus miego, voros žygeivių, dauguma atrodančių atletiškai, apsitaisiusių it vakar pirktais sportiniais rūbais ir pasitikinčių savim, tartum čia risnotų kasdien prieš pusryčius. Stabtelime prie arklių traukiamo vežimo, vienintelio transporto, kuris norintiems padėtų įveikti apie keturis penktadalius kelio, tačiau išgirsta kaina – 25 eurai žmogui į vieną pusę – pasirodo kur kas didesnė nei internete.
Palengva kylančiu iki pat pabaigos asfaltuotu taku numatomos 2 valandos ar 8 kilometrai (į vieną pusę), pavirsiantys apie 12 tūkst. žingsnių. Ryte eiti nekaršta, saulė pasirodo ir dingsta, aplinkiniuose šlaituose pilna medžių apnuogintais kamienais. Kodėl? Dėl buvusių didelių audrų, sakoma vienur; kinivarpos – teigiama kitur. Stabčiojam fotografuoti, pažiūrėti ošiančių krioklių, ties tiltuku palei juos, po kokių 40 minučių kopimo, aplenkia pirmasis arklių ekipažas. Netrukus – staliukai, tinkantys prisėsti ir pavalgyti; atsistojusius netrunka pakeisti kiti. Su maistu mažėja ir vandens, netrukus svarstome, ar saugu pildytis gertuves iš žemėlapy pažymėto šaltinio, atitekančio loveliu, – kiti čia tik plaunasi rankas, šlakstosi veidą. Sutariam gerti tik po vos vos, ir pasiteisina – nieko blogo nepajuntam net ir pabaigę. Bandom kirsti kampus nurodytais statesniais akmenuotais takeliais, tačiau nusiplūkiam, tik dar dažniau stojam pailsėti; galiausiai ežerą pasiekiam tik po 3 valandų. Pakrantės akmenys nusėsti žmonių, bet dar įmanoma pasifotografuoti be pašalinių ir ilgiausių eilių ir net tilpti ant suoliuko sučiaumoti sumuštinio spitrijant į ežerą kalnų rėmuose. Nors nauji veidai rodosi be atvangos, žmonių, regis, netirštėja; dalis patraukia aplink ežerą, ko gero, link tolimesniojo, kiti nusėda užkąsti vietinėj užeigoj.
Panorus eiti atgal, iš už kalno iššoka debesis. Kelios minutės ir lašai sugena visus užeigon – prisipildom kaip autobusas per piką. Už langų palengva dingsta kalno vaizdas, nublanksta ir ežeras, už kurio, dar paregiu, į žemę įsiraito vienas ryškiausių matytų žaibų, galiausiai, tartum apsiblausus fotochrominiams akiniams, už stiklo tesimato pilkuma bei retkarčiais žaibo blyksniai. Griaudėja, oras viduje vis tvankesnis. Net lietui praėjus užtruks dešimt minučių, kol iš čia išsibrausim.
Gausias žemyn einančiųjų gretas vis dar lydi griausmai (bei į viršų skubantys pareigūnai ir greitoji), bet vėl išlenda saulė. Po liūties vandens iš anojo šaltinio latako nebedrįstame pildytis. Eilėje prie tualetų šnekteliu su marijampolietiškai (o gal tauragiškių šnekta – seniai negirdėjau marijampoliečių) kalbančia jauna moterim: ši išlaukė audrą prie pat durų, matė, kad krito net kruša. Likus pusvalandžiui eiti, dangus vėl apsiblausia, pavienius lašus keičia liūtis, slepiamės po artimiausiu medžiu; kiti to nedaro, eina kaip niekur nieko, daugelis su lietpalčiais, tačiau ne visi; kai kurie vyrai tiesiog likę pusnuogiai. Medis ilgai negelbsti, permirkstam ir lietui kiek susilpnėjus judam toliau ir raukomės – vos už minutės dviejų būta padorios stoginės, kur būtume likę sausi.
Autobusas paima akimirksniu, ir paskutines jėgas panaudojame pažinčiai su Zakopane. Čia – kasdienio šurmulio popietinė atmaina: užsėsti pienbariai ir kitos maitinimo įstaigos nesutalpina visų, gatvės pilnos lėtai slankiojančiųjų, lyg per didįjį išpardavimą prekybcentryje (daugiausia lenkai; visgi į akis krenta nemaži būriai arabių mažiau atvira apranga, kartais – atidengtom vien akim, o ausys kartkartėmis gaudo lietuvių kalbą). Sakytum, atsidūrei prie jūros ir nors ji toli, net sūrumą gali pajusti, jei paragausi itin sūraus vietinio avių pieno sūrio oscypek, dekoruoto ir panašaus į pailgą verpstuką, iš palapinėlės, kurių čia pilna kartu su suvenyrų stendeliais, apkabinėtais plunksnuotom kalniečių skrybėlėm, – pradžioj norisi stabtelti, netrukus pradeda šiek tiek erzinti kartojimasis (kita vertus, įdomiau, kai vieta išsaugo charakterį, net jei jis apauga kičo kiaukutais, nei kai jį nustelbia beveidžiai globalūs rūbų ir restoranų logotipai; pirmąsyk tą užčiuopiau Naujajame Orleane, pabrėžiančiame savitumą labiau nei kiti iki tol aplankyti JAV miestai). Čia dominuojantiems Zakopanės stiliaus išpuoštiems mediniams namams pradžią davė lietuvių kilmės (bet unijinės mąstysenos) Stanisławas Witkiewiczius, tačiau jie man vėl primena Julių Švarcbartą: „Jis buvo jau lagerio dailidžių kapas. Pats jis buvo geras, stačiai puikus meisteris menininkas. Garsėjo savo drožinėjimo menu. Dirbo labai dailias dėžutes, ąžuolinius, meniškai drožinėtus ir skaptuotus baldus, ypač – stalus ir spintas.“
Zakopanėje, kaip ir kitur Lenkijoje, sunku atrasti vandens papildymo stotelių gatvėje, tačiau prekybos centrų daug. Apsiperkame, grįžtame, ilsimės. Kitą dieną nuolat lyja, tad toli nuo miestelio nesitraukiame, lankome dar nežengtą Krupówki atkarpą, senąsias kapines, bažnyčią, kurioje aukos dydį gali pasirinkti liečiamajam ekrane. Netoli Karolio Szymanowskio muziejaus kelią perliuoksi juoda voverytė ir, kitaip nei luzitaniniai šliužai, dingsta greičiau, nei spėjame nufotografuoti. Zakopanę supa bent keli vandens parkai su terminėm voniom, tačiau tingią dieną renkamės tingiai – esantį čia pat, netoli stoties, kur mirkdamas šiltam vandeny lauke gali stebėti Gievonto viršūnę ir atslenkančias sutemas.
Apsilankyti Kasprovo viršūnėj telieka trečioji, pagal prognozes giedra diena. Pamokyti interneto, perkame bilietus į funikulierių iš anksto, atvykę išdidžiai apeiname ilgutėlę eilę prie bilietų kasos. Tačiau ir iš anksto nusipirkusiųjų nemažai – tarnautojas suleidžia dalį arčiau stovėjusiųjų, kažką lenkiškai tarsteli nepatekusiesiems ir vėl grąžina užkardą. Ramiai palaukiame su likusiaisiais, gal leis bangomis, bet laiko iki nurodyto pakilimo vis mažyn, jau tik kelios minutės – imu klausinėti aplinkinių, ar jų bilietuose įrašytas tas pats laikas. Ne, paaiškėja, kad jų visų bilietai – vėlesniam, o mūsų įleisti niekas nebegrįžta, lekiame aplink barjerus ir, abejingiems kontrolieriams patikrinus, dar spėjame savo laiku. 15 minučių kilimo vyksta su vienu persėdimu, leidžiančiu paskutiniams įlipusiems į pirmąjį funikulierių užsiimti geriausias vietas prie langų antrajame, nors juos stengiasi aplenkti vaikai. Tačiau žalius šlaitus ir žavius tolius vėl pakeičia pilkuma – pati viršūnė skendi debesyje, ir, panaršę rūką, vaikštome aplink, ieškome šlaitų, kur jis šiek tiek prasisklaidytų. Vieną tokį gailestingesnį šlaitą aptinkame peržengę, anot žemėlapio programėlės ir kelių kuoliukų, ant kurių fotografuoti ropščiasi vaikai, Lenkijos ir Slovakijos sieną. Čia rūkas atslenka ir vėl prasisklaido, švysteli saulė, tolėliau sėdi ir labiau vaizdais mėgaujasi, nei kalbasi, porelė, jaunų bričių pulkelis svajingai šneka apie edelveisų paieškas. Tai – it trečias Zakopanės aukštas. Galbūt jis įkvėpė Švarcbartą svajoti, kai antras – namukų drožiniai – paskatino jį įvaldyti amatą, o pirmas – begalinės prašalaičių minios – išmokė, kaip išlikti lagery tarp svetimųjų?
Dar pasižvalgome suvenyrų ir prieš išvykdami prisėdame parke. Platus suoliukas leidžia išsidėlioti įrangą maistui pasišildyti, tačiau šios skeltuvas neįžiebia kibirkšties. Pirmas žiebtuvėlio paprašytas praeivis jį net ne paskolina – atiduoda, vos spėjame ištraukti saldainių atsidėkoti. Šyla mūsų gorme sabzi, žalsvas tradicinis troškinys su pupelėm iš skardinės, pirktos persiškoj parduotuvėj Varšuvoj, greta vėsta iš pienbario pasiimta ryžių porcija. „Skanaus!“ – šypteli dvi praeivės moksleiviukės. Tiek nedaug, o, atrodo, pats miestelis suminkštėjo, kai atsiskyrėme nuo turistų srauto ir ėmėmės kažko savito. Lapnojame puikiai nusisekusį patiekalą, o į mus žvelgia dar netyrinėti kalnai, kurių pavadinimai patogiai surašyti ant rodyklyčių suvenyriniuose magnetukuose. į Zakopanę to daugiausia ir vykstama – begalinio vaikščiojimo šlaitais, slėniais, perėjomis, idėjų įkvėpimo per deguonį. Kažkur čia kopinėjo ir Stanisławas Lemas, kai parašė „Nenugalimąjį“ (šis pateko į bene apgaulingiausią „Eridano“ serijos knygą: ją sudaro šis romanas ir apysaka „Setauro medžioklė“, bet knyga pavadinta pagal pastarąją, kur kas trumpesnę; viršelis iliustruotas išgriuvusiu milžinišku robotu, nors apysakoje robotas tėra 2 metrų aukščio).
O kaip Švarcbartas? Jau po kelionės užsiundau jį „Google“ paieška. Atmetus kitą, vyresnį, Julių, išvežtą iš Brno 1942 m. (mirė 1944 m. Osvencime), internetas dar rodo 1907 m. Krasne gimusįjį. Krasnų esama nemažai, nė vieno prie Zakopanės, tačiau pora – pietuose netoli Tatrų; pagaliau, gimimo vieta nelygu vaikystės. Svetainė „geni.com“ rodo pirmąjį atitikimą, patvirtinama plaukų spalva („aukštas, lieknas, raumeningas, juodbruvas, trijų dešimčių trejų metų vyras“) iš trijų nuotraukų, kurių vienoje jis suaugęs. Nurodyto amžiaus, matyt, buvo ne susipažindamas su Sruoga (tai turėjo įvykti 1943 m.), bet suimtas gestapo 1940 m., kaip nurodoma Emanuelio Ringelblumo žydų istorijos instituto Varšuvoje dokumente. Kodėl žydų? Atrodo, kad Julius turėjo žydų kraujo: svetainėje „geni.com“ jo antras vardas Ijzack (Izaokas), o tėvo – Leib (Leon), su prierašu, kad žuvo per Holokaustą 1942 m.; sesuo vėliau gyveno Tel Avive. Ir JAV Holokausto memorialinio muziejaus duomenų bazėje, ir vokiškose Štuthofo dokumentų fotokopijose (Arolsen Archives svetainėje) rasime, kad Štuthofe buvęs Julius – lenkų tautybės (tiesa, „žydas“, rašo Sruoga, buvo ne tautybė, o arešto rūšis, bet prie Švarcbarto parašyta – politinis kalinys); taip pat esą gimimo vieta Gdanskas, dėl šio neatitikimo priežasčių daug spėlioti nereikia. Vienoj svetainėj rašoma – skulptorius, kitoj – dailidė, ir tai visiškai atitinka, ką teko apie jį skaityti.
Anot „geni.com“, Julius Švarcbartas mirė 1979 m. Berlyne.
Autoriaus nuotr.
